C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Bet jis įsitaisė balne, ir jo baimės akimirką jo viduje sukrutėjo klastingoji šmėkla, ji kalbėjo apie dalykus, kurių jis nepajėgė suprasti, kažką apie pasirinkimą ir bailius, bei rodė jam (jis nežiūrėjo) goblinų dvariškių veidus ir kaip skamba jų pažadai. Jis patapšnojo Lvi per sprandą, po jo karčiais susišildė sugrubusius savo pirštus ir tarė sau, kad Lvi daug mieliau patiktų kita kompanija nei goblinų arkliai, Lvi daug labiau patiktų, jog saulė patekėtų, ir dar labiau — būti savose arklidėse. Tačiau Lvi, kai goblinų raiteliai apsupo juos ir nusinešė žvaigždžių nušviestu keliu, prunkšdamas bei purtydamas kaklą darė tai, ką turėjo daryti. Taip pat ir Lvi raitelis — tai, ką turėjo daryti… dabar nebėra jokio kelio atgal, visa juda jau labai labai seniai. Tamašas turėjo tiek, kiek senelė bei Karolis buvo davę, ir viskas, bei tai, ko keliaudamas šiuo keliu išmoko iš goblinų ir iš Girios raganų…

Jis subtiliai jautė Elą, jojančią šalia jo. Ela negalvojo apie namus. Ji galvojo apie tamsą ir kalvas, ir ežerą iš jo sapno, apie tą patį ežerą, dėl kurio buvo sulygta, kuris buvo klasta ir šimtus metų — goblinų namai.

Tai buvo vieta, kur burtai lyg kraujas sruvo akmenimis bei buvo pasėti į žemę ir susimaišę su vandeniu bei oru. Šioje vietoje visa buvo magija ir dar daugiau, nei mirtingasis pajėgtų iššaukti ir panaudoti. Štai kur jie ėjo. Ela tikėjo blogiu ir tuo, kad blogis yra šio ežero savininkės pusėje: per daugelį daugelį apgavysčių — goblinai prieš Girios raganas. Ir šioje vietoje su visa ta magija, užsitraukta sau ant galvos, ir veidrodžiu rankoje — buvo teisinga kažko tikėtis…

Jis troško, kad jam viskas būtų taip aišku: blogis ir gėris atrodė daug labiau apibrėžti, kai jis manė, jog visas blogis kyla iš goblinų, ir šmėkla kiek galėdama stengėsi jį tuo įtikinti, bet jos argumentai darėsi vis įtartinesni; jis troško prisiminti ką nors, ką meisteris Karolis buvo sakęs apie blogį, tačiau iš visų tų metų, kol jis juos mokė, Tamašas kaip gyvas negalėjo nieko tokio prisiminti, tik tą kvailą nutikimą su varlėmis stalčiuje. „Negerai šitaip su jomis, vaike.” Tamašas negalėjo suprasti, kodėl jo protas įsikibo į šį prisiminimą. „Negerai šitaip su jomis. ”

Na, ir kaip žmogus prisikasa prie tokių nežymių ir senų patarimų?

O kaip dėl žuvies, kurią jie anądien pasigavo vakarienei?

Kažkas apie būtinybę, apie tai, kad reikia padaryti, kas turi būti padaryta, ir neužimti daugiau žemės, negu reikia.

Vis šiurpiau ir kraupiau, pamanė Juris, blogiau negu trolio tunelyje prieš susipažįstant su troliu. Tai nebuvo koridorius nė tunelis, tai paprasčiausia vieta, iš kurios jis negalėjo ištrūkti. Ant grindų — vandens raibuliai, visur — vandens triukšmas bei vėsuma ir vandens kvapas. Jis niekada neįsivaizdavo tokio keisto tunelio, o štai dėl trolių — būtų daug ką atidavęs, kad tik dabar išvystų Krukčį. Tačiau Zadnis prabėgo pro jį taip siaubingai išsigandęs, kad jam nepavyko jo pagauti.

Visa turėjo berniūkščiui sakyti: „Grįžk, tuojau pat”. Bet kai jis pabandė, atsidūrė prieš sieną… tiesiog iš nieko, ji buvo lyg kokia riba, už kurios, jei netektum pusiausvyros, kristum ir kristum amžinai, o Zadnis, Jurio manymu, galėjo nulėkti nuo šio krašto. Jis tikėjosi, kad nenulėkė. Tikėjosi, kad priekyje nebus kitos tokios ribos… vis dėlto jis manė, kad nebebus, nes atrodė, kad troliai praėjo, o gal jie vienas po kito nukrito į tamsą, net nesurikę, nepasipriešinę, nieko… bet troliams tai nebūdinga.

Tačiau jis iš tiesų buvo persigandęs, jei kas nors dabar jį paklaustų… ir tuo labiau jis nedžiūgavo, kai priekyje netikėtai pamatė šviesą — neaiškų švytėjimą, link kurio jis ėjo.

