James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Dėl Hju ji nebuvo visiškai neteisi. Išsitaršiusiais šviesiais plaukais, šviesia barzda, apsimovęs išblukusiais džinsais prie pilkų marškinėlių su gobtuvu, Hju atrodė tikras vyriškumo įsikūnijimas. Jis, be abejonės, buvo gražuolis, svajonė, laimikis. Ir bent jau teoriškai... priklausė man.

Atsiprašau. Labai labai atsiprašau , Džeine, - pasakė jis, sugebėdamas beveik įtikinti savo nuoširdumu.

Nors ir norėjau jam trenkti į paširdžius, nusprendžiau elgtis šalčiau.

Dėl ko atsiprašai? - paklausiau pakėlusi antakius.

Dėl vakar vakaro. Juokauji? Aš taip ir neatėjau į Babbo.

Nieko tokio, - pasakiau. - Labai skaniai pavalgiau. Atsigriebiau už nenuveiktus darbus.

Aš pamiršau, kad man skvošas.

Nesvarbu. Skvošas - tavo gyvenimas.

Nieko panašaus. Jo gyvenimas - veidrodis.

Merė Luiza paėmė iš jo puokštę.

Paieškosiu joms pamerkti baseino.

Po reikšmingo krenkštelėsimo šeštaklasės stiliumi ir pabrėž- tinio akių vartymo motina pagaliau išėjo. Hju užrakino duris, o aš susiraukiau. Ką tai reiškia? Paskui jis suėmė mane už pečių ir pabučiavo į lūpas. Aš nesipriešinau, o tai klasiškai pribaigė mano savigarbą. Dedu galvą, kad net Anoniminiai Ištižėliai mane pasmerktų. Ką gi, bet Hju taip nuostabiai bučiuoja, tos nuostabios rudos akys arti ir tokios savos, nuo kaklo ir apykaklės dvelkia Hermeso kvepalais Something Sexy.

- Aš tikrai apgailestauju, Džeine. - Jo ranka glostė mano nugarą aukštyn žemyn, o šypsena buvo nepakartojama. - Tu puikiai žinai, kad tave myliu, tiesa?

Jo balsas skambėjo šiltai, akys švietė perdėtu nuoširdumu. Galimas daiktas, nemeluoja.

Pasilenkęs jis apipylė mano kaklą švelniais lyg pūkas bučiniais. Staiga pasijutau saugi, sušildyta, kaip jausdavausi su Maiklu. Kurių galų galvoju apie Maiklą?

Nutempiau mintis atgal prie Hju, Hju, nosimi myluojančio mano kaklą. Neįtikėtinai gražaus, žavaus, beprotiškai romantiško Hju, kai jis nori toks būti.

Paskui kai ką prisiminiau.

Hju yra aktorius.

Devynioliktas

Maiklas niekada taip nesielgė - nė iš tolo, - bet tą rytą sekė Džeinę, kai ji išėjo iš namų, sekė per saugų atstumą iki darbovietės pastato 57-ojoje Vest gatvėje. Pats gerai nesuprato, ką daro; žinojo, kad priverstas taip daryti. 57-ojoje gatvėje tuojau pat pažino pastatą, kuriame buvo įsikūrusi Vivjenos kompanija, ji, matyt, gyvuoja iki šiol. Ak, Džeine, neik ten! Neik į Vest Saido Piktosios Raganos irštvą! Ji savo piktaisiais kerais tave įvilios į spąstusl

Bet Džeinė įėjo.

Paskui, nepaisydamas sveiko proto, įėjo ir Maiklas. Ką aš darau? - galvojo jis ir vos neištarė to balsu. Pats laikas išeitu Tuojau pat, dabar. Čia reikia padaryti galą beprotybei.

Bet nepadarė. Negalėjo. Ir kai vestibiulyje peržvelgė informacinius užrašus, paaiškėjo, kad Vivjenai sekasi dar geriau. ViMar Productions dabar užėmė du aukštus. Tikriausiai ji dar bjauresnė.

Jis stebėjo suaugusią Džeinę, einančią per vestibiulį. Ji pamojavo mažiausiai tuzinui žmonių, ir jie jai šypsodamiesi mojo ar trumpai su ja šnekteldavo. Jam toptelėjo, kad iš esmės ji nepasikeitė: nors žmonės vis dar ją apvilia, ji su visais elgiasi draugiškai ir šiltai. Visiems, kurie ją pažinojo, ji akivaizdžiai labai patiko. Visiems, tik ne tam pusgalviui, kuris neatėjo į pasimatymą.

Paskui Džeinė išnyko lifte, o jis stebėjo, kaip kelias sekundes bėga aukštai nuo „Vestibiulis" iki „Dvidešimt ketvirtas".

