Энн Райс - Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

— Atstok nuo manęs, — atrėžė jis.

Mergina žinojo, kur jis eina. Jis turėjo šimtą svarų, kuriuos iškaulijo iš Rendolfo, o kazino jau atidarytas.

Dabar jis norėjo pabūti vienas ir susikaupti. Tiesiog apie tai pagalvoti — apie žalią audinį, apšviestą šviestuvų, kauliukų stuksenimą, ruletės zvimbimą. Tas garsas visada jam teikdavo žvalumo. Vienas geras laimėjimas — ir jis išeis. Henris pats sau tai pažadėjo. Gerai, jau daugiau nebegali laukti...

Žinoma, su tuo Šarplsu jis kaip reikiant įklimpo, skolingas jam krūvą pinigų. Bet, velniai rautų, kaip jis grąžins skolas, jei nepasėdės prie lošimo stalo? Tiesa, Henris jautė, jog šįvakar jam nepasiseks, bet pamėginti juk verta.

— Luktelėkite, sere. Prisėskite, sere, — pasakė Deizė, artėdama prie jo.

— Išgerk su manim dar taurelę, po to truputį pamiegok. Juk dar tik šešios valandos.

— Palik mane ramybėje, — atkirto Henris.

Jis apsivilko apsiaustą, užsidėjo odines pirštines. Na ir bukagalvis tas Šarplsas! Henris apsiausto kišenėje apčiuopė peilį, kurį jau daugelį metų tampė su savimi. Taip, jis vis dar ten. Jaunuolis ištraukė peilį ir apžiūrėjo aštrius jo ašmenis.

— O ne, sere! — aiktelėjo Deizė.

— Nebūk idiote, — tiesiai šviesiai tėškė Henris, sulenkė peilį, įsidėjo į kišenę ir išėjo.

Tapo tylu — girdėjosi tik fontano čiurlenimas oranžerijoje. Sutankėjo sidabrinė prieblanda, egiptietišką salę apšvietė tik viena lempa po žaliu gaubtu, stovėjusi ant Lourenso stalo.

Džulija, vilkinti jaukiu, stebėtinai šiltu šilkiniu peniuaru, įsitaisė odiniame tėvo krėsle. Ji atsisėdo nugara į sieną ir paėmė į rankas tėvo dienoraštį, kurio iki tol niekada nebuvo skaičiusi.

Žiburiuojanti Ramzio Didžiojo kaukė truputėlį ją gąsdino... Iš prietemos žiūrėjo didžiulės migdolų pavidalo akys. Atrodė, tarsi Kleopatros biustas šviestų iš vidaus. O prie kitos sienos ant juodo aksomo gulėjo nuostabios auksinės monetos.

Džulija dar kartą atidžiai jas apžiūrėjo. Palygino su biustu — tas pats profilis, tie patys banguoti plaukai po auksine tiara. Graikiška Kleopatra visai nepanaši į kiek prasčiokiškus egiptietiškus atvaizdus, kurie taip įsiminė iš Šekspyro tragedijų bei graviūrų, iliustruojančių Plutarcho „Gyvenimo aprašymus“, arba iš istorijos vadovėlių.

Gražios bei stiprios moters profilis... Romėnai mėgo, kad jų herojai bei herojės būtų stiprūs.

Ant ilgo marmurinio stalo gulintys pergamentai atrodė tokie trapūs, tokie sudūlėję. Ir kitus radinius nesunkiai galima buvo sugadinti negrabiomis rankomis. Paukščių plunksnos, rašalinės, mažytis sidabrinis šviestuvas su žiedu, į kurį tikriausiai buvo įstatomas stiklinis indas. Šalia stovėjo ir stikliniai flakonėliai — reti senųjų meistrų rankomis pagaminti dirbiniai, kiekvienas uždengtas mažyčiu sidabriniu dangteliu. Suprantama, ant visų šitų mažyčių relikvijų, kaip ir ant alebastrinių ąsočių buvo pritvirtintos etiketės, kur puikavosi užrašas: „Rankomis neliesti“.

Tačiau Džulija vis tiek nerimavo — juk tiek žmonių ateina pasižiūrėti į šituos daiktus.

— Turėkite galvoje, jog šičia tikriausiai nuodai, — įspėjo Džulija nepakeičiamą kambarinę Ritą bei liokajų Oskarą. To pakako, kad jiedu laikytųsi atokiau nuo egiptietiškos salės.

— Jis numirėlis, mis, — pasakė Rita. — Negyvėlis. Nesvarbu, kad tai Egipto karalius! Manau, kad numirėliai neturėtų būti tarp žmonių.

Džulija nusijuokė:

— Britų muziejuje aibės numirėlių, Rita.

Kad taip mirusieji galėtų prisikelti! Jei pas ją galėtų ateiti tėvo šmėkla! Tai būtų stebuklas! Vėl pabūti šalia jo, pasikalbėti, išgirsti jo balsą. „Kas atsitiko, tėve? Ar tu labai kankinaisi? Ar bent akimirką išsigandai?“

Kokios čia mintys lenda jai į galvą — šmėklos vizitas?! Taip juk nebūna. Tai baisu. Mes praeiname žemiškųjų kančių kelią nuo lopšio iki pat karsto — ir tai visko pabaiga. Antgamtiškų stebuklų žavesys gyvas tik pasakose, poezijoje ir dar Šekspyro pjesėse.

