Nora Roberts - Dėkingi už klaidą

– Tik tada, kai lyja. – Kelė pasistengė nusišypsoti, bet į jos šypseną nebuvo atsakyta. – Ko gero, man laikas bėgti. Buvo malonu susipažinti.

Jie liko vieni. Sidnė toliau gurkšnojo vasarodrungnį vandenį. Michailas niekuo nesiskundė, tačiau Sidnė pati pastebėjo, kad linoleumas, kuriuo išklotos virtuvės grindys, sutrūkinėjęs, o šaldytuvas beviltiškai mažas ir pasenęs. Apžiūrėti visa kita ji jau nebeturėjo jėgų.

Nors šis vyras elgėsi taktiškai, buvo aišku: jis mano esąs teisus, o dėl visko kalta Heivardų bendrovė.

Atsisėdęs ant virtuvės bufeto krašto Michailas stebėjo, kaip Sidnės veidas atgauna spalvą. Užplūdo palengvėjimas. Vieną akimirką vestibiulyje išsigando, kad ji nualps. Jautėsi kvailai.

– Gal norite užkąsti? – paklausė jis kapodamas žodžius, nedraugiškai. – Galiu sutepti sumuštinį.

Staiga Sidnė prisiminė, kad turėtų pietauti restorane „Le Cirque“ su viengungiu, kuris mamai pasirodė tinkamas jai į vyrus.

– Ačiū, nenoriu. Jūs nelabai kokios nuomonės apie mane, tiesa, pone Stanislaski?

Jis, kaip buvo įpratęs, gūžtelėjo pečiais.

– Gana daug apie jus galvojau.

Sidnė susiraukė ir padėjo stiklinę į šalį. Jis ištarė tai tokiu tonu, kad viskas buvo aišku.

– Minėjote, jog esate dailidė?

– Sakiau, kad kartais būnu dailidė.

– Ar turite licenciją?

Jis prisimerkė.

– Taip, statybos darbams. Renovacijai, remontui.

– Tikriausiai turite sąrašą ir kitų specialistų, su kuriais dirbate – elektrikų, santechnikų ir panašiai.

– Taip.

– Puiku. Apskaičiuokite remonto kainą: kiek reikės apdailai, dažams, plytelėms, įvairiems prietaisams. Noriu po savaitės turėti sąmatą ant savo rašomojo stalo. – Ji atsistojo ir pasiėmė sulamdytą švarkelį.

Michailas nepajudėjo iš vietos, kai ji persimetė švarkelį per ranką ir pasiėmė portfelį.

– O kas tada?

Ji metė į jį šaltą žvilgsnį.

– Tada, pone Stanislaski, aš duosiu visam tam pinigų. Aš jus samdau.

– Mama, aš tikrai neturiu laiko.

– Sidne, brangioji, visi turi laiko išgerti arbatos. – Tardama šiuos žodžius Margarita Rotšild Heivard Kinsdeil Leru pripylė į porcelianinį puodelį ženšenio arbatos. – Man atrodo, tu per daug rimtai žiūri į visą tą nekilnojamojo turto verslą.

– Gal todėl, kad esu už viską atsakinga, – sumurmėjo Sidnė, nepakeldama akių nuo dokumentų ant stalo.

– Nežinau, ką galvojo tavo senelis. Kita vertus, jis visada buvo keistas žmogus. – Margarita atsiduso prisiminusi, kaip ji mylėjo tą seną ožį. – Eikš, mieloji, išgersi arbatos ir suvalgysi gardų sumuštinuką. Netgi poniai viršininkei kartais reikia truputį užkąsti.

Tikėdamasi, kad neprieštaraudama greičiau atsikratys motinos, Sidnė nusileido.

– Tu labai maloni, mama. Visa bėda, jog šiandien man labai trūksta laiko.

