Умберто Эко - Prahos kapinės

Atskleidė, kad žydai buvę ir Manis, manichėjų sektos pranašas, ir liūdnai pagarsėjęs Kalnų Senis, kvaišalais svaiginęs savo asasinus ir siųsdavęs žudyti krikščionių valdovų. Kad ir masonus, ir iliuminatus įkūrė žydai, iš žydų kilusios ir visos prieš krikščionis nusiteikusios sektos, jų pasaulyje dabar tiek daug, kad joms priklauso milijonai abiejų lyčių, visų padėčių, rangų ir reputacijos žmonių, daugybė dvasininkų, netgi vienas kitas kardinolas, ir tikimasi, kad į jų pusę netrukus pereis ir popiežius (ilgainiui senelis mėgdavo pareikšti, jog tai labai tikėtina į Petro sostą sėdus tokiam dviveidžiui kaip Pijus IX). Krikščionims klaidinti jie ir patys dažnai apsimesdavo krikščionimis, keliaudavo iš vienos šalies į kitą su suklastotais krikšto dokumentais, įsigytais iš papirktų klebonų, tikėdamiesi pinigų galia ir suktybėmis pasiekti, kad visų šalių vyriausybės pripažintų jiems pilietybę, ir daugelis šalių ją jau yra pripažinusios, o įgiję tokias pat pilietines teises kaip ir kiti gyventojai jie ims supirkinėti namus ir sklypus, lupikaudami atims iš krikščionių teises į žemę ir turtus, mažiau nei per šimtą metų taps pasaulio valdovais, sunaikins visas kitas sektas ir iškels savąją, krikščionių bažnyčias pavers sinagogomis, o juos pačius — vergais.

— Taigi, — baigdavo senelis, — štai apie ką rašiau Barneliui. Gal kiek perdėjau taręs, kad tai, ką man patikėjo vienas žydas, sužinojau iš jų visų, bet buvau ir tebesu tikras, jog senis kalbėjo tiesą. Taip ir parašiau, o dabar leisk man baigti skaityti.

Ir senelis skaitydavo toliau.

Taigi, pone, štai kokie klastingi žydų tautos planai, apie kuriuos man savo ausimis teko girdėti… Tad būtų labai geidautina, jei tokia veikli ir iškili plunksna kaip jūsiškė atvertų minėtoms vyriausybėms akis ir pamokytų jas priversti šių tautų grįžti į deramų skurdų, kurį visada rūpinosi palaikyti mūsų tėvai, labiau politiškai išprusę ir sveiko proto turėję daugiau už mus. Todėl, pone, prašau jus tai padaryti, melsdamas atleisti kareiviui italui visas klaidas, kokias tik rasite šiame laiške. Linkiu, kad Dievo ranka gausiai atlygintų už jūsų išmintingus raštus, kuriais praturtinote savo Bažnyčių, ir kad jus skaitantiems Jis įkvėptų kuo didžiausių pagarbų ir giliausių prielankumų, kuriuos ir aš turiu garbės, pone, jums išreikšti kaip jūsų nuolankiausias ir klusniausias tarnas Džovanis Batistas Simoninis.

Tada senelis dėdavo laišką į skrynelę, o aš klausdavau:

— Ką gi atsakė abatas Baruelis?

