James Hogan - Operacija „Protėjas” 2

Visi šie plika akimi matomi dalykai tik sustiprino Feračinio įspūdį, kurį jis buvo susidaręs dar prieš išvykdamas iš Jungtinių Valstijų, būtent, jog anglai vis dar kaip reikiant neįsisąmonino, kad jų šalis kariauja, o net jeigu ir įsisąmonino, niekas vis vien taip ir nesuprato, ką iš tikrųjų reiškia karas su šiuolaikiniu totalitarizmu. Rugsėjo mėnesį visą šalį buvo apėmusi niūri susitaikymo nuotaika „reikia kažkaip visa tai užbaigti”. Tačiau laikui bėgant visi įsitikino, kad oficialiai skleidžiamos siaubo istorijos neatitinka tikrovės, taigi, žmonės nusprendė verčiau jau pasitikėti savais instinktais. Dabar gi visa šalies valdžia buvo jeigu dar ne atvirai išjuokiama, tai bent įtarinėjama. Svetimšaliai — vokiečiai, italai, prancūzai, rusai — visi jie jautėsi daugmaž panašiai, lengvai susijaudindavo, tačiau nesigriebė nieko rimto. Tereikėjo vos kurį laiką palikti juos ramybėje — ir visi tarpusavio kivirčai užsiglaistė, žmonės aprimo. Dar šiek tiek — ir visi sugebės užmiršti savo maskaradinius kostiumus — ir vėl tapti padoriais civilizuotais piliečiais.

Ir vis dėlto tuo pat metu ši Anglija buvo visai kitokia nei ta, kurią Feračinis pažinojo iš ankstesnių laikų — ir jausti tą skirtumą buvo labai malonu. Dabar čia nė nedvelkė tuo visuotiniu niūrumu ir slegiančia neviltimi, kurie tuomet buvo apėmę šalį po metų metus trukusio tiek materialinio, tiek ir dvasinio skurdinimo. Be to, dabar, kad ir kiek dairytumeis — niekur nebuvo matyti nė vienos svastikos. Pagal nesulaužomą, per šimtmečius įsišaknijusią tradiciją Anglija tebebuvo laisva.

Tai ir yra pati didžiausioji anglų problema, po truputį ėmė suvokti Feračinis: jie tiesiog neįsivaizduoja, kad visa gali būti ir kitaip.

Preliminarinis „Ampersando” grupės instruktažas įvyko Admiraliteto pastatų požemyje Vaithole — šis požemis Čerčilio rūpesčiu buvo pastoviai rezervuotas neskelbtiniems, itin slaptiems laivyno reikalams. Dalyvavo visi dešimt šiuo metu Anglijoje esančių „Protėjo” grupės narių — tai yra, visa grupė, išskyrus Mortimerį Gryną bei Kurtą Šolderį. Be jų dalyvavo ir Čerčilis, Lindemanas bei patikimas sekretorius, turįs stenografuoti visą pasitarimo medžiagą.

„Protėjo” grupės apmokymų metu Feračinis, kaip ir visi kiti, suspėjo šį tą sužinoti apie Čerčilį, o per ilgus Sarginėje praleistus mėnesius skaitydamas knygas jis sukaupė ir dar daugiau žinių. Feračinis patyrė, kad Čerčilis pakliuvo nemalonėn Didžiojo karo metu, įsigijo gausybę priešų tiek Britanijos socialistų, tiek ir konservatorių tarpe; buvo manoma, kad jis pernelyg impulsyvus, per dažnai klysta. Tačiau šie teiginiai kėlė ir abejonių: Čerčilis buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie numatė ir be paliovos bandė perspėti visus dėl tų pavojų, kuriuos kiti tik dabar po truputį pradėjo pripažinti egzistuojant, be to, ankstesniajame pasaulyje jis žuvo barikadose su ginklu rankoje, gindamas tai, kuo šventai tikėjo. Feračinio skaitytoje knygoje skelbiami duomenys tikrai bylojo Čerčilio naudai.

Maža to, Feračiniui taip ir nepasitaikė proga pagrįstai suabejoti Klodo sprendimais. Dabar gi stovėdamas kampe ir gurkšnodamas arbatą — Feračinis jau spėjo įsitikinti, kad anglai išvis nieko negali nuveikti, prieš tai neišgėrę puodelio arbatos — Haris stebėjo stambų, rudaplaukį, buldogo žandikauliu vyrą, dunksantį vidur kambario prie marška uždengto stalo ir niurnantį Vinsleidui apie biurokratų bukagalviškumą bei raudonąją juostelę. Juo toliau, juo aiškiau Feračinis jautė, kad Čerčilis yra išimtis tame bendrame vaizde, kurį jis jau spėjo susidaryti apie anglus. Dar 1975-aisiais Klodui teko gan aršiai susiremti su misijos planuotojais, siekiant, kad pirmuoju žmogumi kontakto užmezgimui būtų pasirinktas kaip tik Čerčilis. Feračinis jautė, kad jį jau pradeda veikti Čerčilio asmenybė, nors šis dar nebuvo net burnos kaip reikiant pravėręs. Kad ir kas ten vyktų tarp kitų anglų bei prancūzų generolų, politikų ar dar kieno nors, savajai grupei Klodas sugebėjo rasti iš tiesų vykusį vadovą. Kokia gėda, pagalvojo Feračinis, kad nepavyksta tokio pat gero vado rasti ir visai šaliai.

