Tamas Dobozy: Apgultis 13

– Man tas pats, kas, tavo kvaišu supratimu, galėtų būti įdomu. Politika… – jis žvilgtelėjo į vertėją, o tas kilstelėjo antakius. – Aš noriu apsaugoti savo… liaudies armiją… O tai reiškia, kad papasakosi man apie Šandorą, ką jis padarė, su kuo aš turiu reikalą…

Apsaugoti liaudies armiją . Josefui norėjosi nusikvatoti. Jei pats pirmas nebūtum paleidęs savo kareivių siautėti, jeigu nebūtų atlėkę reikalaudami, kad jiems būtų surengtas safaris, kam mes būtume išlaisvinę tuos gyvūnus? Paskui Šandoras pats prasimanė sėlinti aplinkui zoologijos sodą it koks žvėris, nors Josefas įspėjo jį laikytis viduje, mat nebuvo dienos, kad kuris nors iš dar gyvų mės-ėdžių neužpultų kito. Poliarinė meška surijo vilkus, vilkai sudraskė į gabalus panterą, naktį išnirdavo iš slėptuvės liūtas. Tačiau taip tada ir buvo – Josefas iš visų jėgų stengėsi save tausoti, išgyventi, o Šandoras visko atsisakė, pirmiausia miego, paskui maisto, o galiausiai ir saugumo, iššvaistydamas paskutinius savo jėgų išteklius.

Kažin kaip Šandoras prasitarė rusams, kad liūtas gyvena metro tuneliuose, ir kai kitų plėšrūnų neliko, kai jie pagaliau vieni kitus suėdė, juos nušovė ar kur nors nuklydo, tuomet liūtas ėmė ryti pasimetusius arklius. Jiems einant pasirinkti sniego, kad turėtų atsigerti, Šandoras rodydavo Josefui liūto aukas. Šandoras klibikščiuodavo iš paskos, nusilpęs jau ramstėsi viena Telekio lazdų, bet proto dar pakako Josefui parodyti, kad arklių šonuose, nugarose ir pilvuose žiojinčios skylės – ne nuo sviedinių, o nuo liūto dantų.

– Matyt, liūtas nusilpęs, – tarė Šandoras, stengdamasis prisilaikyti pats. – Kitaip juk nusitemptų tuos griaučius į savo irštvą ir suėstų.

– O gal toks sotus, kad nė nesivargina, – atsakė Josefas, pavydėdamas liūtui dantų.

Pabudęs naktį Josefas nė neatsigręždavo į Šandoro gultą – žinodavo, kad tas tuščias. Pašokdavo iš miego kasnakt, ir kiekvieną naktį Šandoras būdavo išėjęs. Iš pradžių Josefas manė, gal tai somnambulo klajonės, bet kai apie tai užsimindavo, Šandoras tik nusijuokdavo ir atsakydavo ėjęs „parūpinti arklių“. Ir veik nieko daugiau jis neaiškindavo, bet, tiesą sakant, Josefui jau ir pačiam vargiai kilo noras ką nors kalbėti, o jei ir bandydavo, rišliai suregzti mintį sekėsi vis sunkiau.

– Mano kareiviai pasakojo, kad Šandoras su jais susitinka, – tarė Zamercevas. – Kad kviesdavo juos liūto medžioklėn metro tuneliuose.

– Ten galėjai sutalpint kaimenę arklių, – linktelėjo Josefas. – Tik labai tamsu. O kareiviai beveik visada girti. Kulkos taip ir skraidydavo po tunelius.

– Na, aišku, liūtą galima pašerti ir tokiu būdu, – tarė Zamercevas. – Tu apie tai žinojai. Gal net padėjai Šandorui?

Ne, Josefas papurtė galvą, tačiau netrukus linktelėjo, esą taip, o paskui liovėsi, nesuprasdamas, kam ar ką jis padėjo, tik jau Šandorui – tikrai ne. Zamercevas klysta manydamas, kad Šandoras šėrė liūtą, nes kaip tik taip iš pradžių įsivaizdavo ir Josefas, tarsi liūtas ir Šandoras būtų dvi atskiros būtybės. Tačiau verčiau jau lai Zamercevas galvoja taip, nei suvokia tiesą, kurią žino Josefas, – apie transformaciją, kurios liudininku tapo tądien, kai nunešė Šandorą prie metro įėjimo, vieno iš tų dar nesubombarduotų, neužverstų griuvėsiais ar taip paženklintų ten įsikūrusio liūto, kad net žmonės juto pavojų. Jis kūnu prigludo prie durų, – tai buvo senas tarnybinis įėjimas, naudojamas inžinierių ir metro darbuotojų, pakankamo pločio nedideliam automobiliui įvažiuoti, uždarytas gofruotojo metalo durimis, – įsivaizduodamas tą šiurpią metamorfozę.

