Умберто Эко - Prahos kapinės

Gruodžio mėnesį sušaukta karo taryba, o per tą laiką parašytas dar vienas dokumentas — italų karo atašė Panicardžio laiškas vokiečiams, kuriame paminėtas „tas niekšas D…“, pardavęs jam kai kurių įtvirtinimų planus. Ar D reiškė Dreifusas? Niekam nė nedingtelėjo tuo suabejoti, ir tik vėliau sužinota, kad kalbėta apie tokį Diubua, ministerijos tarnautoją, pardavinėjusį informaciją už dešimt frankų. Per vėlai, nes gruodžio dvidešimt antrąją Dreifusas buvo pripažintas kaltu, o sausio pradžioje Ecole Militaire kieme iš jo atėmė karininko laipsnį. Vasarį jis turėjo būti išplukdytas į Velnio salą.

Simoninis dalyvavo laipsnio atėmimo ceremonijoje ir dienoraštyje rašė, kad ji buvusi siaubingai įtaigi: kariai gretomis išsirikiavo aplink visą kiemą, Dreifusas turėjo nužygiuoti kone kilometrą pro tuos narsuolius, kurie, nors sustingę, rodė jam savo panieką, tada generolas Dara išsitraukė iš makšties kardą, suskambėjo trimitai, Dreifusas paradine uniforma priėjo prie generolo, lydimas keturių seržanto vadovaujamų artileristų, Dara perskaitė laipsnio atėmimo nuosprendį, milžiniškas žandarų karininkas plunksnomis puoštu šalmu priėjo prie kapitono, nuplėšė antpečius, sagas, pulko numerį, paėmė kardą ir perlaužęs ant kelio numėtė lūženas išdavikui po kojų.

Dreifusas atrodė ramus, ir daugelis laikraščių tai vadino jo kalios įrodymu. Simoniniui pasidingojo, kad per laipsnio atėmimo cerimoniją jis šuktelėjo: „Aš nekaltas!“ bet santūriai ir stovėdamas ramiai. Simoninis sarkastiškai brūkštelėjo, kad tas žydelis, matyt, taip priprato prie (pasisavintos) prancūzų karininko garbės, kad nebepajėgė suabejoti vadų sprendimais, o jei šie nusprendė, kad jis išdavikas, tai turėjo nedvejodamas su tuo susitaikyti. Gal tą akimirką išties jautėsi išdavęs, o gynėsi esąs nekaltas manydamas, kad tai privaloma ceremonijos dalis.

…milžiniškas žandarų karininkas plunksnomis puoštu šalmu priėjo prie kapitono, nuplėšė antpečius, sagas, pulko numerį, paėmė kardų ir perlaužęs ant kelio numetė lūženas išdavikui po kojų. [87] 1895 metų sausio 13 dienos Le Petit Journal, © Alinari archyvai.

Tokie buvo Simoninio atsiminimai, bet vėliau vienoje iš savo dėžių jis rado kitą dieną République française išspausdintą priešingą tokio Brisono straipsnį:

Kai generolas metė jam į veidą tą nešlovingą kaltinimą, jis pakėlė ranką ir sušuko: „Tegyvuoja Prancūzija, aš nekaltas!“

Puskarininkis baigia savo tarnybą. Uniformą puošęs auksas guli ant žemės. Neliko nė raudoną juostą — kario ženklo. Su dolomanu, kuris ūmiai tapo visiškai juodas, su tamsia kepe Dreifusas atrodo tarsi apsivilkęs kalinio drabužį… Jis nesiliauja šaukęs: „Aš nekaltas!“ Kitapus tvoros minia, matanti tik jo pavidalą, prapliumpa keikti ir šaižiai švilpti. Dreifusas girdi prakeiksmus ir dar labiau niršta.

Eidamas pro karininkų būrį girdi žodžius: „Keliauk sau, Judai!“ Dreifusas įpykęs pasisuka ir pakartoja: „As nekaltas, nekaltas!“

Dabar jau galime įžiūrėti jo bruožus. Keletą akimirkų žiūrime įsmeigę akis, tikėdamiesi įžvelgti svarbiausią tiesą, sielos, prie kurios iki šiol galėjo priartėti tik teisėjai, atspindį, prasiskverbti į slapčiausius jos vingius. Tačiau veide liepsnoja tik begalinis pyktis. Lūpos iškreiptos baugios grimasos, akys srūva krauju. Ir suprantame, kad nuteistasis atrodo toks tvirtas ir žengia tokiu karingu žingsniu tik genamas įtūžio, kaip stygas įtempusio jo nervus…

Kas glūdi to vyro sieloje? Kokių motyvų skatinamas taip beviltiškai nuoširdžiai gina savo nekaltumą? Gal tikisi suklaidinti viešąją nuomonę, sukelti abejonę, mesti įtarimo šešėlį jį nuteisusių teisėjų sąžiningumui? Persmelkia aiški lyg žaibas mintis: jei jis išties nekaltas, tai kaip siaubingai kenčia!

