Кэролайн Черри - Goblinų veidrodis

— Kur tu buvai? — pašnibždomis paklausė jis. Blyškus Zadnio pavidalas, nuliuoksėjęs žemyn keliu, buvo aiškiai matomas. — Kas ten žemai yra? Ką tu žinai?

Tačiau skalikas staiga atšoko, visas įsitempęs sustingo ir lyg paklaikęs išsprogino akis aukštyn į uolas, į tamsų pavidalą, boluojantį metalą.

Trolis, pagalvojo Juris, apmirdamas, kaip ir Zadnis, jis laukė, kad tas padaras puls.

Tačiau tas, visai žmogiškai atrodydamas, nuslydo tarp apdegusių medžių, nučiuožė žemyn pro uolą tiesiai prieš Jurį besiplūsdamas:

— Po šimts tave, kvaily! Ką čia darai?

— Meisteri Nikolajau? — silpnai pratarė Juris ir, tvirtai už antkaklio laikydamas Zadnį, stipriai jį apkabino. — Meisteri Nikolajau? — Juris nesitikėjo, kad jam kalbant jo dantys tarškės; pasistengė susitvardyti. — Kur mano broliai?

Kai Tamašas pabudo, jo rankos buvo laisvos, prie šonų, buvo apklotas šiltu apsiaustu, ir jis net sumirksėjo nuo beprotiškos vilties, kad yra stebuklingai išgelbėtas, kad Nikolajus arba Karolis surado jį, arba Bogdanas…

Bet tai ta pati drėgna, siaubinga vieta. Tamašas skausmingai pasikėlė, atsiklaupė ant kelių, apsigrabaliojo tamsoje aplink ir atsistojo įsitverdamas geležinių grotelių, šalia kurių ir gulėjo. Jos sudarė sieną bei vartelius, o šitie varteliai…

… grandine perrakinti.

Jis susmuko vienu petimi remdamasis į virbus ir, kol širdis aprimo daužiusis bei nusivylimas, siūbtelėjęs į gerklę, pasidarė pakenčiamas, glaudė prie jų galvą.

Nebuvo blogiau nei anksčiau. Galbūt šiek tiek gerėliau. Tamašas sujudo, norėdamas apieškoti tamsą, ir, begrabinėdamas aplink, užtiko drėgną, dumbliną kanalą, plukdantį vandenį, kuris iš kvapo ir iš skonio atrodė esąs švarus. Jis nusiplovė rankas, nusiprausė veidą ir gėrė gėrė, kol visas persisunkė šalčiu, buvo bent jau tikras, kad vanduo neužnuodytas.

Tačiau po to, kai, apčiuopom apvaikščiojęs likusią savo kalėjimo dalį, abipus surado iš akmenų sumūrytas sienas bei gale žemėjančias lubas, kur nebebuvo jokios vilties tolėliau prasisprausti, jis sugrįžo prie grotų ir šalia jų susmuko.

Jis galėjo pajudėti, turėjo apsiaustą, kad susisuptų slėpdamasis nuo vėsos, o kai praėjo šiek tiek laiko ir niekas nepasikėsino į tylą nei į jo vienatvę, jis vėl nuslinko prie vandens kanaliuko ir, nors nuskaudo iki pat pirštų panagių, o šaltis bei kiekvienas raumenų įtempimas kėlė skausmą, turėdamas laisvo laiko, išsimaudė. Tėtė niekada nemirtų purvinas, mama nepakęstų tokio pasitraukimo, Bogdanas neturėjo taip žūti, nors tiek jis tikėjosi iš savo brolio ir iš visų likusių. O kai skaudanti ir sudaužyta Tamašo esybė ėmė vis labiau susitelkti, jis tarė sau: jei tik trolis atidarytų grotų vartelius, jei tik suteiktų jam mažiausią galimybę, jis buvo pasiryžęs bėgte pabėgti, prasibrauti lauk arba susirasti kokį ginklą. Jeigu jam nepavyktų… na, ką gi, jam jau teko matyti baisesnių jo laukusių dalykų, ir būtent šiame rūsyje.

Tai va, Tamašas lūkuriavo popindamas savo skaudančią galvą bei trindamas atvėsintas galūnes, kad tos nesustingtų, ir leido laiką prisimindamas gerus dalykus: savo namus, šeimą, žaidimus, palei visą upokšnį plukdytus lapų laivelius.

Prisiminė meisterio Karolio pamokas: bokšto kambarį, sudžiūvusių lapų, knygų ir keisčiausių dalykėlių prijauktas lentynas, kaip mokėsi pažinti raides bei vabzdžius ir tai, kaip vadinosi paukščiai, pastogėse krovę lizdus…

Kai jiedu su Bogdanu buvo mažiai, jiems pabosdavo kiurksoti namie ir senajam jie krėsdavo pokštus: kai Karolio nebūdavo kambaryje, jie perversdavo jo vadovėlio lapus, į stalčius pridėdavo gyvų varlių, ant lentynų perkraustydavo visut visutėles knygas ir niekada nesuvokdavo, kad negerai daro. Meisteris Karolis visada skyrėsi nuo rimtuolių suaugusiųjų, buvo ir išmintingesnis, ir vaikiškesnis. Nepaisydamas jų padarytos žalos, jis nieko nesakydavo; pokštai sukeldavo tikrą jo sumišimą ir kerštą (kaip jie, kvaileliai, tikėjosi): jis ilgai stovėdavo prieš juos lyg pozuodamas, ilgai skaičiuodavo arba pasiųsdavo sunkių užduočių atlikti. Visada tai atrodė teisinga ir pelnyta. Ir niekada jiems netoptelėjo į galvas, jog meisteriui Karoliui teko rūpintis, kad nepasirodytų juokingas, nes orumas mažiams nerūpėjo.

