Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Здесь есть возможность читать онлайн «Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, Год выпуска: 2005, ISBN: 2005, Издательство: Eridanas, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Sardonikso tinklas 2: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Sardonikso tinklas 2»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Po kiek laiko į Čabadą atsikraustė grupė investuotojų. Jie ėmė žvalgyti planetą, tyrinėti ir kasinėti. Netrukus aptiko milžiniškas
aukso bei sidabro gyslas.
Išvystė būdus veisti nuožmiuosius keritus — dėl jų neįtikėtinai gražaus kailio. O nusikaltėlius pavertė vergais, kuriuos „maitino” dorazino porcijomis, kad jie nepradėtu maištauti…

Sardonikso tinklas 2 — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Sardonikso tinklas 2», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Už baro stovėjo ne itin valyvos išvaizdos moteris baltais smulkiai garbanotais plaukais. Deinas pasuko prie jos.

— Raudonojo vyno.

Jis pastūmė savo kreditinį diską glotniu tamsrudžiu neomedienos paviršiumi. Moteris įpylė svečiui taurę tiršto raudono vyno ir sprigtelėjo diską atgal.

— Pirma taurė — nemokamai, — pratarė.

— A.

Deinas nelabai suprato, ką tai turėtų reikšti. Bet paskui nutarė, kad reikšti tai gali tik viena: baras visus savo svečius vaišindavo pirmąja dienos taure. Malonus paprotys. Deinas nusinešė taurę prie stalo. Iš kažkokios neįžiūrimos kertės smelkėsi kvapai: keptos žuvies ir jūros dumblių paplotėlių — pigaus vietinio, Čabado, maisto. Reikėtų užkąsti, dingtelėjo jam. Nuostabu buvo žinoti, kad panorėjęs galėtų čia pat užsisakyti pietus, kad galėtų nusipirkti drabužių, tarkime, marškinius ilgomis rankovėmis, arba papuošalų, pavyzdžiui, auskarus, tik jokiu būdu ne mėlynus, muzikinių įrašų, knygų… Tiesa, ginklo jis nenusipirktų — kreditinis diskas neatsiskaitytų už ginklą. Negalėtų ir išsinuomoti katerio.

Deinas gurkštelėjo vyno. Šis buvo siaubingas, sprangiai saldus. Prie baro protarpiais vis atplaukdavo lankytojai, persimesdavo žodžiu kitu su barmene, rodos, vardu Ember, pasiimdavo gėrimus ir šliauždavo atgal į savo vietas. Deinui pasidarė smalsu, ar čia lankosi ir Tinklo įgula. Na, žinoma, o kur jiems daugiau eiti? Vidun įžirgliojo kažkokia moteris su raudona plunksna plaukuose — kažin kas tai, dingtelėjo Deinui, atpažinimo ženklas ar paprasčiausia puošmena?

Dar stipriau dvelktelėjo kava. Deinas pažvelgė baro pusėn: Ember kaip tik prisipylė puodelį, o Deinui tai šį tą pasakė apie ją. Kavą gerdavo tik tie, kurie kadaise gyveno Naujojoje Žemėje, Senojoje Žemėje arba Naujosiose Žemėse ar bent jau skraidė vienu laivu su ten gyvenusiais. Štai Raselas mėgo gerti kavą. Kaip tik Raselas jam ir pasakė apie tai. Sakė jis ir dar kai ką, į ką man tikrai vertėjo įsiklausyti, dingtelėjo Deinui.

Jo sąmonėje nuaidėjo Zedo Jago balsas: „Nejaugi mama niekad nesakė jums, kad kumštynės su skeliečiais kenkia sveikatai? ”

Atsiknisk, atrėžė jam Deinas. Jis gurkštelėjo dar vyno ir nustebo įsitikinęs, jog spėjo ištuštinti taurę. Vėl patraukė prie baro.

— Norėčiau dar vyno, — tarė jis Ember. Šįsyk ji jau paėmė pinigus.