Ir takas vis šviesėjo, kol pasimatė lubos bei sienos; kaip ir grindys — visa mirguliavo vandens raštais, už vandeningojo paviršiaus buvo šviesu, taip, kaip atrodytų tvenkinys, jeigu Juris kokiame nors didžiuliame burbule vaikščiotų po jo dugną ir žiūrėtų aukštyn į saulę.

Kai Juris pažvelgė atgal, pamatė vandenį, o kai priėjo prie sienų, jos suraibuliavo taip, tarsi burbulas, kuriame jis buvo, galėtų sprogti. Jis išsigando.

Tačiau jis nematė jokio kito kelio, tik tiesiai, ir jeigu tai kieno nors, pavyzdžiui, goblinų karalienės darbas, jis nenorėjo jai pakišti kokią nors mintį susprogdinti tą aplink jį buvusį burbulą. O jei ši vieta yra lyg sapnas — rodės, kad taip ir yra — tuomet, jei ką pagalvojai, gali atsitikti. Tad jis leidosi kiek galėdamas greičiau eiti.

Po to — iš pradžių jis nebuvo tuo tikras — pasirodė, lyg kažin kas stovėtų vandeningame koridoriaus nepastovume, toli toli priešais jį. Jis mąstė, ar ne savo paties atspindį jis mato. O gal tai goblinas? Bet netgi kai Juris sustojo, ta figūra, rodės, artėja. Ir kai jis sumirksėjo, norėdamas įsitikinti, jog ją mato, ji vis dar artėjo, atrodydama panaši į kažką, ką jis labai gerai pažinojo ir kas neturėtų čia būti. Nesvarbu, ar Juris ėjo į jį ar ne, anas nesustodamas artėjo ir vis labiau ir labiau panėšėjo…

Į Bogdaną. Jis buvo lyg du vandens lašai panašus į Bogdaną, ir Juris kaip niekad turėjo būti laimingas. Bet Bogdanas nesišypsojo. Bogdanas nepasitiko jo su išskėstomis rankomis kaip brolis nė nustebęs jį matydamas, jis net nepaklausė jo, kaip jis čia atsidūrė.

Bogdanas, lyg būtų šiek tiek nusivylęs, tepasakė:

— Tikėjausi sulaukti Tamašo.

Bėgo valandos, o virš galvos nenyko žvaigždės — tos pat žvaigždės, kiek Tamašas suprato, kurios apšvietė Magijarą; per visą jų jojimo laiką tos kelrodės žvaigždės nepajudėjo. Bet Tamašas nežinojo, kaip taip galėtų būti — nebent tas pats dangus nekrustelėdamas kybotų ir virš Magijaros, nebent pats Saulė valdovas nebeturėtų galios sutraiškyti raganos gniaužtą — šiuo atveju jo paties šeima ir kiekvienas žemdirbys Magijaroje ir šalyse iki pat didžiosios jūros šįryt turėjo pabusti sutrikę, turėjo susiburti draugėn, šios tamsos valandoms slenkant vienai po kitos, ir turėjo žvelgti į žvaigždes bei galvoti, ką visa tai reiškia ir ar patekės dar kada nors saulė.

Bet Ela, jiems bejojant vienas šalia kito tarp goblinų, ramiai paaiškino:

— Niekas čia nesikeičia. Žvaigždės nejuda. Čia ta pati valanda. Čia visada ta pati valanda. Tokie yra burtai, kuriuos ji užleido. Kol jie nepasikeis, niekas negalės pasikeisti.

Jai nereikėjo kalbėti garsiai. Net tada jis girdėjo, ką ji galvoja, ir troško negirdėti, nes jos mintyse buvo kažkas apie tai, kad vieta, į kurią jie traukia, nėra tikrojo pasaulio dalis, ir jau nuo pat tada, kai jie įžengė į Girią.

Dėl šito jis nebuvo tikras. Jis mąstė apie tai, ką sakė meisteris Karolis, kaip vienas dalykas siejasi su visa… ir prisiminė elnius, niokojančius girias, ir sandėliukus, prikrautus kailių, ir vis neateinantį pavasarį… visas tas šnekas, jiems bejojant virš slėnio gaisrų, visa tai, jiems tyliai bejojant kalvų ramybėje. Jis pagalvojo: „Visa tai yra ten. Ką darome čia, atsispindi tenai. Kaip veidrodis… tai vis tas pats veidrodis, tik kuri pusė atspindi, o kuri yra tikra?”

Netikėtai, keldami keistą letenų dundesį ir gobliniškų arklių nagų brūžesį, pro juos pasipylė raiteliai. Paskutinysis sulaikė savo arklį, kad pajojėtų šalia jų, ir tuo įžeidė Lvi.

— Ten itra’hiai, — iš tamsybių prakalbo Azdra’ikis. — Šniukštinėja po kalvas. Nemanau, kad jie išdrįstų mus užpulti. Mes traukiame kaip tik ten, kur būsime jų valdovės valdžioje. Aš nežinau, dėl ko ji galėtų skųstis.