Энн Райс - Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Henris krūptelėjo.

— Kas? Tu apie ką?

— Apie tavo dėdę, — pasakė Rendolfas ir pirmą kartą pažvelgė sūnui į akis. — Apie Lourensą Stratfordą, kuris ką tik mirė Egipte. Jis ilgai kankinosi ar mirė iškart?

— Viskas buvo gerai, o jau po minutės jis krito ant žemės. Mirė per keletą sekundžių. Kokia prasmė apie tai klausinėti?

— O tu ką, toks jautrus, niekše?

— Aš niekuo negalėjau jam pagelbėti!

Staiga sugrįžo jausmai, kuriuos jis patyrė ankštoje uždaroje patalpoje, jis net pajuto aitrų nuodų kvapą. Henris aiškiai prisiminė tą padarą, esantį mumijoms skirtame futliare... ir tą klaikų pojūtį, tarsi jis būtų stebimas.

— Jis buvo užsispyręs senis, — pašnibždomis ištarė Rendolfas. — Bet aš jį mylėjau.

— Tikrai? — Henris staiga atsisuko ir įsmeigė akis į tėvą. — Tu jį mylėjai, o jis viską paliko jai!

— Jis labai daug davė ir mums. Daugiau nei pakankamai...

— Apgailėtini trupiniai, palyginus su tuo, ką paveldėjo ji!

— Nebenoriu apie tai kalbėti.

„Kantrybės, — pagalvojo Henris. — Kantrybės. — Jis atsilošė ant automobilio sėdynės. — Man reikia nors kokių šimto svarų. Jei pradėsiu ginčytis, nieko negausiu“.

Deizė Banker pro nėriniuotas užuolaidas žiūrėjo, kaip Henris išlipa iš kebo. Ji gyveno erdviame bute virš miuzikholo, kur dainuodavo nuo dešimtos vakaro iki antros valandos nakties. Apkūni prisirpusi moteris, didžiulėmis nuolat mieguistomis akimis bei sidabro spalvos baltais plaukais. Balsas jos buvo ne kažin koks, ir moteris tą žinojo, tačiau publikai ji tikrai patiko. Publika ją mylėjo.

O jai patiko Henris Stratfordas. O gal merginai tik taip atrodė. Jis geriausias iš visų, su kuo Deizę buvo suvedęs gyvenimas. Surado jai darbą, nors jis ir nebuvo merginai prie širdies; mokėjo už jos butą... bent jau buvo nuspręsta, kad jis mokės. Deizė suprato, jog įklimpo į skolas, bet juk jis galiausiai sugrįš iš Egipto ir viską sutvarkys. Arba privers nutilti tuos, kurie pernelyg daug klausinėja... Jis tą sugeba.

Išgirdusi žingsnius laiptinėje, Deizė nuskubėjo prie veidrodžio. Ji nuleido plunksnomis papuoštą peniuaro apykaklę ir pasitaisė perlų vėrinį ant kaklo. Kol raktas sukosi duryse, moteris lengvai masažavo skruostus, kad jie kiek nuraustų.

— Jau ketinau palikti tave, — pareiškė ji, Henriui įėjus į kambarį.

Koks vis dėlto jis gražuolis! Nuostabūs tamsiai kaštoniniai plaukai, tokios pat nuostabios rudos akys; puikios manieros — tikras džentelmenas. Jai patiko stebėti, kaip jis nusivelka apsiaustą ir numeta jį ant kėdės atlošo; patiko, kad jis neskuba jos apkabinti. Jis toks tingus, toks savimyla! O kodėl gi ne?

— Kur mano automobilis? Prieš išvykdamas žadėjai man jį padovanoti! Kur jis? Apačioje jo nėra. Tenai tik kebas.

Kokia vis dėlto šalta jo šypsena! Henris pabučiavo ją, iki skausmo įsisiurbė į lūpas, pirštais stipriai suspaudęs pečius. Deizės lūpos degė, nugara nubėgo šiurpuliukai. Ji atsakė į bučinį ir, kai Henris nusivedė ją į miegamąjį, neištarė nė žodžio.

— Gausi tu tą automobilį, — sušnabždėjo jis, triukšmingai atsegdamas jos peniuarą ir spausdamas ją prie savęs su tokia jėga, jog krūtų speneliai įskaudo nuo prisilietimo prie jo iškrakmolytų marškinių. Mergina pabučiavo Henrį į žandą, po to į smakrą, liežuviu perbraukdama per kiek ataugusią barzdelę. Kaip malonu girdėti jo kvėpavimą, jausti ant pečių jo rankas!

— Ne taip grubiai, sere, — sušnabždėjo Deizė.

— Kodėl?

Suskambo telefonas. Reikėjo laidą ištraukti.

Kol Henris siekė ragelio, Deizė atsegiojo jo marškinius.

— Prašiau tavęs daugiau neskambinti, Šarplsai.

