Умберто Эко - Prahos kapinės

Tai šit kaip. Ne tik suėjau su moterim, ta šėtono gimine, bet ir su žyde, nes jų kilmė, žinau, paveldima iš motinos. Todėl jei per tą sueitį mano sėkla būtų apvaisinusi tas netyras įsčias, būčiau pradėjęs žydo gyvastį.

— Negali man to iškrėsti, — rėkiu ir puolu kekšę, griebiu už kaklo, ji priešinasi, suspaudžiu dar smarkiau, Bulanas jau atsigavo ir šoka ant manęs, spiriu jam į slėpsnas, matau, kaip nualpsta kampe, vėl puolu Dianą (išties praradau išminties dovaną!), jos akys pamažu išvirsta iš akiduobių, išbrinkęs liežuvis išlenda iš burnos, girdžiu paskutinį atodūsį, ir kūnas suglemba.

Nusiraminu. Apmąstau savo niekingą poelgį. Bulanas dejuoja kampe, kone iškastruotas, mėginu atsipeikėti ir juokiuosi: kad ir kas būtų, niekada netapsiu žydo tėvu.

— Mano mama… — sumurma bespalviu balsu, — mama buvo žydė…

Nusiraminu.Tariu sau, jog reikia paslėpti moters lavoną kloakoje po namu, dabar joje daugiau žmonių negu jūsų Prahos kapinėse, kapitone. Tačiau tamsu, turėčiau pereiti visą koridorių iki pat jūsų namų laikydamas žiburį, nulipti į krautuvėlę, o iš jos į rūsį. Man reikia Bulano pagalbos — šis jau keliasi nuo grindų ir spokso į mane bepročio akimis.

Tą akimirką susivokiu negalįs išleisti iš šių namų savo nusikaltimo liudininko. Atsimenu Batajo man duotą pistoletą, atidarau stalčių, kuriame buvau jį paslėpęs, atstatau pistoletą į Bulaną, šis apkvaitęs spokso.

— Apgailestauju, abate, jei norit išsigelbėti — padėkit pradanginti šį mielą kūną, — sakau.

— Taip, taip, — lemena lyg apimtas erotinės ekstazės.

Toje beprotybėje negyva Diana iškištu liežuviu ir išsprogusiomis akimis jam atrodo tokia pat geidžiama, kaip ir nuoga Diana, pasinaudojusi manim savo malonumui.

Nepasakyčiau, kad ir mano protas skaidrus. Lyg sapne susuku Dianą į jos apsiaustą, paduodu Bulanui šviečiantį žiburį, suimu negyvėlę už kojų ir tempiu koridorium iki jūsų būsto, paskui žemyn laiptais į krautuvėlę, o iš ten į kloaką, negyvėlės galva trankiai dunksi į kiekvieną pakopą, pagaliau paguldau ją prie Dala Pikolos (kito) palaikų.

Bulanas atrodo išprotėjęs. Juokiasi.

— Kiek negyvėlių, — sako. — Gal geriau čia, apačioje, nei ten, viršuje, kur manęs laukia Guaita. Galėčiau likti su Diana?

— Abate, dėl Dievo meilės, tai mano didžiausias troškimas.

Išsitraukiu pistoletą, iššaunu, pataikau tiesiai į kaktą.

Bulanas krinta kreivai, beveik Dianai ant kojų. Turiu pasilenkti ir pakėlęs paguldyti greta jos. Jie guli vienas prie kito nelyginant meilužiai.

Kaip tik dabar, kai pasakoju, į mano ištroškusią atmintį sugrįžta tai, kas nutiko akimirką prieš ją prarandant.

Ratas užsidarė. Dabar jau žinau. Dabar auštant balandžio aštuonioliktajai, Velykų sekmadieniui, aprašiau, kas kovo dvidešimt pirmosios naktį nutiko tam, kurį laikiau abatu Dala Pikola…

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 18 ir 19 dienos įrašų

Tas, kuris Simoniniui per petį būtų skaitęs Dala Pikolos užrašus, čia būtų pamatęs, kaip nutrūko tekstas, tarsi ranka būtų nebepajėgusi nulaikyti plunksnos, ir toji pati, rašančiojo kūnui slystant ant grindų, nubrėžusi ilgą beprasmį vingį, pasibaigusį už lapo ant žalio rašomojo stalo fetro. Paskui, jau kitame puslapyje, rašė greičiausiai kapitonas Simoninis.

Kuris atsipeikėjo dvasininko drabužiais ir su Dala Pikolos peruku, dabar tikrai žinodamas esąs Simoninis. Ant stalo iškart pamatė atverstus paskutinius puslapius, išmargintus isterišku, vis labiau neįskaitomu tariamojo Dala Pikolos raštu, ir prakaitavo skaitydamas pašėlusiai plakančia širdimi, ir atsiminė viską iki pat tos vietos, kur abatas liovėsi rašęs ir jis (abatas) ar, tiksliau, jis (Simoninis) abu… ne, vienas iš jų… apalpo.