Ko čia delsti? Atėjo metas ilgai lauktai vienatvei tėvo trofėjų apsuptyje. Dabar galima perskaityti jo paskutinius žodžius.

Džulija surado puslapį su lemtingos dienos data. Ir jau po pirmųjų žodžių apsipylė ašaromis.

„Turiu užrašyti viską Džulijai, aprašyti visas smulkmenas. Hieroglifai ant durų parašyti be klaidų: matyt, tas, kas rašė, išmanė savo darbą. Graikiški rašmenys priklauso Ptolemėjaus periodui, o lotyniškieji — kiek vėlesnio periodo. Labiau įmantrūs. Neįtikėtina, bet taip yra. Samiras kažkoks išsigandęs bei įtarus. Kaip niekad. Reikėtų bent kelias valandas pamiegoti. Ketinu šįvakar tenai nueiti!“

Toliau buvo greitosiomis rašalu nupieštos durys į kapavietę bei trys frazės skirtingomis kalbomis. Džulija greitai pervertė puslapį.

„Mano laikrodis rodo devintą valandą vakaro. Pagaliau aš jau viduje. Kambarys labiau primena biblioteką, nei amžinojo poilsio vietą. Žmogus ilsisi karališkame sarkofage šalia rašomojo stalo, ant kurio palikta trylika papiruso ritinėlių. Jis daugiausiai rašo lotyniškai, akivaizdu, kad paskubomis, tačiau pakankamai tvarkingai. Visur išbarstyti rašalo lašai, bet tekstas nesunkiai įskaitomas.

„Vadinkite mane Ramziu Prakeiktuoju. Aš pats sau daviau tokį vardą. Kadaise buvau Ramzis Didysis, Viršutinio bei Žemutinio Egipto Valdovas, hetitų Pavergėjas, daugelio sūnų bei dukterų tėvas. Valdžiau Egiptą šešiasdešimt ketverius metus. Mano garbei dar tebestovi paminklai, aukštyn kylančios strėlės šlovina mano pergales, nors nuo to laiko, kai mane, mirtingą kūdikį, ištraukė iš motinos įsčių jau prabėgo tūkstantmetis.

O, laikas seniai palaidojo tą lemtingą minutę, kai paėmiau iš hetitų žynės tą prakeiktą eliksyrą. Aš nekreipiau dėmesio į jos perspėjimus. Troškau nemirtingumo. Ir išgėriau pilną taurę gėrimo. Dabar, praėjus šimtmečiams, paslėpiau gėrimą tarp mano prarastos Karalienės nuodų. Ji nepriėmė iš manęs gėrimo, mano pasmerktoji mirčiai Kleopatra“.

Džulija nustojo skaičiusi. Eliksyras paslėptas tarp šių nuodų? Ji suprato, ką Samiras turėjo galvoje. Laikraščiai nieko nerašė apie šią mažą paslaptį. Kaip įdomu. Tarp nuodų paslėptas eliksyras, galintis padovanoti amžiną gyvenimą.

— Bet kas gi galėjo parašyti šitą fantastišką istoriją? — sušnabždėjo ji.

Džulija pažvelgė į marmurinį Kleopatros biustą. Nemirtingumas.

Kodėl Kleopatra negėrė eliksyro? „O, regis, aš pradedu tikėti šia pasaka!“ Mergina nusišypsojo ir atvertė kitą dienoraščio puslapį.

Vertimas nutrūko. Tebuvo tiktai tėvo parašyti žodžiai:

„Toliau aprašinėja, kaip Kleopatra jį pažadino iš sapno regėjimų, kaip jis mokė karalienę Egipto istorijos, kaip ją mylėjo, stebėdamas, kaip ji vieną po kito suvilioja romėnų karvedžius...“

— Taip, — sušnabždėjo Džulija. — Iš pradžių Julijų Cezarį, po to Marką Antonijų. Bet kodėl Kleopatra atsisakė eliksyro?

Toliau sekė kita vertimo pastraipa:

„Kaip man ištverti? Kaip iškentėti vienatvės liūdesį? Aš negaliu numirti. Jos nuodai manęs neveikia. Tarp jų saugomas mano eliksyras, todėl aš galiu vėl nugrimzti į sapną, į svajones apie kitas karalienes, teisingas bei išmintingas, kurios dalintųsi su manimi amžinu gyvenimu. Tačiau matau tik jos veidą. Girdžiu tiktai jos balsą. Kleopatra. Vakar... Rytoj... Kleopatra“.

Toliau buvo parašyta lotyniškai. Kelios greitosiomis išvedžiotų eilučių, kurių Džulija nesuprato. Net ir pasitelkus į pagalbą žodyną, ji negalėtų išversti šito teksto. Po to buvo kelios eilutės egiptietiškai — dar labiau nesuprantama nei lotyniškai. Ir daugiau nieko.