Šleptelėjusi jo kreditinį diską ant baro, barmenė tarė:

— Pas mus čia nedažnai užsuka prašalaičiai.

Tai, savaime suprantama, buvo klausimas. Deinui paglostė širdį: tai reiškė, jog jis, kad ir kuo būtų virtęs, vis vien liko hiperių. Ember niekada nesivargintų pažindintis su kokiu užklydusiu turistu. Deinas pasirėmė alkūne į barą.

— Ieškau draugės, — tarė jis.

Ember nuslinko į kitą baro galą įpilti gėrimo masyviam vyrukui, apsimuturiavusiam kroviko diržais. Deino žvilgsnis nuklydo prie staliukų. Šie jau buvo tirštai apsėsti: vidudienio kaitra visus slampinėtojus suvijo iš gatvės į pastogę. Mergina, išsipaišiusi mėlynais blizgučiais, šnekėjosi su moterimi, pasidabinusia plunksna plaukuose. Sugrįžo Ember. Dėliodama švarias taures ant lentynos, ji tarė:

— Visi, kurie renkasi šiame bare, yra draugai.

— Gali būti, — sutiko jis. — Bet aš ieškau konkrečios draugės. — Jis prisėdo ant aukštos kėdės prie baro. — Galvą guldau: tu čia visus pažįsti.

Barmenė pažvelgė tiesiai Deinui į akis.

— Bet nepažįstu tavęs.

— Mano vardas — Deinas Ikoro, — prisistatė vyrukas.

Ember nusigręžė ir paspaudė mygtuką. Iš šaldytuvo už baro barškėdami pažiro ledo gabalėliai.

— Vardas girdėtas, — pripažino ji.

Deinui net sprando plaukeliai pasišiaušė.

— Kur?

— Čia, — atsakė ji ir sutreškino nykščio sąnarį. — Tinklo įgula kalbėjosi apie tave.

— Ir ką jie kalbėjo? — kaip įmanydamas nerūpestingiau paklausė Deinas.

Ember įsmeigė į vyruką žvilgsnį iš po susiraizgiusio plaukų kaltūno.

— Kalbėjo, kad vienas toks hiperis, pavarde Ikoro, pakliuvo į nagus narkotikų kontrolei ir atsidūrė Tinkle. Ir dar girdėjau, kad paskui jis tapo mėsa Zedui Jago.

Mėsa. Taikliau nepasakysi. Kaip tik tai jis buvo tada, tebebuvo ir dabar. Deinui ėmė graužti gerklę.

— Ar jie sakė dar ką nors?

— Kalbėjo manę, jog jis — Žvaigždžių Kapitonas.

Deinas atsakė:

— Tai tiesa.

Jos akys, žalios kaip Pelino žolė, įdėmiai tyrinėjo svečio veidą.

— Ir visa kita.

Moteriške, dingtelėjo Deinui, jei dabar imsies manęs gailėtis…

— Visa kita — irgi tiesa.

Barmenės veide nekrustelėjo nė raumenėlis.

— Būk pasveikintas užsukęs į „Žaliąją Šokėją”, Žvaigždžių Kapitone.

— Ačiū, — padėkojo Deinas. — Aš ieškau Tori Lamonikos.

Ember ranka persibraukė plaukus, kas nėmaž nepataisė jos šukuosenos.

— Pažįstu ją, — pasakė. — Ji čia apsilanko.

Prie vieno staliuko sėdinčios moteris su raudona plunksna plaukuose ir mėlynais blizgučiais išsipuošusi mergaitė piktai dėbsojo viena į kitą. Staiga mergaitė garsiai pareiškė:

— Gali sau čiuožti iš čia, jeigu jau taip manai!

— Atsiprašau, — tarstelėjo Ember.

Išnirusi iš už baro ji nužirgliojo prie jų staliuko. Mėlynais blizgučiais išsidabinusi mergaitė jau stovėjo stačia.

Užvirė tylus, bet aršus ginčas, kurį užbaigė Ember, nykščiu dūrusi durų pusėn. Moteris su raudona plunksna išspūdino lauk. Ember grįžo prie baro.