Tačiau dabar, galvodamas apie praeitį, Tamašas nusprendė, kad tie mažvaikiai, kurie — taip jau nutiko — buvo neklusnieji valdovo sūnūs, galėjo senajam ir įsipykti, ypač dėl varlių, kurios buvo jo idėja.

Štai toks buvo atlaidusis meisteris Karolis, kuriuo jis norėjo tikėti — ne tas ūmus, mažakalbis, senas žmogus, sekęs iš paskos. Dabar jis nebebuvo tikras, išvis katras žmogus iš tikrųjų egzistavo: iš visų dalykų, kuriuos manė supratęs, visa atrodė abejotina, išskyrus tai, ką netikėtai rado dedantis Magijaros kaimynystėje, bei reginį, kai suaugę vyrai stumdosi tarpusavy ir kaltina vienas kitą lyg vaikiščiai, ir tai, kaip geri žmonės kartais miršta visai be reikalo. Neatrodė, kad jis turės galimybę panaudoti tas žinias… arba sužinoti, ką ši vieta dar leistų atrasti, — vien tik pralaimėjimą ir savo drąsos ribas bei tai, jog antrasis lordo sūnus maža ką tereiškia padarui, kuris laiko jį savo nuosavybe arba pietų patiekalu.

Kaip tik laiku Tamašas išgirdo, kad grįžta trolis. Jis laukė visas drebėdamas nuo pastangų ir rankas, ir kojas išlaikyti paruoštas judesiui. Padaras priėjo prie grotelių; šešėlis visiškai užstojęs nuo šviesos tai, ką darė. Tamašas išgirdo, kaip švelniai, žiedas po žiedo, nuslydo grandinė, ir staiga skaudžiai suabejojo, ką turėtų daryti, ar nebūtų protingiau palūkėti geresnės progos, negu bandyt prasilaužt pro padarą: jis buvo protingas trolis, protingesnis už kitus, apie kuriuos Tamašui teko girdėti. Atrodė, lyg tas padaras turėtų kažkokių nesuprantamų tikslų, ir štai trolis sušnabždėjo:

— Sek paskui mane.

Buvo kvaila net pagalvoti, kad jam tai galėtų reikšti ką nors kitą, bet ne blogį. Gal trolis ir paslėpė jį nuo goblino, tačiau tuo pačiu pasislėpė ir pats. Tamašas jį paerzino, ir tas trinktelėjo jam kumščiu, tik visai nepanaudodamas savo milžiniškos jėgos. Betgi nei viena, nei kita nieko nesakė apie trolio tikslus.

Jis lėtai pakilo galvodamas: „O kas, jeigu jis tenori mane pasiekti?” Ir dar: „O kas, jei goblinai netrukus ims krėsti šią vietą?”

Apgraibomis tamsoje Tamašas pasiekė vartelius, palenkė galvą, kai pirštai apčiuopė žemą skersinį virbą. Trolis ėmė nuo jo tolti, suteikdamas Tamašui galimybę ir tiek erdvės pabėgti, kiek jis trokšta. Jis matė, kaip padaro šešėlis juda per kitus šešėlius, girdėjo, kaip akmeniniu grindiniu šliūžčioja jo uodega, ir žengė jam iš paskos — lyg kvailutė avelė, tarė sau. Bogdanas visada vadindavo jį nenuovokiausiu šeimos lėtapėdžiu; ir jis nepajėgė susigaudyti, ką daryti arba kuo pasitikėti, juk jis tiesiog neįsivaizdavo, ar ta kartkartėmis tuneliu švystelinti šviesa yra pasiekiama, ar už užtvaros, o gal tai kelias tiesiai pas goblinus.

Priekyje dešinėje girgžtelėjo durys, tos pačios, Tamašas neabejojo, kurias varstė goblinas. Jis matė jas atlapas, išgirdo, kaip trolis pro jas išeina, girdėjo jo kvėpavimą ir pagalvojo: „Juk trolis jų bijojo. Slėpėsi nuo jų. Noriai į jų rankas nežengtų…”

Pro tarpdurį Tamašas praėjo apčiuopom, susimušė blauzdą, parklupo ant laiptelių. Troliui belipant, iš viršaus girdėjosi šliurpsėjimas.

— Kur veda šie laiptai? — pašnibždom, kaip išdrįso garsiau, paklausė jis, tačiau padaras — jokio atsako, pagal kurį galėtum orientuotis, vien tik laiptais velkamos uodegos triukšmas.