Деннис Лихэйн - Kuždesių sala

— Visai kaip Noisui, — pasakė. — Numanau, jog sakysite, kad jo čia nėra.

— Jis čia, — patvirtino Kolis. — Didžioji dalis to, ką pasakojai apie jį dr. Šihanui, yra tiesa, Endriau. Bet jis niekada nebuvo grįžęs į Bostoną. Tu niekuomet nebuvai susitikęs su juo kalėjime. Jis čia nuo penkiasdešimtųjų rugpjūčio. Įgijęs pasitikėjimą jis iš C korpuso buvo perkeltas į A korpusą. Bet tada tu jį užpuolei.

Tedis atitraukė žvilgsnį nuo paskutinių trijų raidžių.

— Ką padariau?

— Užpuolei jį. Prieš dvi savaites. Vos jo neužmušei.

— Kam man to reikėjo?

Kolis pažvelgė į Šihaną.

— Nes pavadino tave Ledisu, — atsakė Šihanas.

— Netiesa. Mačiau jį vakar, jis…

— Ką jis?

— Jis nevadino manęs Ledisu, esu tuo tikras, po velnių.

— Ne? — Kolis atvertė savo užrašų knygelę. — Turiu čia jūsų pokalbio nuorašą. Magnetofono įrašai yra mano kabinete, bet dabar grįžkime prie nuorašo. Pasakyk, ar tai tau pažįstama. — Jis pasitaisė akinius ir įbedė akis į lapą. — Cituoju: „Viskas per tave. Ledisai, viskas, kas čia vyksta, susiję su tavimi. Aš pasipainiojau atsitiktinai. Buvau tik būdas tau čia patekti.”

Tedis papurtė galvą.

— Jis nevadino manęs Ledisu. Jūs sukeitėte kirčius. Jis sakė, kad tai susiję su manimi ir Ledisu.

Kolis sukikeno.

— Tu tikrai gudrus.

Tedis nusišypsojo.

— Apie tamstą pagalvojau tą patį.

Kolis nuleido akis į nuorašą.

— O kaip dėl šito: ar pameni, kaip paklausei Noiso, kas nutiko jo veidui?

— Žinoma. Paklausiau, kas už tai atsakingas.

— Tikslūs žodžiai: „Kas tai padarė?” Ar taip?

Tedis linktelėjo.

— O Noisas atsakė, cituoju: „Tu padarei”.

Tedis sutiko:

— Na taip, bet…

Kolis atidžiai jį apžiūrinėjo — lyg būtų apžiūrinėjęs vabzdį po stiklu.

— Kas?

— Jis kalbėjo kaip…

— Aš klausau.

Tedžiui sunkiai sekėsi jungti žodžius į eilutes, kad jos lietųsi sklandžiai kaip prekinių vagonų rikiuotė.

— Jis sakė, — Tedis kalbėjo lėtai, apgalvotai, — kad mano žlugusios pastangos neleisti jo perkelti į Ašeklifą netiesiogiai sąlygojo jo sumušimą. Jis nesakė, kad aš jį sumušiau.

— Jis pasakė: „Tu padarei”.

Tedis gūžtelėjo pečiais.

— Sakė, bet mes skirtingai interpretuojame, ką tai reiškia.

Kolis pervertė puslapį.

— Na, o kaip dėl šito? Noisas kalbėjo: „Jie žinojo. Ar nesupranti? Viskas susiję su tavimi. Visas planas. Tai juk žaidimas. Puikiai suorganizuotas spektaklis. Viskas, kas čia vyksta, tik dėl tavęs.”

Tedis atsisėdo.

— Visi šie ligoniai, visi šie žmonės, kuriuos neva pažįstu jau dvejus metus, nė vienas jų nė žodeliu apie tai neprasitarė, kol aš vaidinau savo sugalvotame maskarade keturias pastarąsias dienas?

Kolis užvertė užrašų knygelę.

— Jie pripratę. Tu daugmaž metus mosavai savo plastikiniu ženkleliu. Iš pradžių maniau, kad verta pabandyti — duoti jį tau ir pažiūrėti, kaip reaguosi. Bet tu taip mikliai juo pasinaudojai, jog nė nesitikėjau, kad taip sugebėtum. Nagi. Atsek piniginę. Pasakyk, plastikinis jis ar ne, Endriau.

— Leisk pabaigti su kodu.

— Beveik iššifravai. Liko trys raidės. Nori, kad padėčiau, Endriau?

— Aš — Tedis.

Kolis papurtė galvą.

— Endrius. Endrius Ledisas.

— Tedis.

Kolis stebėjo, kaip jis popieriuje rikiuoja raides.

— Na, kaip?

Tedis nusijuokė.

— Sakyk.

Tedis pakratė galvą.

— Prašau, pasakyk ir mums.

Tedis tarė:

— Tai jūs sugalvojote. Jūs palikote tuos kodus. Panaudoję mano žmonos vardo raides, sukūrėte Reičelės Solando vardą. Viską jūs sugalvojote.