Tada Maiklas ir padarė lemiamą sprendimą - lauks Džeinės. Kodėl? Pats nežinojo. Ar bandys su ja net pasikalbėti? Ne, jokiu būdu. Na, galbūt. Tik galbūt. Tuo tarpu... jis buvo praėjęs pro už vieno kvartalo esančią kavinę Dunkiri Donuts ir galvojo apie porą bavariškų spurgų.

Po spurgų valgymo pertraukos jis grįžo ir slampinėjo aplink Džeinės tarnybos pastatą, jausdamasis kvailai, kaip nusikaltėlis, tačiau negalėjo iš ten atsiplėšti. Apie penkiolika po dvylikos atsidarė liftas, o iš lifto išėjo ji. Buvo ne viena. Deja, jos liemenį laikė apkabinęs labai gražios išvaizdos vaikinas. Džeinė nuėmė jo ranką, ir Maiklas spėjo, kad čia ir yra tas nevykėlis Mekgratas.

Jie išėjo pro paradines duris, o jis jiems iš paskos. Jei Džeinė ir būtų žvilgtelėjusi atgal, Maiklo nebūtų pažinusi. Buvo jį pamiršusi. Taisyklės veikė. Jis vaidino abejingą. Būdamas gana arti, Maiklas girdėjo jų pokalbio nuotrupas. Ji su Mekgratu kalbėjo apie kažkokį „Ačiū Dievui", Maiklo manymu, vieną iš Vivjenos spektaklių.

Džeine, „Ačiū Dievui" yra visko, dėl ko aš dirbau, esmė, bet manau, kad tu į jį žiūri nerimtai, - Maiklas girdėjo sakantį, tiksliau, verkšlenantį Mekgratą.

Netiesa, Hju, - pasakė Džeinė. - Aš žiūriu į tai rimtai. Žinai, kaip man svarbu „Ačiū Dievui".

Hju. To vyruko vardas - Hju.

Maiklas nesitraukė nuo jų ir kai jie pasuko į restoraną Four Seasons. Viduje Maiklas nuėjo prie baro jų stebėti, suprasdamas, kad tai nevykusi mintis, nes kiekvieną minutę jam darėsi sunkiau.

Vis labiau irzdamas, Maiklas matė, kaip restorane prie jų staliuko visą laiką kalba Hju . Džeinė tik klausosi. Jei nesakė jai pamokslų, tas gyvatė bendravo su restorano lankytojais. Hju spaudžia ranką žurnalo leidėjui. Hju siunčia oro bučinį televizijos pokalbių laidos vedėjai. Hju postringauja prie vynų sąrašo. Ką ji tame pašlemėke mato?

Paskui, kai Hju su Džeine jau susirengė valgyti, prie jų stalo priėjo jauna, graži, trapi moteris. Atsiprašiusi už sutrukdymą, ištiesė popieriaus lapelį, prašydama Hju autografo. Tai reiškia... jis kažkoks garsenybė. Pavyzdžiui, aktorius, o gal modelis? Meteorologas? Gal jis vaidino filme „Pjūklas 2" ar kitur?

Jis atsistojo, koketiškas, žavus, kad net šlykštu. Maiklas žiūrėjo ir negalėjo patikėti. Džeinės veidas ir kaklas paraudo, ji aiškiai jautėsi nesmagiai, bet neatrodė, kad Hju tai pastebėjo.

Galiausiai Maiklas nebeištvėrė. Užmokėjęs už kokakolą, paliko Džeinę su jos Hju. Jis nesuprato, ką Džeinė daro, bet ji jau didelė. Jeigu jai reikia kvailų, paviršutiniškų santykių, tai gal jie su Hju vienas kito verti.

Dvidešimtas

Kol Hju flirtavo su nemaloniai gražia ir patologiškai liesa manekene, kuri buvo mačiusi jo spektaklį keturis kartus, aš apsimečiau tyrinėjanti deserto meniu, nors mokėjau jį atmintinai. Apsaugok, Viešpatie, - tuo metu už gabalėlį šokoladinio torto „Kupolas" galėjau žmogų užmušti.

Bet neturėčiau jo valgyti. Nevalgysiu. Tikrai tikrai man negalima.

Negalvok apie jį. Puiku. Reikia grįžti prie „Ačiū Dievui" priešpremjerinių nepabaigiamų reikalų. Teks pristatyti kai kuriems kūrybinės grupės žmonėms - aktorių parinkimo agentui, kostiumų dailininkui, scenografui - mūsų finansų rėmėją Karlą Fridkiną. Jokio „Kupolo", įsakiau sau griežtai. Ver-jo ver- kio ver-tor ver-to.