Умберто Эко - Prahos kapinės

— O Esterhazis?

— Tas dabita — dvigubas agentas, apsimetė ambasadoje dirbantiems vokiečiams šnipinėj antis Sanderą, tačiau kartu Sanderui

šnipinėjo ambasadoje dirbančius vokiečius. Jam patikėjo sukurpti Dreifuso bylą, bet Sanderas suprato, kad vokiečiai Esterhazį ėmė įtarinėti ir jis sudegs. Puikiai žinojo jums davęs Esterhazio rašysenos pavyzdį. Apkaltinti reikėjo Dreifusą, tačiau jei reikalai būtų pakrypę netinkama linkme, atsakomybę už bordereau būtų galima primesti Esterhaziui. Žinoma, Esterhazis per vėlai suprato pakliuvęs į spąstus.

— Kodėl jis manęs neišdavė?

— Nes būtų buvęs apkaltintas melu ir nusibaigęs kokiame kalėjime, o gal net kanale. O dabar gerai išlaikomas iš tarnybų kišenės šiltai sėdi Londone. Nesvarbu, ar autoriumi laikomas Dreifusas, ar Esterhazis, jei išdaviku nutars paskelbti jį, bordereau turi likti autentiškas. Niekas niekada neims kaltinti tokio klastotojo kaip jūs. Dėl to galite būti ramus. O aš, priešingai — galiu jums pridaryti daug nemalonumų dėl tų lavonų rūsyje. Todėl duokite man reikalingus dokumentus. Poryt jus aplankys mums dirbantis jaunuolis, toks Golovinskis. Galutinius originalius dokumentus padarysite ne jūs, jie turi būti parašyti rusiškai, ir tai patikėta jam. Jūs turite pateikti naują medžiagą, autentišką ir įtikinamą, kad papildytume jūsų Prahos kapinių bylą, kuri dabar jau žinoma lippis et tonsoribus [101] Visiems ir kiekvienam (pažodžiui — pusakliams ir barzdaskučiams) (lot.). . Noriu pasakyti, kad apreiškimų ištakos gali būti tas susirinkimas kapinėse, man tinka, bet turi būti neaišku, kada tas susirinkimas įvyko, ir jame turi būti kalbama aktualiomis temomis, ne viduramžių fantazijos.

Reikėjo imtis darbo.

Turėjau beveik dvi dienas ir visas dvi naktis sujungti šimtams užrašų ir iškarpų, rinktų kone dešimt pažinties su Driumonu metų. Nemaniau, kad teks tuo pasinaudoti, nes viską spausdino Libre Parole , bet gal rusai to nežino. Tereikėjo atrinkti. Nei Golovinskio, nei Račkovskio tikrai nedomino, kad žydai neturi muzikinių gabumų ar nėra atradėjai. Ko gera, jiems įdomiau įtarimas, jog jie rengiasi finansiškai sužlugdyti dorus piliečius.

Patikrinau, ką į rabino kalbas buvau sudėjęs seniau. Žydai rengėsi perimti geležinkelius, kasyklas, miškus, mokesčių administravimą, latifundijas, taikėsi į teismus, advokatūrą, viešąjį švietimą, norėjo prasiskverbti į filosofiją, politiką, mokslą, meną, ypač į mediciną, nes daktaras apie šeimas žino daugiau už kunigą. Reikėjo sugriauti tikėjimą, paskleisti laisvamanybę, iš mokyklos programų išbraukti krikščionių tikybos pamokas, perimti prekybą alkoholiu, kontroliuoti spaudą. Dievaži, ko jiems dar norėti?

Žinoma, galėjau perdirbti ir šią medžiagą. Račkovskis žinojo tik tą rabino kalbų versiją, kurią buvau davęs Glinkai, ten kalbėta tik tikybos ir apokaliptinėmis temomis. Tad akivaizdu, kad prie ankstesnių teiginių turėjau pridurti ką nors nauja.

Kruopščiai perkračiau visas temas, kurios galėtų dominti vidutinį skaitytoją. Viską surašiau gražiu daugiau kaip pusės amžiaus senumo raštu ant deramai pageltusio popieriaus — ir štai jau turėjau senelio paliktus dokumentus, tarytum išties parašytus per žydų sambūrius gete, kur jis gyveno jaunystėje, išverstus iš protokolų, rabinų surašytų per sueigą Prahos kapinėse.

Kitą dieną Golovinskiui įžengus į mano krautuvę nustebau, kad Račkovskis tokias svarbias užduotis patiki jaunam paliegusiam, trumparegiui mužikui, prastai apsirengusiam, tikrai savo luomo padugnei. Paskui kalbėdamasis supratau, kad tas Golovinskis gudresnis, nei atrodė. Prancūziškai kalbėjo prastai su baisiu rusišku akcentu, bet iškart paklausė, kodėl Turino geto rabinai rašė prancūziškai. Pasakiau, kad anuomet Pjemonte visi raštingi žmonės kalbėjo prancūziškai, ir jis patikėjo. Paskui svarsčiau, kaipgi manieji rabinai kalbėjo kapinėse — hebrajiškai ar jidiš, bet dokumentai buvo surašyti prancūziškai, todėl nebesukau galvos.