— Užkąsti norėsi? — paklausė.

— Žinoma, — atsakė Deinas, išžvejodamas iš kišenės kreditinį diską.

Ember delnu stipriai pliaukštelėjo per barą.

— Pietų metas! — garsiai pranešė ji.

Prie staliukų sėdintys žmonės ėmė rąžytis, pakilę jie traukė prie baro. Mėlynais blizgučiais išsitepusi mergaitė šmurkštelėjo už baro. Ji išnyko patalpos gilumoje, o po akimirkos pasirodė vėl, susikrovusi po tris lėkštes ant kiekvienos rankos.

Ember vieną lėkščių pastatė priešais Deiną. Jūros dumbliai atrodė pernelyg sugruzdėję, bet žuvis, sprendžiant iš kvapo — o ir iš skonio taip pat — buvo visiškai šviežia. Deinas pastatė tuščią savo taurę taip, kad barmenei kristų į akis. Po valandėlės ji vėl pripylė vyno.

— Nupirkti ko nors ir tau? — pasiūlė jis.

Ji prunkštelėjo.

— Negi manai, kad aš pati ragauju savo gėralo? — Staiga ji delnu apglėbė jo taurę, nukėlė nuo baro ir šliūkštelėjo vyną lauk. Deinas nespėjo net prasižioti, o moteris vėl pripildė taurę, šįsyk — tamsesniu skysčiu. — Paragauk šito.

Deinas gurkštelėjo. Vynas buvo sausas, neaitrus ir tikrai nepigus.

— Ačiū, — ištarė jis.

— Lamonika ateina vakarais, — pasakė Ember. — Jeigu pasirodys ir šįvakar, pasakysiu, kad jos ieškai.

Kažin ar Tori Lamonika žino, kad mane susėmė Tinklas? — parūpo Deinui. Tikriausiai žino.

— Būčiau dėkingas, — tarė. — Pasakyk jai, kad grįšiu rytoj vakare.

Barmenė aštriai mestelėjo:

— Nepageidauju bare jokių vaidų.

— Jokių vaidų ir nebus, — užtikrino Deinas.

Mergaitė, mėlynais blizgučiais išsipaišiusi veidą, atsliūkino prie baro ir užsiropštė ant kėdės greta Deino.

— Ember, ar galiu gurkštelėti? — Ji nusišypsojo Deinui, jos balsas staiga palaibėjo per pusę oktavos: — Sveikutis.

Deinas vyptelėjo jai.

— Atleisk, — tarė. — Aš jau šiaušiu.

Jis susivertė puikiojo vyno likutį ir pasuko prie durų.

Išėjęs į gatvę Deinas valandėlę stovėjo giliai alsuodamas; rankomis sroveno prakaito čiurkšlės. Siauroje gatvelėje sūkuriavo dulkių debesys. Deinui buvo smalsu, kas galėjo būti toji mergaitė: hiperė — kažin, lyg ir per jauna. Galbūt Ember duktė? Ar šiaip pametusi galvą dėl žvaigždžių? O gal ji tik prisirijusi senėjimą stabdančių preparatų, gal iš tikrųjų jai kokie du šimtai metų? Jis abiem rankomis pasitrynė akis. Kažkodėl anksčiau jam neatėjo į galvą, kad net jeigu — ne, ne jeigu, kai — jam sėkmingai pavyks iš čia ištrūkti, garsas apie tai, kas jį ištiko Sardonikso Tinkle, pasklis labai plačiai… Persekios jį visur, seks nuo vienos žvaigždės prie kitos, iš vieno sektoriaus į kitą; kad ir kur jis užsuktų išgerti, visur išgirs minimą savo, o paskui — Zedo Jago vardą ir visi susirinkusieji įsistebeilys į jį…

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Sardonikso tinklas 2»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Sardonikso tinklas 2» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Sardonikso tinklas 2»

Обсуждение, отзывы о книге «Sardonikso tinklas 2» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x