Vos atsigavo ir protas pamažu prablaivėjo, viskas tapo aišku. Atitokęs suprato ir jau žinojo, kad jis ir Dala Pikola — vienas asmuo, o tai, ką praėjusį vakarą atsiminė Dala Pikola, dabar prisiminė ir jis, kitaip tariant, atsiminė, kad apsirengęs abato Dala Pikolos (ne to atsikišusiais dantim, kurį kažkada nužudė, bet kito, kurį prikėlė ir kuriuo ilgus metus dėjosi) drabužiais išgyveno juodųjų mišių siaubą.

Kas įvyko paskui? Gal per grumtynes Diana nutraukė jam peruką, gal tempdamas nelaimingosios kūną į kloaką nusimetė abitą, o paskui apdujęs instinktyviai grįžo į savo kambarį Mokytojo Alberto gatvėje ir atsibudo kovo dvidešimt antrosios rytą, negalėdamas suprasti, kur jo drabužiai.

Sueitis su Diana, jos niekingos kilmės atskleidimas ir būtinas, kone apeiginis nužudymas pakirto jėgas, ir tą pat vakarą jis prarado atmintį, tikriau, ją prarado ir Dala Pikola, ir Simoninis, ir šios dvi asmenybės visą mėnesį keitė viena kitą. Matyt, kaip nutikdavo ir Dianai, vieną būseną pakeisdavo kita, paskatinta priepuolio, epilepsijos proveržio, gal alpulio, bet jis to nesuvokė ir kaskart atsipeikėjęs kaip kitas asmuo manydavo paprasčiausiai pabudęs iš miego.

Daktaro Froido terapija veikė (nors šis to niekada taip ir nesužinos). Kaskart pasakodamas tam kitam sau pačiam atsiminimus, sunkiai lyg sapne traukiamus iš aptemusios atminties, Simoninis pasiekė lemiamą tašką, tą trauminę akimirką, kuri sukėlė amneziją ir pavertė jį dviem skirtingais asmenimis, kiekvienas iš jų atsimindavo dalį praeities, tik jis arba tas kitas, kuris vis tiek buvo jis pats, niekaip nepajėgė jų susieti, ir abudu stengėsi vienas nuo kito nuslėpti siaubingą užmaršties priežastį.

Prisiminęs Simoninis pasijuto išsekęs, o norėdamas įsitikinti išties atgimęs naujam gyvenimui užvertė dienoraštį ir nutarė išeiti iš namų, pasirengęs visokiems susitikimams, nes jau žinojo kas esąs. Jautė turįs gerai pavalgyti, bet tądien dar nenorėjo apsiryti, nes juslės buvo patyrusios sunkių išbandymų. Nelyginant Tebaidos eremitas jautė poreikį atgailauti. Tad nuėjo į Flicoteaux ir už trylika soldų pavalgė prastai, bet sočiai.

Grįžęs namo ant popieriaus atkūrė keletą paskutinių detalių. Tęsti dienoraštį, pradėtą, kad atsimintų tai, ką dabar žinojo, nebebuvo jokios prasmės, bet jau buvo įpratęs rašyti. Tikėdamas kito, Dala Pikolos buvimu, beveik mėnesį puoselėjo iliuziją turintis su kuo pasikalbėti, o kalbėdamasis suvokė, koks buvo vienišas nuo pat vaikystės. Galbūt (drįsta spėti Pasakotojas) susidvejino norėdamas įgyti pašnekovą.

Dabar atėjo akimirka susivokti, kad Kito nėra, o dienoraštis — vienišiaus pramoga. Tačiau su tokia vienatve jau buvo apsipratęs, tad nutarė ir toliau jos laikytis. Nepasakytum, kad būtų save itin mylėjęs, tačiau kitais dygėjosi, tad save galėjo pakęsti.

Nužudęs tikrąjį Dala Pikolą tapo juo pats, Lagranžui paprašius pasirūpinti Bulanu. Pamanė, kad tokiomis aplinkybėmis dvasininkas sukels mažiau įtarimų už pasaulietį. Be to, jam patiko grąžinti į šį pasaulį tą, kurį pats iš jo pašalino.

Nusipirkęs namą ir krautuvę Mobero aklagatvyje, iš pradžių durimis ir kambariu iš Mokytojo Alberto gatvės pusės nesinaudojo, pasirinko Mobero aklagatvio adresą ir įkūrė krautuvėlę. Bet atsiradus Dala Pikolai apstatė kambarį nebrangiais baldais ir jame įrengė vaiduoklišką savojo abato šmėklos būstą.

Dala Pikola buvo naudingas ne tik smalsauti satanistų ar okultistų aplinkoje, pakviestas artimų (ar tolimų) giminaičių jis teikdavo mirštantiesiems Paskutinį patepimą, o šie paskui pagal Simoninio suklastotą dokumentą paveldėdavo turtus, ir, jei kas būtų suabejojęs netikėtu dokumentu, jį būtų patvirtinęs bažnyčios tarnas, prisiekęs, jog testamentas atitinkąs paskutinę mirštančiojo pašnibždėtą valią. O prasidėjus Taksilio istorijai Dala Pikola tapo nepamainomas ir iš tikrųjų daugiau nei dešimtmetį vadovavo visam darbui.