Taryn Leigh Taylor - Netikėta meilė

– Tai nebūtina. Ryte jums išvykstant bus išrašyta sąskaita.

Neįtikėtina .

– Puiku, – mintyse pakeiksnojusi didžiakrūtę, ji susikišo kortelę atgal į kišenę. – Puiku, dėkui.

– Malonaus poilsio.

Jai vos pasitraukus nuo registratoriaus stalo nutiko tai, kas neišvengiama.

– Žmonės, atleiskite, – į minią kreipėsi tarnautojas. – Bijau, kad šiai nakčiai kambarių nebeturime.

Pagaliau šiandien jai nutiko šis tas gero. Chloja nuo įtūžusios minios nuskubėjo į liftą. Durys slysdamos užsivėrė. Nuotaika buvo tokia puiki, kad kildama liftu ji net neatkreipė dėmesio į skambėjusią Song Sung Blue 1 1 Neilo Daimondo Sena liūdna daina. (Vert. pastaba) foninę versiją.

Chloja lengvai surado savo kambarį, į duris įkišo kortelę galvodama tik apie dušą ir lovą.

Bet atvėrusi duris išvydo karštai atrodantį vyruką ant savo įspūdingo raumeningo kūno besivelkantį baltus marškinėlius; tai stebinčią Chloją užliejo malonumo banga.

Ach, koks puikumėlis .

Durys su trenksmu užsidarė.

Jis atsisuko, ir mergina prieš nusileidžiant baltai medvilnei spėjo pamatyti pilvo preso raumenis. Po to Chloja pakėlė akis į jo veidą.

Iš jos rankų išslydęs lagaminėlis nusileido ant kilimo dusliai trinktelėdamas. Jie be galo ilgai spoksojo vienas į kitą,– tai buvo ilgiausios, bet ir trumpiausios sekundės jos gyvenime.

– Tu tikriausiai iš manęs tyčiojiesi, – ištarė ji.

Benas plačiai nusišypsojo.

– Mieloji, tu jau namuose!

– Turėjau suprasti! Jau tada, kai registratūros darbuotojas nenorėjo imti mano kreditinės kortelės ir to kvailo nuolaidų kupono. – Chloja įkaukšėjo į kambarį, tarsi jis būtų jos, palikusi lagaminėlį ten, kur nukrito, o greta savo rankinę ir puspaltį. – Ir kodėl šiandien taip nesiseka? – paklausė ji prieš šleptelėdama ant Beno lovos ir neatplėšusi kojų nuo grindų įsispoksojo į lubas.

Benas aiškiai suprato, kad tai taikoma ne jam. Ir tai buvo puiku. Jis teikėsi pažvelgti į ją. Tiesą sakant, oro uoste atsiėmęs savo lagaminą vyras apėjo bagažo grąžinimo skyrių tikėdamasis pamatyti Chloją.

Benas turėjo pripažinti, kad tokia aštri ir karšta gražuolė kaip Chloja– lyg kokia dvidešimt pirmojo amžiaus Betė Peidž– jį labai domino. Paprastai jis susitikinėjo su maloniomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis. Tačiau kai stebėdavo jas, su įsiūčiu žvelgiančias į jį, vargu ar į galvą šaudavo tokie apibūdinimai.

– Tavo lėktuvo draugužė su ta nuolaidų kortele mane tiek užlaikė, kad vienišas mano lagaminas sukosi konvejerio ratu, kol pasiekiau bagažo išdavimo skyrių. Po to vos nepavėlavau į traukinį, o dabar dar ir tai? Ir ant lovos nėra antklodės.

– Aš ją nuėmiau. Ar matei, kaip atrodo viešbučių antklodės, apšviestos ultravioletine šviesa?

– Tai neskoninga ir nervina. Tave tai paskatino atsikratyti antklode?

Ir kaip jam elgtis su ta mergina?

Benas lėktuve užmezgė pokalbį su Chloja, kad prastumtų laiką. Ji pritrenkė jį savo plonu kontūru apvestomis smaragdo spalvos akimis. Dabar vyras pasijuto išsunktas lyg citrina, vylėsi, kad šįvakar neteks daug dirbti.

Jei susitikimas Bafale būtų sėkmingas, jis taptų Karsono ir Maklaudo firmos darbo su klientais grupės vadovu. Tai reiškė pareigų paaukštinimą ir kad jis turės namelį prie ežero.

Vis dėlto jis negali išvaryti tos merginos. Ji nebuvo silikoninė gražuolė, visai ne tokia kaip ta tipiška blondinė stiuardesė. Chloja sumani, sąmojinga ir natūrali. Ji nesistengė atrodyti geresnė, nei yra, ir jam tai patiko. Beną sužavėjo, kaip mergina nekaltai išsitiesė ant jo lovos,– vilkėjo juodais marškinėliais ir džinsais,– ir padarė tai velniškai patraukliai. Jo kūnas sugaudė nuo testosterono antplūdžio.