Susirinkimas prasidėjo keliais įžanginiais Čerčilio žodžiais, kuriais jis pasveikino į Angliją atvykusius amerikiečius ir išreiškė viltį, kad jų pavyzdžiu pasekti, kol dar ne per vėlu, suspės ir gerokai skaitlingesni Amerikos karių pulkai. Paskui žodį perėmė Vinsleidas. Jis pasiėmė rodomąją lazdelę, o majoras Vorenas tuo tarpu išvyniojo stambaus mastelio Europos bei kai kurių Vokietijos dalių žemėlapius.

— Esu tikras, kad visai neverta aiškinti jums mūsų tikslo, — energingai prašneko Vinsleidas. Jis mikliai apmetė akimis kambarį, norėdamas įsitikinti, kad jo spėjimas teisingas, ir tada lazdele parodė žemėlapyje regioną, esantį vos per šimtą su trupučiu mylių į pietvakarius nuo Berlyno.

— Nuo šios akimirkos nacistų sugrįžimo vartus mes vadinsime tiesiog „Plaktuku”, — kalbėjo jis. — Jis yra štai čia, Leipcigo apylinkėse, giliame požemyje netoli Vaisenbergo esančiame chemijos bei karinės amunicijos gamyklų komplekse.

Jis nutilo ir apsidairė it kažko laukdamas.

— Leipcigas? — Kesidis kaipmat patvirtino jo lūkesčius ir dirstelėjo į Feračinį. — Juk kaip tik ten mes vykdėme ir kitą užduotį 1971-aisiais ar 1972-aisiais… Prisimeni, turėjome pargabenti popierius ir dar kažkokią medžiagą… na, viską, ką kažkas nukopijavo nuo kažkokių vietinių archyvų.

— Gryniausias atsitiktinumas, — pareiškė Vinsleidas, tačiau jo nuoširdumu buvo galima labai stipriai suabejoti. Jis nusigręžė ir nudengė stalą kambario viduryje — po marška slėpėsi smulkus Vaisenbergo gamyklų maketas.

— Štai jūsų taikinys, džentelmenai, — pareiškė Vinsleidas.

Gamyklų kompleksas buvo taisyklingos kvadrato formos, iš kai kurių atpažįstamų konstrukcijų bei transporto priemonių, specialiai patalpintų makete, kad būtų įmanoma suvokti mastelį, galima buvo spręsti, kad viena kvadrato kraštinė siekia maždaug mylią ilgio. Užpakalinė komplekso dalis driekėsi upės, veikiausiai Elsterio, pakrante, čia teritoriją ribojo beveik vien pakrovimo dokai ir baržų prieplaukos. Vieną komplekso kraštą ribojo medžių eilė, tiesa, dalis jų buvo iškirsta taip, kad palei pat gamyklos tvorą liktų tuščios erdvės juosta. Iš kitos pusės komplekso riba buvo gan raižytas atviras plotas, kalvos kilo link stataus upės vingio skardžio. Priešakinėje komplekso dalyje irgi driekėsi atvira erdvė, ji siekė darbininkų gyvenamą Vaisenbergo priemiestį, kurį sudarė eilės paprastų mūrinių namų.

Pro krovinių vartus vidun vedė kelias bei geležinkelio bėgiai, kelio atšaka komplekso išorėje driekėsi palei pat tvorą ir baigėsi ties pagrindiniais vartais. Pati tvora pramoninių įrengimų fone per daug nekrito į akis — tai buvo aukšta vielos konstrukcija, apšviesta vienodais intervalais išdėstytais prožektoriais, joje buvo bent keletas šoninių vartų.

Prie pat pagrindinių vartų susispietusiuose pastatuose, matyt, buvo įsikūrusi administracija bei laboratorijos. Už jų raizgėsi tikras brūzgynas gamyklų korpusų, perdirbimo bokštų, sandėlių ir rezervuarų, reaktorių talpų, kaminų bei cisternų; visa tai buvo sujunginėta ištisu labirintu vamzdžių, kelių, bėgių ir kanalų, netrūko ir įvairiausių kitokių įrengimų, būtinų milžiniškam chemijos kombinato kompleksui. Tasai nežinomas modelį konstravęs asmuo tikroviškumo dėlei prie kai kurių kaminų buvo pritaisęs net dūmų tumulus iš vatos.

Vis dėlto, atidžiau pažvelgęs į modelį, Feračinis kaipmat pastebėjo kažką neįprasto. Ir kuo toliau, tuo keisčiau tai atrodė. Atokiausiame komplekso kampe, kalvos, dunksančios netoli skardžio, šlaite nuo pagrindinės teritorijos kyšojo lyg ir atsiknojusi kažkokia žymiai mažesnė zona, atrodė, kad ji buvo prijungta vėliau, o nuo viso komplekso ją skyrė tvora. Atskiras keliukas ir geležinkelis šakojosi nuo pagrindinio kelio ir bėgių ne gamyklos teritorijoje, o greta jos, ir palei visą komplekso perimetrą vedė tiesiog prie atitvertosios zonos vartų, pažiūrėti gana grėsmingų.