— Matot, — aiškinau, — šiame lape parašyta, kaip skleisti filosofines ateistines mintis ir demoralizuoti bedievius. Tik paklausykit: „Privalome iš krikščionių galvų ištrinti Dievo idėją ir pakeisti ją aritmetiniais skaičiavimais bei materialiniais poreikiais.“

Rėmiausi tuo, kad niekas nemėgsta matematikos. Atsiminęs Driumono dejones dėl nešvankybių laikraščiuose, nusprendžiau, kad bent jau griežtų pažiūrų asmenims lengvų ir lėkštų pramogų skatinimas masėse turėtų būti aiškus sąmokslo požymis. „Tik paklausykit, — tariau Golovinskiui: — Norėdami sukliudyti liaudžiai ieškoti kokių nors naujų politinės veiklos krypčių, atitrauksime jos dėmesį pramogomis: gimnastika, laisvalaikio žaidimais, įvairiomis aistromis, smuklėmis, kviesime į visokias menų ir sporto varžybas… Skatinsime meilę nevaržomai prabangai ir didinsim algas, bet darbininkams naudos nebus, nes iš karto, apkaltinę prastą derlių, padidinsim ir būtiniausių produktų kainas. Darbininkų protuose pasėję anarchijos sėklą ir paskatinę juos piktnaudžiauti alkoholiu pakirsime gamybos pamatus. Pasistengsim viešąją nuomonę nukreipti į bet kokią fantastinę teoriją, kuri galėtų atrodyti pažangi ar liberali.“

— Gerai, gerai, — pasakė Golovinskis. — Bet gal be matematikos turit dar ką nors, kas tiktų studentams? Rusijoje studentai turi įtakos, tuos karštakošius reikia prižiūrėti.

— Štai: „Atėję į valdžią iš mokymo programų išbrauksim visas disciplinas, galinčias įaudrinti jaunuolių dvasią, ir paversim juos klusniais vaikais, mylinčiais savo valdovą. Panaikinę klasikines ir senovės istorijos, kur daugiau blogų nei gerų pavyzdžių, studijas, priversim juos studijuoti ateitį. Iš žmonių atminties ištrinsim mums nemalonų praėjusių amžių atminimą. Metodiškai ugdydami pašalinsime iš jų galvų tos laisvamanybės, kuria seniai naudojomės savo tikslams, liekanas… Mažiau nei trijų šimtų puslapių knygas apmokestinsim dvigubai, ir rašytojai bus priversti leisti tokias storas knygas, kad jas mažai kas skaitys. Mes gi leisim pigias knygas ir ugdysim skaitytojų protus. Mokesčiai apkarpys pramoginės literatūros leidybą, ir niekas, kas norėtų mus pulti plunksna, neras leidėjo. 11Laikraščiams žydų plane numatyta pramanų spaudos laisvė, leisianti kontroliuoti nuomones. Pasak mūsų rabinų, teks supirkti kuo daugiau periodinių leidinių, kad šie skelbtų neva skirtingas nuomones ir taip kurtų laisvojo minčių srauto Įspūdį, nors iš tiesų jos visos atspindės valdančių žydų mintis. Laikraščius bus nesunku nupirkti, jie priklauso masonams, ir joks leidėjas neišdrįs atskleisti ryšių, juos visus siejančių kumštin, nes niekas nepakliūva į laikraščių pasaulį asmeniniame gyvenime neturėdamas kokios tamsios dėmės. „Žinoma, laikraščiams uždrausime rašyti apie nusikaltimus, nes liaudis turi tikėti, kad naujasis režimas pažabojo net nusikalstamumą. Tačiau nėra ko nerimauti dėl spaudai užkrautų įpareigojimų, nes darbo ir skurdo prispausta liaudis nė neįstengs suprast, ar ji laisva, ar ne. Koks darbininkui skirtumas, jei plepiai gaus teisę taukšti?“

— Šitai tinka, — tarstelėjo Golovinskis, — nes mūsų karštakošiai nuolat skundžiasi vadinamąja valdžios cenzūra. Reikia jiems paaiškinti, kad žydams paėmus valdžią bus dar blogiau.

— Turiu dar geresnį dalyką: „Negalime užmiršti masių kvailumo, nepastovumo ir moralinės pusiausvyros stokos. Minios jėga akla ir kvaila: ji klausosi tai dešinės, tai kairės. Ar įmanoma, kad minia pajėgtų tvarkyti valstybės reikalus, nepainiodama su savo asmeniniais interesais? Ar ji gali organizuoti gynybą nuo išorės priešo? Tai visiškai neįmanoma, nes planas, padalytas į tiek dalių, kiek minioje yra galvų, praranda vertę ir tampa nesuprantamas bei neįvykdomas. Tik autokratas gali kurti didelius “planus ir skirti funkciją kiekvienam valstybės mechanizmo sraigteliui… Visuomenė negali egzistuoti be absoliutaus despotizmo, nes civilizacija gali pažengti tik globojama ne masių, o valdovo, kad ir kas jis būtų.“ O štai kitas dokumentas: „Kadangi liaudies valia nesukurta jokios konstitucijos, valdymo planas turi gimti vienoje galvoje.“ Dar paskaitykite štai čia: „Kaip daugiarankis Višnus mes kontroliuosime viską.