Kathie DeNosky - Eliotų dinastija. Ketvirta knyga

Jis atsitraukė ir vėl įėjo vidun. Paskui vėl ir vėl – Obrė išsilenkė, ištiesė rankas ir apsivijo jį už kaklo, traukdama arčiau. Lijamas atsirėmė rankomis šalia jos galvos. Degančių mėlynų akių žvilgsnis susitiko su jos žvilgsniu, raumenys įsitempė, jis lėtai kilo ir leidosi žemyn, krūtinės plaukeliai lietė krūtis. Jo kvėpavimas pašiaušė gležnus plaukelius ant jos kaklo ir pagaliau – pagaliau jie įsisiurbė vienas kitam į lūpas. Viena koja ji apžergė jį per klubus ir, kiekvienąkart jam atitolus, vis traukė prie savęs, skubindama judėti greičiau ir skverbtis giliau. Visa įsitempusi Obrė skubėjo į dar vieną viršūnę.

Ekstazė užgriuvo stipriai ir greitai. Supurtė ir atėmė kvapą. Obrė atmetė galvą ir sušuko. Lijamas trūktelėjo, sudejavo, jo kūnu nuvilnijo orgazmas.

Sunkiai kvėpuodamas jis susmuko ant alkūnių ir panardino galvą į paklodes. Obrė perbraukė jam per nugarą ir Lijamas suvirpėjo. Jo svoris, kūno karštis apsiautė ją lyg jausmingas kokonas. Šypsena pražydo merginos lūpose, ji pasijuto be galo patenkinta, akių vokai, rankos ir kojos apsunko. Užliejo palaima.

Palengva širdies ritmas ir kvėpavimas sulėtėjo. Staiga jos sąmonė prabudo lyg perliejus lediniu vandeniu, geismo migla išsisklaidė.

Ką ji padarė?

Įviliojo priešą į lovą. Ir vėl nuvils tėvą, nes dabar, kai pasimylėjo su Lijamu, išduoti jo nebegalės.

Gulėdama po Lijamu Obrė įsitempė ir įsirėmė jam į pečius. Jis prisivertė pajudinti atsipalaidavusius raumenis ir nusirito nuo jos, nenoriai išsilaisvindamas iš slidaus jos kūno karščio.

Obrė prispaudė pirštą prie tarpuakio. Jau gailėjosi, kad pasidavė silpnumo akimirkai. Putlios, nuo bučinių paburkusios jos lūpos sustingo.

Lijamui sutraukė skrandį, kai suvokė, ką padarė.

– To neturėjo nutikti, – tarė Obrė siekdama antklodės. Susivyniojo į ją ir pasitraukė į kitą lovos kraštą.

– Turbūt ne.

Negali būti jokių turbūt. Visa tai, kas nutiko šią popietę – klaida. Ir abu tai suprato. Dar vienas įrodymas, kad jis turi nelemtą gebėjimą pasirinkti netinkamą moterį.

– Man reikia eiti. – Viena ranka spausdama antklodę, kita Obrė stengėsi pasiekti sijoną. Tik antklodė skyrė ją nuo tikslo, atrodė, kad mergina nenori, jog Lijamas pamatytų ją nuogą. Juokinga, nes ant savo lūpų jis vis dar jaučia jos skonį.

Lijamas pakėlė sijoną, padavė Obrei ir ranka persibraukė per plaukus.

– Obre…

Nežiūrėdama į jį Obrė iškėlė ranką lyg koks kelių patrulis.

– Liaukis. Nereikia postringauti, kai šaukštai po pietų.

Ką jis galėjo pasakyti? Šie santykiai neturi ateities. Pirmą kartą gyvenime Lijamui tai nepatiko. Iki šiol panašiose situacijose lemiamą žodį tardavo jis.

Vyras atlošė įsitempusius pečius. Viskuo kalti tie nauji spindintys papuošalai Eliotų leidybos korporacijoje. Atrodė, kad sužadėtuvių ir jungtuvių žiedai plinta kaip virusai – jie visai netikėtai sužibėdavo ant bendradarbių, ypač Eliotų šeimos narių pirštų. Savo nelemtomis varžytuvėmis senelis gal ir norėjo padidinti produktyvumą, bet pasiekė tik vieno – darbuotojų mažėjo, mezgėsi meilės romanai.

– Gal norėtum pirma nueiti į dušą?

– Ne. Ne, man reikia eiti. – Ilgomis grakščiomis kojomis ji įsliuogė į sijoną ir užsitraukė jį ant apvalaus, standaus nuogo užpakaliuko. Tai matant Lijamo pulsas vėl pagreitėjo, pilvo raumenys įsitempė.

– Ar galiu iškviesti tau taksi?

Sukryžiavusi rankas ant krūtinės Obrė įsispyrė į batelius ir nėrė pro miegamojo duris.

– Ačiū, nereikia.

Lijamas užsimovė kelnes, įsmuko į vonios kambarį išmesti sargio ir nusekė paskui ją į svetainę. Obrė apsivilko palaidinę, užsimetė švarkelį, čiupo rankinę, paskui portfelį ir negaišdama laiko pasuko durų link. Ji nė nepažvelgė į jį. Tai žeidė.

