C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— A, taip.

— Kodėl mes turėtume tikėti viskuo, ką tu mums sakai?

— Žmogau, žmogau, tu iš anksto mus teisi.

— Koks skirtumas — jūs ar padarai, kurie puolė tvirtoves? Koks skirtumas — jūs ar tie, kur ten žemai degina miestus?

— Nes mes nedeginame miestų ten žemai. Karalienė apgavo Ileną ir užvaldė kraštą, ir valdė Ilenos įpėdinę. Būtų buvę gerai, jei čia ir būtų sustota, jei karalienė ar net Ilena būtų galėjusi būt patenkinta…

Dalykai, apie kuriuos pasakojo goblinas, pažadino aidus, didingų menių, goblinų dvariškių, muzikos prisiminimus, prisiminimą apie atspindį, kuris išplaukė iš skysto sidabro: jo veidas… o gal jos arba karalienės — nebuvo tuo tikras, jis tik žinojo, kad nenori jo pamatyti aiškiai. Jis įsikando sau į lūpą, kol ėmė skaudėti.

— Aš išdaviau veidrodžio paslaptį, — tarė Azdra’ikis, — dėl vienos priežasties: jei Ilena būtų galėjusi valdyti savo veidrodį, karalienė su savuoju veidrodžiu niekada nebebūtų galėjusi įsiviešpatauti absoliučiai visame pasaulyje. Atmeskime Ilenos nelabumą; jei egzistuotų kitas veidrodis, būtų kita galimybė, ir jei viena ragana mus nuviltų… netgi jei ta ragana būtų karalienės pusėje, jos ambicijos paskatintų ją valdyti veidrodį taip, kaip ji pati nori. Užtat kad ir kokius burtus karalienė bepaleistų didžiajame veidrodyje, visada būtų jo varžovas, ir nė vienas iš jų negalėtų dominuoti. Toks buvo mūsų planas.

Pyktis jame vis augo ir augo, šmėkla jį taip vargino, kad jis vargiai begalėjo nusėdėti. Kitapus laužo jis matė tamsą, didžiulį veidrodį, sūkuriuojantį grėsmingais atvaizdais — ir jis jokiu būdu, jokiu būdu nepasinaudos žiniomis, kurios klykdamos dėmesio tūnojo už jo dantų.

— Šukė, — kalbėjo Azdra’ikis, — buvo mums nelauktas rezultatas. Valdė Itresė, po to Ilysė, dar prieš Izabelę. Bet kurią iš trijų tu galėjai sutikti Girioje, bet kai tu, Tamašai, mano nekalčiausias, ten pasiklydai, tu leidaisi tiesiog į burtus, kurie stipriausiai reikalavo, kad tu ten būtum. Iš visų tos girios dvasių tu sutikai tik Ileną. Ir tai man pasakė, kad čia kai kas daugiau nei jauno kvailelio nesėkmė.

Mintys virto viena ant kitos. Goblinas buvo pusiau tamsa, pusiau šviesa.

— Tu, — tarė Azdra’ikis, — tu… aidi… magija. Nors vis dar esi jai kurčias. Tu ateini iš už kalnų prie Ilenos durų slenksčio. Ir raganiūkštė su šuke kerta tavo taką. Ir… priešingai mano patarimui, — žvelgdamas į Elą pasakė Azdra’ikis, — tu pažvelgei į veidrodį. Ką tu matai, karalienė gali matyti, jei tik išdrįsta iššaukti tavąjį pasaulį į didįjį veidrodį. Aišku, tu nuspėjai. Rytoj tu turi priversti ją pamatyti tai, ko tu nori. Štai ir visa veidrodžio paslaptis. Baisiai paprasta.

Ela nieko neatsakė.

— Ar supranti? — paklausė Azdra’ikis. — O gal tu nori vienerių metų apie tai pagalvoti? Paūgėti? Pagimdyti kūdikį ir jam perleisti šią naštą? I’bu okhthys gali tave paslėpti, mes tave paslėpsime, saugiai tave išvešime ten, kur karalienė negalės tavęs pasiekti.

— Ne, — trumpai atsakė ji.

— Išdidumas, — tarė Azdra’ikis. — Išdidumas yra baisus dalykas.

— Aš netikiu, — atsiliepė Ela. — Netikiu, kad kur nors yra saugu.

— Ką tu pasakysi, jaunasis Tamašai?

Šįkart jis pagalvojo apie Magijarą. Galvojo apie namus ir sodus, ir jų miškus bei kalnų kelius, kurie vedė tiesiai į šio krašto vidurį, ir mąstė apie senelę ir Karolį, ir kaip senelė juos išgąsdino, o Karolis pasiėmė juos šiapus kalnų puikiai žinodamas, kur juos vedasi.

— Nėra kur slėptis, — tarė jis. — Nėra tokios vietos net vieneriems metams — tą aš žinau.

Ilgai Azdra’ikis žiūrėjo į juos — į vieną ir į kitą. Tamašas pamanė, net ėmė tikėtis, kad gal Azdra’ikis žino kažką, ko jis nežino, ir pasiūlys jiems vietą.