Paaiškėjo, kad Zamercevą, skirtingai nuo kitų karių, ne taip lengva įvilioti į tas pačias pinkles. Jis pasiuntė žmogų atnešti jam senos Franso Jošefo metro linijos žemėlapio. Kol atnešė brėžinius, nebyliai žvelgė į Josefą, o tada paskleidė juos ant rašomojo stalo ir ėmė žymėti kelius, vedančius į metro ir iš jo, visai nekreipdamas dėmesio į tą tarnybinį įėjimą, apie kurį jam užsiminė Josefas. Tarsi Zamercevas būtų žinojęs, manė Josefas, tarsi būtų įžvelgęs tuos trūkstamus istorijos gabalėlius, kuriuos Josefas nutylėjo, ir net dabar žemėlapyje vadovavosi tuo, ko praėjusią naktį Josefas jam nepasakojo: kaip Šandoras prišliaužė ir sušnibždėjo jam, kad sunku gauti liūtui arklių, kaip jis nusilpo, nors Josefas draugo balse girdėjo tokį alkį, kad Šandoras būtų prarijęs jį čia pat, šią akimirką, jei tik būtų pakakę jėgų, jei būtų buvęs tikras, jog pajėgs įveikti draugą.

– Vienas aš to negaliu padaryti, – sumurmėjo Šandoras, – nepaeinu.

Kai Josefas paklausė, ar jų draugystė jam jau nieko nereiškianti, Šandoras pasitrynė tą kaukolės vietą, kur būta skruostų, ir sumurmėjo kažką apie „pasklidusias kalbas“, kad „kareiviai vengia“, tada pritilo ir nusišypsojo šiurpia šypsena – be lūpų, tik dantimis.

– Kaip tik dėl to , kad esu tavo draugas, prašau tave tai padaryti. Tai daugiausia, ką galėtų padaryti draugas, – tarė nusijuokdamas nelaimėlio juoku.

Josefas dirstelėjo į bičiulį, nusisuko nuo jo į sieną, apglėbė save, lyg bandydamas apmalšinti tuščią skrandį, atsitverti nuo šio nesibaigiančio apgulties kliedesio, nuolatinės baimės, nuobodulio, nepertraukiamo laukimo, lėtos prieraišumo erozijos, nuo visų tų dalykų, kurių jis jau nebepadarys.

– Miestas sunaikintas, – tarė jis, netrokšdamas daryti to, ko prašė Šandoras, nenorėdamas apie tai nė kalbėti, nes jam pasirodė, kad dabar draugo balse išgirdo ir kitokią užuominą, dar baisesnę už tai, ką tas iškart išsakė žodžiais. – Žmonės miršta, badauja, – tęsė jis, – sovietai siaubia, medžioja, prievartauja, o tu eini iš proto dėl liūto. Velniop tą liūtą , – tarė Josefas, – velniop viską, – apsivertė ant gulto, kilstelėdamas sluoksnius plastikinių maišų ir brezento, kuriais klojėjo.

Tačiau Šandoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirzęs sudejavo ir pasisuko, išvydo, kad bičiulis jau pusiau atsimainęs, galva ir kaklas apžėlę plaukais, nagai daug ilgesni už Josefo, purvinesni, kad po jais įstrigę arklių ir žmonių odos, mėsos ir dar kažko, kad iš bado, dėl žaizdų ir traumų šis tegali šliaužti keturiomis.

– Man tavęs reikia, – suriaumojo Šandoras, bet tuo metu jau buvo toks išsekęs, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triukšmą, o prabilti garsiau nei inkštimu jam prireikė paskutinių jėgų.

Manęs reikia? – stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas Šandoro galvą prie krūtinės. – Tu nežinai, ko tau reikia , – galvojo jis, tarsi Šandoro viduje priešingu ritmu būtų plakęs vienas pulsas ir kitas, degę du troškimai, plėšiantys jį į skirtingas šalis. Josefas jį šitaip mažumėlę palaikė, oda jusdamas ritmingą bičiulio vokų plazdėjimą, prisimindamas, kaip Šandoras puolė iš zoologijos sodo paskui Gergėjų ir Žuži, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip dažnai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparną, leteną ar koją galėtų juos atgaivinti. Kartą Josefas matė, kaip Šandoras iš tiesų užsimetė ant savęs žvėrį lyg drabužį ir tarsi tapo juo, atsikratęs žmogiškumo. Bet Šandoras jau tolo priešinga kryptimi, bandydamas bent sąmonėje išlaikyti suvokimą to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.

– Klausyk, Šandorai, – sumurmėjo Josefas, išsigandęs tų permainų bičiulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiamą draugo kūną. – Privalai susiimti, – prašė jis, – apgultis juk netruks amžinai.