– Viskas dėl tų su bendrove susijusių nesąmonių, – prabilo Margarita, kai Sidnė atsisėdo šalia jos. – Nesuprantu, kodėl tai tave taip jaudina. Būtų paprasčiau pasisamdyti vadybininką. – Margarita išsispaudė į puodelį truputį citrinos sulčių ir atsilošė. – Aišku, kurį laiką tai gali būti savotiška pramoga, bet neįsivaizduoju tavęs darančios karjerą. Man tai atrodo taip beprasmiška.

– Nejaugi? – burbtelėjo Sidnė slėpdama kartėlį. – Gal visus nustebins mano sėkmė.

– Ak, esu įsitikinusi, jog tau seksis viskas, kad ir ką darysi. – Ji lengvai paplekšnojo Sidnei ranką. Vaikystėje ši mergaitė beveik nekėlė rūpesčių, mąstė Margarita, o dabar nežinia, kaip su ja elgtis, kai taip maištauja – reikia tikėtis, laikinai. Nutarė kaip nors palenkti ją savo pusėn. – Aš taip džiaugiausi, kai senelis Heivardas paliko tau tuos visus puikius pastatus. – Stulbinamos išvaizdos, išpuoselėta, mažiausiai dešimt metų jaunesnė atrodanti penkiasdešimtmetė, vilkinti „Chanel“ kostiumėlį, atsikando sumuštinio. – Bet kad imsi viskam vadovauti, tikrai nemaniau. – Sutrikusi ji pasitaisė rūpestingai nudažytus kaštoninius plaukus. – Na, kai kurie žmonės mano, kad tai kažkaip nemoteriška. Savarankiška, įtakinga moteris lengvai atbaido vyrus.

Sidnė reikšmingai pažvelgė į motinos bevardį pirštą, ant kurio dar neseniai puikavosi žiedas.

– Ne kiekvienos moters gyvenimas sukasi vien apie vyrą.

– Ak, nebūk kvaila. – Linksmai nusijuokusi Margarita vėl paplekšnojo dukteriai ranką. – Moteris negali ilgai tverti be vyro. Nereikia prarasti vilties, jei judviejų su Piteriu santykiai nesusiklostė. Pirma santuoka dažnai tėra bandymų aikštelė.

Tramdydama jausmus Sidnė atsargiai padėjo puodelį.

– Ar taip tu vertini ir savo santuoką su mano tėvu? Ji tau tik bandymų aikštelė?

– Esu tikra, kad mudu abu iš savo santuokos kai ko išmokome. – Ji nusišypsojo dukrai savimi pasitikinčios, patenkintos moters šypsena. – O dabar, brangute, papasakok apie vakarą su Čeningu. Koks jis buvo?

– Dusinantis.

Švelniose mėlynose Margaritos akyse šmėkštelėjo susierzinimas.

– Sidne, liaukis.

– Pati paklausei. – Norėdama pasijusti tvirčiau Sidnė vėl čiupo puodelį su arbata. Kodėl taip yra, klausė ji savęs, kad būdama šalia savo gimdytojos ji nuolat jaučiasi niekam tikusi. – Atleisk, mama, bet mes tiesiog netinkame vienas kitam.

– Nesąmonė. Puikiausiai tinkate. Čeningas Vorfildas yra protingas vyras iš labai geros šeimos, jam sekasi.

– Ir Piteris toks buvo.

Porcelianas barkštelėjo į porcelianą – Margarita trinktelėjo puodelį ant lėkštutės.

– Sidne, neturėtum kiekvieno sutikto vyro lyginti su Piteriu.

– Nelyginu. – Sidnė surizikavo ir uždėjo delną mamai ant rankos. Tarp jų buvo ryšys – turėjo būti. Kodėl jai visuomet atrodė, kad ji paprasčiausiai jo neužčiuopia? – Patikėk, aš Čeningo su niekuo nelyginu. Jis man atrodo pasipūtęs, nuobodus ir pretenzingas. Gali būti, kad bet kuris vyras dabar man toks atrodytų, nes šiuo metu aš jais nesidomiu, mama. Dabar noriu kuo nors tapti.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.