– Obre, palauk! – Lijamas įsirėmė ranka į duris, neleisdamas atidaryti.

Mergina sustojo įsitvėrusi durų rankenos. Stovėjo sustingusi ir nuleidusi smakrą, tarsi būtų norėjusi pasislėpti nuo to, kas ką tik įvyko.

Lijamas jautėsi taip, tarsi juo būtų pasinaudota.

Jis giliai atsikvėpė. Plaučiai prisipildė Obrės kvapo – svaiginantis gėlių aromatas susimaišė su karšto sekso dvelksmu. Lijamas sunkiai nugalėjo neįprastą norą paglostyti susivėlusius Obrės plaukus ir išlyginti švarkelio apykaklę.

– Mes saugojomės, neturėtų kilti kokių rūpesčių, bet jeigu tau ko nors prireiktų, turi mano telefono numerius.

Obrė atsisuko ir sutiko jo žvilgsnį. Merginos akyse spindėjo panika ir apgailestavimas.

– Aš neskambinsiu, Lijamai. Negaliu.

– Taip, turbūt taip geriau. Mano šeimoje jau ir taip pakanka sumaišties. O jei dar pradėčiau romaną su priešo dukra…

Obrei atvipo žandikaulis. Akimirką atrodė, kad ji įsižeidė.

– Priešo? Tai štai kas tau yra mano tėvas?

Lijamas prakeikė savo palaidą liežuvį.

– Metju Holtas ir mano senelis kelis kartus stipriai susiėmė. Holtų ir Eliotų kompanijos ne visada sutaria, kaip reikėtų tvarkyti reikalus.

– Nesutaria, tu teisus. Tikiuosi, paveikslas tavo mamai patiks. Sudie, Lijamai. – Obrė trūktelėjo duris ir išėjusi tyliai uždarė.

Lijamas stuktelėjo kakta į staktą ir lėtai atsisukęs pažvelgė į paveikslą. Kur buvo jo protas? To neturėjo įvykti. Jam reikėjo išeiti iš baro tą pačią minutę, kai tik Obrė ėmė jį tardyti. Nereikėjo imti jos su savimi į galeriją, juo labiau – vežtis namo. Ir kam kvietėsi ją į lovą? Seksas su Obre – pats puikiausias per visą jo gyvenimą. Vis dėlto nėra jokios vilties vėl viską pasikartoti.

Tyliai keikdamasis jis įėjo į miegamąjį. Obrės kvapas buvo įsigėręs į odą ir tvyrojo kambaryje. Lijamas nusprendė išnaikinti visus tos moters pėdsakus. Nutraukė patalynę ir įmetė į skalbinių pintinę, kad namų tvarkytoja galėtų išskalbti. Staiga žvilgsnis užkliuvo už laikrodžio.

Prakeikimas! Nepaskambino į darbą pasakyti, kad po susitikimo per pietus nebegrįš. Taip nutiko pirmą kartą. Darbo Lijamas niekada neapleisdavo. Velnias, pastaruosius devynis mėnesius beveik gyveno Eliotų leidybos korporacijos pastate. Jis pasuko prie telefono ant naktinio stalelio. Kažkoks juodas daiktas, kyšantis iš po lovos, privertė sustoti. Pasilenkęs ištraukė Obrės kelnaites. Kraujas ėmė pulsuoti gyslomis triskart greičiau. Reikėtų grąžinti. Bet kaip?

Paštu? Ne, netikusi mintis.

Perduoti asmeniškai? Taip pat ne. Tai būtų tas pats, kaip žengti tiesiai į ugnį. Negalėjo rizikuoti, kad šeima, o ypač senelis, kuriam įvaizdis buvo viskas, sužinotų, kas šiandien nutiko.

Keletą sekundžių Lijamas spoksojo į ant piršto siūbuojantį juodo šilko gabalėlį, tada sugniaužė saujoje ir įmetė į naktinio stalelio stalčių. Obrės jis niekada neturės, bet gali išlaikyti prisiminimus apie ją. Likęs vienas galės prisiminti šią pašėlusią popietę ir fantazuoti.

– Džiaugiuosi, kad vėl esi namie, mama. Atsinešiau šampano, atšvęskime.

Lijamas pastatė butelį ant kavos stalelio svetainėje, šeimos rausvojo smiltakmenio name, ir pasilenkė virš fotelio pabučiuoti mamos. Ji atrodė gyvybingesnė nei prieš dvi savaites, kai jis lankėsi Potvyniuose . Skruostai nebebuvo taip vaiduokliškai įdubę. Iš po šalikėlio, kurį buvo užsirišusi ant galvos, buvo matyti ataugusios tamsesnių nei anksčiau plaukų sruogos.

Lijamas sveikindamasis linktelėjo tėvui. Jie niekada nebuvo artimi. Kai sūnus buvo mažas, Maiklas Eliotas pernelyg daug laiko praleisdavo darbe. Lijamui teko glaustis prie senelio, o paaugus – prie auklėtojų ir mokytojų.