James Hogan - Operacija „Protėjas” 2

Vinsleidas išjungė projektorių. Prie durų sėdėjęs Brendanas Brekenas, artimas Čerčilio draugas ir padėjėjas, užžiebė šviesą. Kelias akimirkas tvyrojo niūri tyla, tik paskui visus apėmusi nuotaika palengva ėmė sklaidytis. Galų gale vienas kitas kažką sumurmėjo, ir pagaliau visi prislopintais balsais ėmė dalytis įspūdžiais. Admirolas Paundas — vyriausiasis laivyno vadas ir buvęs Čerčilio kolega iš tų laikų, kai šis irgi dirbo jūrų laivyne — įsmeigė akis į Baneringą.

— Ar ir tu, Artūrai, pasitraukei kaip tik tada — drauge su visais tais žmonėmis, pačioje pabaigoje?

Baneringas papurtė galvą.

— Aš išvykau pora mėnesių anksčiau drauge su vienu departamentu, kuris buvo perkeltas į Kanadą dar spalio mėnesį.

Desmondas Mortonas — dar vienas artimas Čerčilio pažįstamas nuo Didžiojo karo laikų — mąsliai pasitrynė smakrą. Karo metu jis buvo artilerijos karininkas, apdovanotas Karo kryžiumi, o be to, įžymus dar ir tuo, kad buvo sužeistas į pačią širdį, tačiau iki šiol visiškai normaliai tebegyveno su kulka krūtinėje.

— Bet juk tai reiškia, kad… eee… kažkur čia turėtų būti tavo — na… kopija, kaip tik šiuo metu vaikštanti kažkur Londono gatvėmis, tiesa?

— Taip, — įsiterpė Lindemanas. — Tarp kitko, jis nuo pat sausio mėnesio vis dairosi, tikėdamasis bent akies krašteliu dirstelėti pats į save.

— Neįtikėtina!

Priekyje sėdėjęs Čerčilis atsistojo. Tuo tarpu ekranas buvo nuimtas ir vietoj jo ant sienos pakabintas didelis pasaulio žemėlapis. Čerčilis atsigręžė į visus susirinkusiuosius ir kilstelėjo ranką. Kaipmat stojo tyla. Priėjęs Vinsleidas vėl atsisėdo į savąją kėdę.

— Taigi, dabar jūs savo akimis išvydote tas pražūties uolas, tiesiog į kurias vos prieš keletą mėnesių mus nešė ankstesnysis mūsų kursas, — prašneko Čerčilis. — Tačiau dar anaiptol negalima tvirtinti, kad dabar mes jau žinome, kaip išvengti blogiausio galo. Priešingai, mūsų situacija dabar atrodo besanti netgi sudėtingesnė už tą, kuri buvo prieš mums įsikišant į įvykių eigą. Žinoma, dabar mes stosime į karą kur kas ryžtingiau nusiteikę, tačiau, nepaisant to, mūsų viltys susilaukti sėkmės netgi susilpnėjo po to, kai Rusija nuo ciniško neutraliteto persimetė į aktyvią sąjungą su Hitleriu.

Niekas negalėjo tikrai pasakyti, kokia šiame pasaulyje įvykusių pokyčių dalis iš tiesų buvo „Protėjo” grupės veiklos rezultatas — o kiek pasikeitimų būtų įvykę savaime. Retsykiais priežasčių ir pasekmių tinklo, susiejančio atvykėlių iš ateities veiksmus su iš pažiūros visiškai atsietais, tolimais įvykiais — to tinklo subtilybės buvo stačiai stulbinančios.

Čerčilis kalbėjo toliau:

— Kaip dabar jau žinome, kapralo Hitlerio spalio šeštosios taikingoji kalba Reichstage buvo pasakyta abiejuose pasauliuose. Tačiau šiame pasaulyje girdėtoji versija dėl karo kaltino asmeniškai mane. Kadangi mano antrininkas „Protėjo” pasaulyje neturėjo jokios galios, taigi, visiškai aišku, kad mūsų veiksmai jau keičia Berlyne sėdinčių nacių lyderių veiksmus.

— Be to, kaip jau žinome, Čemberlenas ir Daladjė kategoriškai atsisako svarstyti netgi bet kokio susitikimo su vokiečiais galimybę, kol šių armija vis dar dislokuota jėga užgrobtose žemėse — ankstesniajame pasaulyje įvykių griūtis juos stačiai paralyžiavo, jie nesugebėjo netgi atsakyti. Taigi, šį skirtumą irgi galima priskirti „Protėjo” operacijos pasiekimams.

Čerčilis iškalbingai skėstelėjo rankomis.