— Nėra jokios slėptuvės, kuria nesvyruodamas pasitikėčiau, ne. Nėra kvailiams lopšio. Jokios slėptuvės. Be to, nėra mums kelio nuo šio kalvos šlaito be daugiau burtų, negu jau matėme. Jaunoji ragana, padaryk, kad saulė patekėtų. Padaryk, kad diena išauštų. Toks yra pirmasis tau mestas iššūkis.

— Ne, — atsakė Ela. — Ne, aš nesikausiu su ja dėl šito.

— O dėl ko tu su ja kausies? — paklausė Azdra’ikis, ir šmėkla, tūnanti Tamaše, sukluso, o, ji sukluso, ir Tamašas suvirpėjo.

Ela atsakė:

— Būčiau kvailė, jei pasakyčiau. Ponia sakė, niekada niekam šito neišduok. Man atrodo, ji norėjo pasakyti „niekam”. Ir aš nesakysiu.

Ištryško pyktis — jis tikėjosi, kad ne jo — pyktis dėl jos užsispyrimo, dėl to, kad ji prakeikia juos šitam susirėmimui, dėl jos atsisakymo ginčytis arba klausytis… pyktis, nukreiptas į Azd-ra’ikį, kuris pakilo jiems iš pašonės ir nuėjo prie laužo ribos — tamsi ir karinga figūra, kuri galėjo būti žmogiška.

Ne mano pyktis, pasakė jis sau, kovodamas su tuo, kas buvo jame. Ne mano pasipiktinimas, ne mano nuomonė.

„Užsičiaupk”, — pasakė jis šmėklai ir pabijojo, kad ji dar suras būdą, kaip jiems pakenkti. Ji buvo kerštinga. Ji ant savo motinos kelių išmoko klastos. Jis — iš Azdra’ikio… iš Karolio, jei tik senasis išvis mokėjo atpažinti apgaulę.

Beginklis kūdikis, kalbėjo jis sau, berniukas, kuris nebūtų palikęs savo tėvų pastogės, kad būtų nudangintas ten, kur jį nutrenkė, kad kautųsi kare, kuriame tiesa iškreipta, o tai, ką matai, ir tai, kas yra iš tikrųjų, kovoja tarpusavyje.

Kodėl, senele? Kodėl nepamokei mūsų daugiau?

Pasakojimai apie fėjas, žalius slėnius ir stebuklingus krioklius? Kokia iš to pagalba? Ar tai viskas, ką pajėgei sumanyt įduoti savo anūkams? Sako, tu buvai išmintinga. Sako, buvai galinga ir baisi ragana. O pasakos? Ar jos buvo tavo magijos riba?

Po galais, senele! Ką mums rytoj daryti? Jei mane apsėdo dvasia, tai kodėl ne tavoji? Argi tu negalėjai taip padaryti — raganos miške turi visišką veikimo laisvę?

„Neapkęsk jo”, — sugrįžo balsas, minkštas ir kandus; ir jis žvelgė į Azdra’ikio nugarą galvodamas, kad niekada nepajėgtų jo nugalėti dvikovoje, kad Azdra’ikis kažkaip ketina juos išduoti, kad kažkada jam prisieis šį padarą nugalėti — iš šios puikios padėties, jei tik galėtų, verčiau jau iš šios padėties, ir kad niekas kitas nesužinotų, nes jis — ne kovotojas. Ir. taip pat akivaizdu — ne kerėtojas, kuris galėtų palenkti šį padarą padaryti ką nors naudinga.

„Atsikratyk juo”, — aidėjo giliai jo viduje. „Apgink save. Tu pernelyg brangus. Pagalvok apie savo giminę”.

Ši paliko jame kitokį jausmą nei pirmoji dvasia: mažiau įniršio, daugiau šalčio. Senelė? Jis norėjo suprasti. Ar tai senelė? O gal ji meluoja? Gal tai kas nors visiškai kitas?

Daugelis goblinų pasitraukė nuo laužo, kai kurie — prie visur išmėtytų gultų, kai kurie — į šešėlį. Jis juos matė, sau ant rankos pajuto Elos prisilietimą ir kaip ji nutolsta — miegoti, jis pamanė. Tamašas žiūrėjo, kaip ji nueina ten, kur jie padėjo savo ryšulius, netoli arklių, jis stebėjo, kaip ji, apsisukusi savo apsiaustu, įsitaisė ant žemės ir apsikamšė balnais bei ryšuliais. Visa stovykla rimo. O, kaip jis norėjo pagalvoti apie miegą, bet jis jo bijojo, bijojo šmėklos ir jos klastų. Jis tik įsisupo į savo apsiaustą, kad būtų patogiau vėjui pučiant, ir nusprendė bent savo apykaklės bei antkrūtinio sagtis atleisti bei susirasti patogią padėtį, kaip pasiremti — galvą ant rankų, — kad paprasčiausiai pailsintų dūmų išgraužtas akis ir šarvų nusvertus pečius.