Nepanašu, kad Simoninis būtų pajutęs bent menkiausią graužatį: jis neabejojo Dreifuso kalte, nes pats ją sukūrė. Tačiau jo atsiminimai ir straipsnis skyrėsi, ir tai liudijo, kaip affaire įaudrino šalį ir kiekvienas joje įžvelgė tai, ką norėjo matyti.

Tad Dreifusas gali keliauti po velnių ar į taip pavadintą salą. Jis jam neberūpėjo.

O atėjus laikui diskretiškai sumokėtas atlyginimas išties pranoko lūkesčius.

Simoninis prisiminė, kad per visus tuos įvykius nesiliovė domėtis Taksilio darbais. Juolab kad Driumono aplinkoje apie Taksilį daug kalbėta, jo byla iš pradžių vertinta skeptiškai, paskui — su dirgliu pasipiktinimu. Driumonas manė esąs antimasonas, antisemitas ir rimtas katalikas — savotiškai toks ir buvo, todėl negalėjo pakęsti, kad šį reikalą tvarkytų toks netikša. Driumonas jau seniai vadino Taksilį niekam tikusiu ir sukritikavo saviškėje France juive pareiškęs, esą visas jo parašytas antiklerikalines knygas išleido žydai. Tais metais jų santykiai galutinai pašlijo dėl politinių priežasčių.

Iš abato Dala Pikolos jau žinome, kad abu jie buvo įsisukę į Paryžiaus tarybos rinkimų karuselę ir taikėsi į tuos pačius rinkėjus. Tad kova tapo atvira.

Taksilis parašė Monsieur Drumont, étude psychologique [88] Ponas Driumonas, psichologinė apybraiža (pranc.). kuriame gana sarkastiškai kritikuodamas perdėtą priešininko antisemitizmą užsiminė, kad antisemitizmas būdingesnis ne katalikams, o veikiau socialistinei ir revoliucinei spaudai. Driumonas atsakė rašiniu Testament dun antisémite [90] Ponas Driumonas, psichologinė apybraiža (pranc.). , suabejojo Taksilio atsivertimu ir priminęs, kaip jis drabstė purvu šventus dalykus, iškėlė nepatogių klausimų apie jo taikius santykius su žydais.

Atsižvelgus ir į tai, kad tais pačiais 1892 metais pradėti leisti ir laikraštis La Libre Parole, skirtas politinei kovai, sugebėjęs paviešinti Panamos skandalą, ir Le Diable au XIX esiècle [91] Velnias XIX amžiuje (pranc.). , vargu ar laikytinas patikimu leidiniu, tampa aišku, kodėl Driumono laikraščio redakcija Taksilį kasdien pašiepdavo, o dažnėjančias nesėkmes komentuodavo piktdžiugiškai šypsodamasi.

Labiau už kritiką, teigė Driumonas, Taksiliui kenkia nepageidaujamas pritarimas. O paslaptingąją Dianą gina dešimtys tokių pat nepatikimų avantiūristų, besigiriančių pažintimi su tikriausiai niekada nematyta moterimi.

Toks Domenikas Mardžota išleido Souvenirs d’un trente-troisième. Adriano Lemmi Chef Suprème des Franc-Maçons [92] Trisdešimt trečiojo atsiminimai. Adrianas Lemi,vyriausiasis laisvųjų masonų vadovas (pranc.). ir nusiuntė ją Dianai, teigdamas pritariantis jos maištui. Tasai Mardžota skelbėsi esąs Florencijos Savonarolos ložės sekretorius, Palmio Džordano Bruno ložės palaimintasis, trisdešimt trečiojo Senųjų ir pripažintųjų škotiškųjų apeigų laipsnio Aukščiausiasis Didysis generalinis inspektorius, Memfio Micraimo apeigų aukščiausiasis kunigaikštis (devyniasdešimt penktojo laipsnio), Kalabrijos ir Sicilijos Micraimo ložių inspektorius, Haičio nacionalinės Didžiųjų Rytų ložės garbės narys, Neapolio aukščiausios sąjunginės tarybos tikrasis narys, Trijų Kalabrijų masonų ložių generalinis inspektorius, Paryžiaus Micraimo arba Egipto rytų masonų ordino Didysis meistras ad vitam (devyniasdešimtojo laipsnio), Pasaulio masonus ginančių riterių ordino vadas, Italijos Palermo federacijos aukščiausiosios ir visuotinės tarybos garbės narys ad vitam, Neapolio centrinio direktorato nuolatinis inspektorius ir aukščiausiasis delegatas ir Naujojo reformuoto paladizmo narys. Matyt, jis buvęs aukštas masonų dignitorius, bet sakėsi ką tik palikęs masonus. Driumonas kalbėjo, kad jis atsivertė į katalikų tikėjimą, nes aukščiausias ir slapčiausias sektos vadovo postas perduotas ne jam, kaip tikėjosi, o tokiam Adrianui Lemi.