Viešpatėliau, Mastersonai. Susiimk!

Pagalvojo, kad seniai neturėjo lytinių santykių, o kada jie iš tiesų buvo– nemalonu prisiminti, bet beveik prieš metus, prieš išsiskiriant su Melani, žlugus jų romanui. Jis tiek įniko į darbus, kad net nepastebėjo, kiek laiko praėjo. Kaip apgailėtina.

– Po paraliais, ką man daryti? – pyktelėjo Chloja. – Daugiau kambarių nėra.

– Gali likti čia. – Žodžiai išsprūdo anksčiau, nei jo protas suvokė pasekmes, bet atsiimti jų nebegalėjo. Tai ne tik testosteronas prabilo. Iš visko sprendžiant, ir Chlojai buvo sunki diena. Ji verta sėkmės. Darbas gali palaukti.

Jai tebetįsant ant lovos tos stulbinančios akys iš nuostabos išsiplėtė.

– Ką?

– Sakau, kad jau esi čia. Neabejoju, jog visi oro uosto viešbučiai perpildyti, todėl nėra prasmės grįžti į pūgą. Be to, mes juk vedę, tiesa?

Jos žudantis žvilgsnis buvo žavus. Smingantis tiesiai į taikinį, ko Benas ir tikėjosi; veidas liko akmeninis.

Po kelių sekundžių Chloja paniekinamai išspaudė:

– Jeigu knarksi, tave bemiegantį pasmaugsiu . Įspėju tave.

Benas visomis jėgomis stengėsi nesišypsoti. Buvo smagu, kad ji manė išsaugojusi kietos merginos įvaizdį.

– Puikus pasirinkimas, Masterson. – Iš lagamino jis išsiėmė piniginę. – Tu čia tvarkykis, o aš eisiu paieškoti mums sudedamosios lovelės ir ko nors užvalgyti. – Pasukęs link durų pridūrė: – Jeigu iki vidurnakčio negrįšiu, užsakyk šaldiklį mano lavonui.

Gal Chlojai tikrai diena nenusisekė, bet Beno reikalai klostėsi visai neblogai.

Benas galėjo išspręsti prieglobsčio problemą, bet nepadės susitvarkyti su slibinų karaliene– Chlojos motina. Tą būtybę mergina turėjo nugalėti pati.

Chloja slapčia užmetė akį į rankinę, gulinčią ant grindų už keturių žingsnių nuo jos. Padaryk tai ,– paprotino save.– Moterie, stokis ir liaukis atidėlioti, kas neišvengiama .

Ji pakilo nuo lovos pasiimti rankinės, o tuo pačiu nuo grindų pakelti puspalčio. Kelias sekundes ilgiau sugaišo, kol ant fotelio atkaltės užmetė puspaltį ir išsiėmė kelias lūpų balzamo tūteles. Sulaikiusi kvėpavimą mergina išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį, kuriuo vengė skambinti, kol suprato, kad teks nakvoti Čikagoje.

– Alio. – Tas šaltai ištartas žodis leido Chlojai suprasti, kad ji buvo atpažinta.

– Sveika, mama, – išspaudė ji.

– Sveika, mama? Tu skambini man per vestuvių išvakarių vakarienę, kai visi stebeilija į tuščią nuotakos sesers vietą, ir tegali pasakyti Sveika, mama? – Fionos Masterson balsas buvo gąsdinamai šaltas. Tai reiškė, kad motina įsiutusi.– Visi iki vieno domisi, kur tu esi.

Chloja tuo neabejojo. Jos sesers vestuvės galbūt ir svarbiausias įvykis, bet ne vienas iš svečių su pikdžiugišku smalsumu laukė Chlojos sugrįžimo.

– Atidėjo mano skrydį. Čikagoje siaučia pūga. Labai atsiprašau, – aiškino ji žingsniuodama po kambarį.

– Todėl ir norėjome tau nupirkti pirmos klasės bilietą, kurį prieš savaitę būtum gavusi, jei prisimeni, kad išvengtume tokios situacijos. Matai, žiemos orai visiškai nenuspėjami. Juk nesvarbu, kad praleidai sesers mergvakarį, vestuvių suknelės apžiūrą, šeimos pusryčius, svečių pietus…

– Sakiau tau, kad negalėjau ilgam laikui išsiprašyti iš darbo. Labai gailiuosi, kad praleidau… visus tuos įvykius, bet juk nesu pamergė…

Dėkui Dievui.

Kai kurie žmonės gal ir išgyventų, kad taip atsitiko, bet Chloja pajuto tikrą palengvėjimą. Stovėti prie altoriaus prieš visus tuos žmones… Vien tos minties užteko, kad ją apimtų liūdesys.

– Prižadu, į vestuves atvyksiu, net jei teks keliauti autostopu.