— Kita vertus, įvyko tas apverktinas „Karališkojo Ąžuolo” incidentas. — Spalio viduryje vokiečių povandeninis laivas prasiskverbė pro britų laivyno gynybines užtvaras tiesiog į bazę Skapa Flouve į šiaurę nuo Škotijos ir nuskandino inkarą nuleidusį karo laivą „Karališkasis Ąžuolas”. — Ankstesniajame pasaulyje šitokio fakto nebuvo. Kaip Admiraliteto vadas, aš galiu visiškai atsakingai jus užtikrinti, kad, jeigu tai būtų įvykę ir aname pasaulyje, dabar mes būtume buvę kur kas geriau tam pasiruošę. Kažin, ar įmanoma nustatyti, kaip kokie nors mūsų veiksmai galėjo sąlygoti šitokį pokytį.

— O kaipgi reiktų išsiaiškinti tą faktą, kad paskutiniojo balsavimo metu Jungtinių Valstijų Kongresas panaikino Neutraliteto Akto ginklų embargo skirsnį? — paklausė Čerčilis. Šis nutarimas reiškė, kad amerikiečiai dabar galėjo pardavinėti kariaujančiosioms pusėms ginklus ir amuniciją su sąlyga, kad už juos būtų mokama grynais, be to, pirkėjas turėjo išsigabenti prekę pats, savo laivais. Toks nutarimas buvo parankus Sąjungininkams, nes jūrų laivyno galia Anglijai niekas negalėjo prilygti. — Galbūt tai ne kas kita, kaip paprasčiausias kitos laiko linijos įgeidis? O gal prezidentas Ruzveltas, praradęs bet kokias iliuzijas dėl ankstesniojo pasaulio ir įkvėptas paskutiniąją akimirką mūsų pademonstruoto ryžto, nusprendė pats stipriau paspausti Kongresą? Jei taip — tokiu atveju atsakomybę už šį pokytį mes irgi galime prisiimti sau.

— Trumpiau tariant, svarbiausias klausimas štai koks: ar mes tikrai galime remtis pagrindiniais ankstesniojo pasaulio įvykiais, prognozuodami šio, mūsiškio, pasaulio ateitį? Dabar kaip tik karštligiškai bandome išsiaiškinti, kiek patikimos yra tos nuorodos.

Valandėlę jis patylėjo ir prieš užbaigdamas atidžiai apžvelgė kambarį.

— Jeigu dabartiniai Vokietijos planai sutampa su ankstesniuoju kursu, tokiu atveju galime pagrįstai tvirtinti, kad įsakymas pradėti blickrigą Vakaruose jau yra duotas. Ir jo vykdymas atidėliojamas vien dėl oro sąlygų. Ankstesniajame pasaulyje antpuolis vis dėlto prasidėjo sausio pabaigoje, tačiau dabar, kai viskas susipainiojo, kas galėtų tvirtinti, kad įvykių eiga vėl bus tokia pat? Puolimas gali prasidėti tiesiog jau rytoj.

Pabrėždamas savo žodžius, Čerčilis kilstelėjo ranką ir ištiesė smilių.

— Ir vis dėlto mes negalime rizikuoti ir visomis šiomis žiniomis dalytis su vyriausybe. Jeigu pas Hitlerį bei jo šeimininkus prasprūstų bent vienas žodelis apie tai, kad jie — nebe vieninteliai, turintys šią stulbinančią perkėlimo laike technologiją, mes visai pagrįstai spėjame, kad tokiu atveju jie siektų žaibiškos pergalės ir panaudotų atominį ginklą dabar, užuot laukę iki 1942-ųjų. Taigi, viskas dabar priklauso nuo Amerikoje likusių mokslininkų. Mes čionai begalime tik kuo tvirčiau laikytis ir su viltimi laukti rezultatų.

Nuo šių paskutiniųjų jo žodžių įtampa kiek atslūgo, kambaryje įsiviešpatavo tyla. Čerčilis linktelėjo Vinsleidui, kad dabar šis perimtų žodį, ir atsisėdo.

Vinsleidas pakilo, kelias akimirkas pastovėjo, įsmeigęs akis į žemėlapį ir trindamasis rankas, o paskui atsigręžė į susirinkusiuosius.

— Visa tai, kas buvo pasakyta, dar anaiptol nereiškia, kad mes patys negalime pasinaudoti išankstinėmis savo žiniomis ir išpešti iš to šiokios tokios naudos, — gyvai prašneko jis. Išgirdę šiuos žodžius visi klausytojai kaipmat subruzdo. Kaip tik to jie ir laukė. — Ką gi, turime sąžiningai patys sau prisipažinti, kad dėl tų saugumo priemonių, kurios, kaip mes visi čia sutarėme, išties yra esminės, kokių nors svarbesnių pokyčių vyriausybės politikoje dar bent du mėnesius nesulauksime. Taigi, mes manome, kad Belgijos užpuolimo reikia laukti sausio pabaigoje, kaip kad įvyko ir anąsyk. Ir vis dėlto mes tikimės, kad tokių žmonių kaip Vinstonas veiklos dėka prancūzai šįsyk kur kas geriau sugebės susidoroti su problemomis.

Vinsleidas valandėlę patylėjo, tačiau niekas nė burnos nepravėrė. Jis vėl nusigręžė į žemėlapį ir pirštu brūkštelėjo per dantytą Norvegijos pakrantės liniją.