„Prakeiktas šunsnukis, kad jis kur padvėstų“, — pamanė Deizė. Ji dirbo Šarplsui, kol pagaliau Henris ją išlaisvino. Tai buvo tikras niekšas, toks grubus, bukas. Jis paliko merginai atminčiai randą ant kaklo — nedidelį pusmėnulį.

— Juk sakiau, kad grįžęs sumokėsiu. Gal duosi laiko bent lagaminus išsikrauti? — Henris triukšmingai numetė ragelį.

Deizė patraukė telefoną į šalį.

— Eikš pas mane, mano mielasis, — pašaukė ji, sėsdamasi ant lovos.

Henris vis dar bukai spoksojo į telefono aparatą, ir Deizės akys nuliūdo. Vadinasi, jis neturi nė cento. Nei vieno cento...

Keista... Šitame name nebuvo surengtos gedulingos pamaldos, mirus tėvui. Tačiau štai dabar atsargiai bei ypač pagarbiai įnešamas Ramzio Didžiojo sarkofagas. Jis nešamas taip, tarsi tai būtų laidojimo procesija. Ji juda link bibliotekos, kurią tėvas visada vadindavo egiptietiška sale.

Džulija stebėjo, kaip muziejaus darbuotojai, vadovaujami Samiro, stato sarkofagą pietrytiniame bibliotekos kampe, kairėje nuo atvirų durų į oranžeriją. Puiki vieta mumijai. Kas beįeitų į namą, iškart ją pastebės. Ir susirinkusieji svetainėje ją puikiai matys.

Pergamento ritinėliai bei alebastriniai ąsočiai bus padėti po veidrodžiu, ant ilgo marmurinio stalo, stovinčio prie rytinės sienos, į kairę nuo sarkofago. Kleopatros biustas jau įtaisytas ant podiumo salės viduryje. Auksines monetas padės ant specialaus muziejaus stovo šalia marmurinio stalo. O kitas neįkainojamas brangenybes galima bus sudėlioti taip, kaip nurodys Samiras.

Švelnūs priešaušrio saulės spinduliai skverbėsi iš oranžerijos į biblioteką, tarsi atlikdami nuostabaus šokio judesius ant auksinės karalienės kaukės ir ant sukryžiuotų jos rankų.

Ji nuostabi ir, be abejonės, tikra. Tiktai visiškas kvailys galėtų tuo abejoti. Bet kokia tai galėjo būti istorija?

„Jau greičiau jie visi išeitų, — pagalvojo Džulija, — kad galėčiau pasilikti viena ir apžiūrėti tėvo radinius“. Bet tie muziejaus darbuotojai tikriausiai niekada neišeis. O čia dar Aleksas... Ką su juo daryti? Stovi šalia ir nepalieka jos nė sekundei.

Žinoma, Džulija džiaugėsi, kad čia yra Samiras. Su juodu kostiumu, baltais iškrakmolytais marškiniais jis atrodė toks įsitempęs. Panašus į tamsiaakį princą, tokį tolimą, iš kito amžiaus, kuriam svetimas šitas beprotiškas laikmetis su visu savo progresu. Jis čia atrodė pašalinis, kažkoks liokajus, nors su muziejaus darbuotojais bendravo griežtai.

Kai Aleksas žiūrėjo į šiuos žmones ir į lobius, jo veido išraiška buvo labai keista. Jam šitie visi daiktai nieko nereiškė: jie priklausė kitam pasauliui. Nejaugi jis nemato, kokie nuostabūs tie radiniai? Kaip vis dėlto sunku Džulijai suprasti savo sužadėtinį!

— Įdomu, ar prakeiksmai išsipildys? — tyliai paklausė Aleksas.

— Nebūk juokingas, — atsiliepė Džulija. — Dar kurį laiką jie čia dirbs. Gal nueikime mudu į oranžeriją ir išgerkime arbatos?

— Gerai, taip ir padarykime, — sutiko Aleksas.

Jam viskas čia šlykštu, argi ne taip? Pasidygėjimas veide. Tokios išraiškos su jokia kita nesupainiosi. Matydamas radinius, jis nepatiria jokių jausmų. Jie svetimi Aleksui; jam atrodo, kad jie niekiniai. Šitaip Džulija galėtų žiūrėti nebent į kokias nors šiuolaikiškas stakles, apie kurias nieko nenutuokia.

Tai ją skaudino. Nors... dabar ją viskas skaudino. Ir labiausiai tai, jog tėvas turėjo tiek nedaug laiko pasidžiaugti visomis šitomis brangenybėmis, kad jis mirė didžiausio savo gyvenime atradimo dieną. Ir kad ji, Džulija, buvo vienintelis žmogus, kuriam teks iki galo ištirti visas neatskleistas šitos paslaptingos kapavietės paslaptis.

Galbūt, kai jiedu baigs gerti arbatą, Aleksas pagaliau supras, kaip jai norisi pasilikti vienai. Džulija nusivedė jį koridoriumi pro svetaines, po to pro biblioteką ir, praėję per marmurinę nišą, jiedu atsidūrė stikliniame kambaryje, kur augo paparčiai bei kitos gėlės.