Linda Howard: Nuotaka paštu

Jis ieškojo žmonos, bet šį kartą meilės kaip sandorio dalies jam nereikėjo. Dabar buvo vyresnis ir daug protingesnis, žinojo, kad meilė nebūtina ir netgi nepageidaujama.

Kartą Risas Dankanas jau apsikvailino ir beveik viską prarado. Daugiau tai nepasikartos. Šį kartą rinksis žmoną galva, o ne tuo, kas jo džinsuose; išsirinks moterį, kuriai patiks gyventi nuošalioje rančoje, kuri noriai ir sunkiai dirbs, bus gera motina jų vaikučiams– tokią, kuriai labiau rūpės šeima, o ne mados. Kartą jis jau buvo įsimylėjęs dailų veidelį, tačiau dabar puikios išvaizdos neįtraukė į reikalavimų sąrašą. Jis normalus vyras su sveikais seksualiniais poreikiais, to pakaks, kad atsirastų vaikų, kurių taip trokšta. Jam nereikia aistros. Per aistrą jis ir padarė didžiausią savo gyvenime klaidą. Dabar nori patikimos, protingos moters.

Visa bėda, kad Risas neturėjo laiko žmonos paieškoms. Dirbo po dvylika ar net šešiolika valandų per parą stengdamasis išlaikyti ūkį. Prireikė septynerių metų, bet šiemet, atrodo, sunkumai pagaliau bus įveikti. Jis prarado pusę žemių, ši netektis graužė jo sielą kiekvieną dieną, bet, po galais, nė už ką pasaulyje nepraras to, kas dar liko. Neteko ir didumos savo bandos, bet dirbo kaip vergas rūpindamasis likusiais gyvuliais. Rančos darbininkų taip pat neliko– jis neįstengė mokėti jiems algos. Trejus metus nepirko sau naujų džinsų. Daržinių ir namo nedažė aštuonerius.

Tačiau Aprilė, buvusi jo žmona, pagaliau susimokėjo skolas, turėtas dar iki vedybų. Ji gavo iš jo didžiulę vienkartinę skyrybų išmoką. Turi butą Manhatane, spintą, pilną brangių drabužių. Argi jai rūpi, jog jam teko nuskursti, parduoti žemes, gyvulių bandas, ištuštinti banko sąskaitas, kad atiduotų jai pusę savo turto, kurio, jos nuomone, ji buvo nusipelniusi? Galų gale, juk pragyveno už jo ištekėjusi ištisus dvejus metus! Argi neištvėrė dviejų pragariškų Montanos žiemų, visiškai atskirta nuo civilizacijos? Na ir kas, kad ranča priklausė jo šeimai jau visą šimtmetį, dveji santuokos metai suteikė jai teisę gauti pusę viso jo turto arba lygiavertę kompensaciją grynaisiais. Žinoma, Aprilė noriai sutiko paimti pinigus. Jei jis tiek neturįs, galįs parduoti gabalą žemės. Šiaip ar taip, turi jos per akis, nė nepastebės, kad trūksta kelių tūkstančių akrų. Kol vyko skyrybų procesas, jai labai padėjo tėvas verslo magnatas, turintis ryšių visoje Montanoje ir kitose vakarinėse valstijose. Štai kodėl teisėjo visiškai nepaveikė Riso argumentai, kad Aprilės reikalaujama suma privers jį bankrutuoti.

Šios klaidos jis irgi nebepakartos. Moteris, kurią ves šįkart, turės pasirašyti vedybų sutartį, apsaugančią rančą, jeigu ir vėl prireiktų skirtis. Jis nerizikuos nė viena kvadratine pėda žemės iš savo būsimų vaikų palikimo nei pinigais, kurių reikia jai valdyti. Jokia moteris daugiau jo neapgaus; ji galės išvažiuoti, bet išvažiuodama nepasiims nieko, kas priklauso jam.

Tiesą sakant, Risas su malonumu visą likusį gyvenimą liktų viengungiu, jei ne vaikai. Jis troško turėti vaikų. Norėjo išmokyti juos mylėti žemę taip, kaip jį išmokė tėvai, palikti savo rančą jiems, perduoti palikimą, kaip jis buvo perduotas jam. Dar labiau jis geidė gyvenimo, kurį vaikai atneštų į senus tuščius namus– su juoku, ašaromis ir pykčiu, vaikiškomis baimėmis ir džiaugsmo šūksniais. Risas troško įpėdinių iš savo kūno ir kraujo. O tam reikėjo žmonos.

Žmona ir šiaip praverstų. Jam buvo svarbus intymus gyvenimas, tik moters paieškoms niekada neturėjo laiko. Risui reikėjo kiekvieną naktį turėti lovoje tvirtą, patikimą, nereiklią moterį, o visu kitu pasirūpintų jo hormonai.