Kolis kalbėjo lėtai ir sausai.

— Ką sako paskutinis kodas?

Tedis pasuko knygelę, kad jie galėtų pamatyti:

TU ESI JIS [* Angl. you are him.]

— Patenkintas? — burbtelėjo Tedis.

Kolis atsistojo. Atrodė išsekęs. Įsitempė kaip virvė. Jo balsas buvo pavargęs, tokio Tedis anksčiau nebuvo girdėjęs.

— Mes tikėjome. Tikėjome, kad galime tave išgelbėti. Rizikavome savo reputacija. O dabar pasklis kalbos, kad leidome kažkokiam pacientui įgyvendinti savo grandiozines haliucinacijas, viskas, ką iš to laimėjome, tai keli sužeisti sargybiniai ir sudeginta mašina. Tai profesinis pažeminimas. — Jis įsistebeilijo į mažą kvadratinį langelį. — Gal aš peraugau šią vietą. Arba ji peraugo mane. Bet vieną dieną, maršale, tai jau ne už kalnų, pasitelkę žmogišką patirtį gydysime vaistais žmogaus išgyvenimus. Supranti?

Tedis niekaip nesureagavo.

— Ne visai.

— Taip ir maniau, kad nesuprasi. — Kolis linktelėjo ir sunėrė rankas ant krūtinės, keletą sekundžių kambaryje tvyrojo tyla, buvo girdėti tik švelnaus vėjelio šiurenimas ir vandenyno ošimas. — Tu esi apdovanotas ordinais kareivis, puikiai ištreniruotas kautis durtynėse. Gyvendamas čia sužalojai aštuonis sargybinius, neskaičiuojant dviejų sužalotų šiandien, keturis ligonius ir penkis sanitarus. Daktaras Šihanas ir aš labai stengėmės tave suvaldyti. Dauguma ligoninės darbuotojų ir visas pataisos namų personalas reikalauja, kad parodytume rezultatus arba apribotume tavo laisvę.

Jis atsitraukė nuo lango ir, pasilenkęs virš stalo, įsmeigė liūdną, niūrų žvilgsnį į Tedį.

— Tai paskutinis mūsų pasispardymas, Endriau. Jei nepripažinsi to, kas esi ir ką padarei, jei nerodysi pastangų pasveikti, negalėsime tavęs išgelbėti.

Kolis ištiesė ranką Tedžiui.

— Pripažink, — maldavo kimiu balsu. — Prašau, Endriau. Padėk man tave išgelbėti.

Tedis spustelėjo ranką. Spustelėjo tvirtai. Paspaudimas pasirodė toks pat tiesmukiškas, kaip ir į Kolį mestas žvilgsnis. Jis nusišypsojo.

Pasakė:

— Nevadinkit manęs Endriumi.

24

Surakintąjį nuvedė į C korpusą.

Nuvedė į rūsį, kur pasitiko iš kamerų sklindantys klykavimai. Ligoniai kėsinosi jį sumušti. Išprievartauti. Vienas prisiekė surišti jį kaip kiaulę ir po vieną suvalgyti jo kojų pirštus.

Kol Tedis stovėjo surakintas, šalia budint sargybiniui, į kamerą įėjo seselė suleisti injekcijos.

Ji buvo žemuogių spalvos plaukais ir kvepėjo muilu. Kai ji pasilenkė, Tedis pajuto jos kvapą. Pažino ją.

— Apsimetei, kad tu — Reičelė, — pareiškė jis.

Ji paliepė:

— Palaikykit jį.

Sargybiniai suspaudė jam pečius ir ištiesino rankas.

— Ten buvai tu. Nusidažiusi plaukus. Tu — Reičelė.

Ji atrėžė:

— Nesimuistyk.

Ir suvarė jam į ranką adatą.

Tedis sugavo jos žvilgsnį.

— Tu puiki aktorė. Noriu pasakyti, išdūrei mane su tuo pasakojimu apie savo brangųjį numirėlį Džimą. Vaidinai labai įtikinamai, Reičele.

Ji nuleido akis.

— Aš esu Emilė, — prisistatė ji ir ištraukė adatą. — Dabar miegok.

— Prašau, — maldavo Tedis.

Ji stabtelėjo prie kameros durų ir atsisuko.

Nors smakro linktelėjimo iš jos nesulaukė, bet atsakymą išskaitė akyse iš lengvo mirktelėjimo. Paskui ji nusišypsojo tokia apgailestaujančia šypsena, kad Tedis panoro pabučiuoti jai plaukus.

— Labanakt, — palinkėjo ji.

Tedis taip ir nepajuto, kaip sargybiniai nuėmė antrankius, neišgirdo, kaip jie išėjo. Garsai kamerose nurimo, oras prie pat veido įgavo gintarinę spalvą, pajuto, lyg gulėtų ant nugaros drėgno debesies viduryje, o pėdos ir rankos tapo panašios į kempines.

Tedis sapnavo.

Sapnuose jis su Doloresa gyveno namelyje prie ežero.