Bet šioje šalies dalyje trūko netekėjusių santuokinio amžiaus merginų, jos visos susikraudavo daiktus ir išvykdavo į didmiesčius. Gyvenimas rančoje sunkus, o merginos geidė jaudulio ir patogumų. Šiaip ar taip, Risas neturėjo nei laiko, nei pinigų ar noro kurią nors merginti. Buvo daug geresnis būdas susirasti moterį.

Kartą jis skaitė žurnale straipsnį, kad daug ūkininkų Vidurio Vakaruose ieško žmonų per skelbimus laikraščiuose, be to, per televizorių matė laidą apie Aliaskos vyrus, kaip tik taip susirandančius žmonas. Risui nelabai patiko mintis skelbtis laikraštyje, nes buvo gana uždaro būdo, o po katastrofiškos santuokos tapo dar uždaresnis. Kita vertus, įdėti keletą skelbimų pažinčių skyrelyje kainuoja ne tiek ir daug, o pinigai šiuo metu jam buvo labai svarbu. Be to, jis neprivalės susitikti su moterimi, kuri jam nepatiks, nereikės važinėti pirmyn ir atgal, vestis į kavinę, kad galėtų artimiau susipažinti. Risui nelabai ir rūpėjo artimiau susipažinti– net ir su ta, kurią galiausiai išsirinks į žmonas. Jausmus buvo sukaustęs storas ledo sluoksnis ir jam tai tiko. Vaizdas daug aiškesnis, kai jo netemdo jausmai. Todėl ir nusprendė parašyti skelbimą– juk tai nėra asmeniška, nors viešumo ir nepavyks išvengti.

Todėl nusprendė, kad taip pasielgti bus geriausia, o kai Risas Dankanas ką nors nusprendžia, negaišta laiko svarstymams. Įdės skelbimą į kelis didesnius Vakarų ir Vidurio Vakarų laikraščius. Galvodamas, ką parašyti, prisitraukė popieriaus lapą ir didelėmis ryškiomis raidėmis užrašė: REIKALINGA ŽMONA…

Madelina Sendžer Paterson po priešpiečių lėtai ėjo atgal į savo darbo vietą. „Niekada nepamatysi, kad Madelina kur nors skubėtų“,– pagalvojo jos draugė Kristina, Madelinai artinantis prie jos. Ir kad kada nors suprakaituotų. Lauke trisdešimt penki laipsniai karščio, o ant jos nepriekaištingos austrių baltumo suknelės, papuoštos šilkiniu per petį permestu šalikėliu, nematyti nė menkiausios drėgnos dėmelės. Madelina mėgo puoštis, viskas ant jos gražiai atrodė, o stiliaus ir spalvų pojūtis pridėjo elegancijos, kuri moterims kėlė pavydą, o vyrams– aistrą.

– Tai pasibaisėtina, – paskelbė Kristina ir atsilošė kėdėje, norėdama geriau įvertinti artėjančią Madeliną. – Visai neprakaituoti – nesveika, kad drabužiai nė kiek nesiglamžo – nenatūralu, o tai, kad tavo plaukai nesusitaršo, – tiesiog siaubinga.

– Aš prakaituoju, – nerūpestingai atšovė Madelina.

– Kada?

– Kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį septintą vakaro.

– Netikiu. Nejaugi sugebi priversti savo prakaito liaukas dirbti pagal grafiką?

– Nesugebu, tuo metu aš žaidžiu sieninį.

Kristina iškėlė sukryžiuotus pirštus, tarsi norėdama perspėti, kad neminėtų sporto, kuris, jos nuomone, buvo aštunta mirtina nuodėmė.

– Tai nieko nereiškia. Paprasti žmonės tokiu oru ir nieko neveikdami prakaituoja. O tavo drabužiai ar kada nors susiglamžo? Plaukų sruoga užkrinta ant veido?

– Žinoma.

– Kitiems matant? Nejaugi? – Kristina atrodė labai patenkinta, kad laimėjo ginčą.

Madelina atsirėmė į Kristinos stalo kraštą ir susikryžiavo kojas per kulkšnis. Tai buvo nepatogi, beveik vyriška poza, tačiau Madelina net ir dabar atrodė grakšti. Ji pakreipė galvą norėdama pamatyti, kokį laikraštį skaito Kristina.

– Kas nors įdomaus?

Mama visada atsiųsdavo iš Omahos Kristinai sekmadieninį vietinio laikraščio numerį, kad dukra žinotų naujienas.

– Mano geriausia mokyklos laikų draugė išteka. Radau skelbimą apie jos sužadėtuves. Mirė vienas tolimas pažįstamas, buvęs vaikinas užsidirbo pirmąjį milijoną, dėl sausros pakilo maisto kainos. Įprasti dalykai.

– Ji vis dar graužia tave dėl buvusio vaikino?

– O ne. Ji negalėjo pakęsti jo, kai susitikinėjome. Buvo baisus visažinis.