— Nesiteikė atsakyti. Bet Romos kurijoje turėjau keletą gerų bičiulių ir iš jų sužinojau, kad tas bailys išsigandęs, esą šioms tiesoms pasklidus prasidės žydų skerdynės, o jis nenorėjęs jų sukelti, nes, pasak jo, ir tarp žydų buvę nekaltų žmonių. Įtakos turbūt turėjo ir to meto Prancūzijos žydų intrigos, kai Napoleonas nusprendė susitikti su Didžiosios sinedrijos atstovais ir gauti jų paramą savo užmojams, tad, matyt, kažkas įspėjo abatą nedrumsti ramybės. Vis dėlto Baruelis negalėjo nutylėti, todėl persiuntė mano laiško originalą popiežiui Pijui VII, o nuorašus daugeliui vyskupų. Tačiau tuo nesibaigė, nes jis perdavė laišką ir kardinolui Fešui, anuometiniam Galijos arkivyskupui, kad šis praneštų Napoleonui. Ir Paryžiaus policijos viršininkui. Paryžiaus policija, kaip man pasakė, Romos kurijoje pasiteiravo, ar esu patikimas asmuo — o toks, velniai rautų, ir buvau — ir kardinolai negalėjo to paneigti! Žodžiu, Baruelis veikė slapčiomis, nenorėdamas sukiršinti širšyno labiau, nei sukiršino jo knyga, tačiau patyliukais paskelbė mano atradimus pusei pasaulio. Žinok, kad Baruelį mokė jėzuitai, kol Liudvikas XV neišgujo jų iš Prancūzijos, paskui jis gaudavo iš ordino nurodymus kaip pasaulietinis kunigas, o Pijui VII grąžinus ordinui teises vėl tapo jėzuitu. Juk žinai, esu karštas katalikas ir didžiai gerbiu visus, vilkinčius sutaną, bet jėzuitas iš tiesų visada ir liks jėzuitas, jis viena kalba, kita daro, o jei ką daro, tai visai ką kita kalba, ir Baruelis elgėsi ne kitaip…

Senelis kikendavo taškydamasis seilėmis pro kelis dar likusius dantis, pralinksmintas tokio savo akiplėšiškumo.

— Taigi, mano Simoninai, — baigdavo — aš senas, neturiu pašaukimo būti balsu tyruose, kas nenorėjo manęs paklausyti, atsakys prieš Viešpatį, bet jums, jaunimui, perduodu savo liudijimo deglą, nes prakeiktieji žydai tampa vis galingesni, o mūsų bailys valdovas Karolis Albertas vis atlaidesnis. Tačiau susimokę jie nuvers ir jį…

— Nejau ir čia, Turine, rezgamas sąmokslas? — paklausiau.

Saulėlydžio šešėlių aptemdytame kambaryje senelis apsidairydavo, lyg kas klausytųsi:

— Ir čia, ir visur, — atsakydavo. — Jie — prakeiktoji rasė, o Talmude, kaip tvirtina skaičiusieji, sakoma, kad žydai turi keikti krikščionis tris kartus per dieną ir melsti Dievą, kad sunaikintų ir nušluotų juos nuo žemės paviršiaus, o jei kuris iš jų sutiktų krikščionį ant bedugnės krašto, privaląs nustumti žemyn. Žinai, kodėl esi Simoninas? Norėjau, kad tėvai tave pakrikštytų šventajam Simoninui iš Trento atminti — tam kankiniui vaikeliui, kurį penkioliktame amžiuje žydai pagrobė Trente, nužudė ir sukapojo į gabalėlius, o kraują panaudojo apeigoms.

„Jei neklausysi ir tuoj pat neisi miegoti, šiąnakt tave aplankys baisusis Mordechajus.“ Taip mane gąsdina senelis. O aš savo kambarėlyje pastogėje niekaip negaliu užmigti, klausausi kiekvieno seno namo girgždesio ir kone girdžiu mediniais laiptais žengiantį siaubingą senį, ateinantį manęs nusitempti į savo pragarišką būstą, kur priverstų valgyti nekildintą duoną, užmaišytą su nukankintų kūdikių krauju. Viskas susipina su mamos Teresės, kaip vadinome vis dar šlepsinčią po namus seną, dar mano tėvą pienu žindžiusią tarnaitę, pasakojimais, ir girdžiu, kaip pasičepsėdamas Mordechajus bamba: „Uku uku, uodžiu kvapą krikščioniukų.“

…kone girdžiu mediniais laiptais žengiantį siaubingą senį, ateinantį manęs nusitempti į savo pragarišką būstą, kur priverstų valgyti nekildintą duoną, užmaišytą su nukankintų kūdikių krauju.

Man jau beveik keturiolika, ir daug sykių norėjau nueiti į getą, dabar jau išplitusį už senųjų ribų, nes ir pačiame Pjemonte neliko daugybės apribojimų. Taip besisukiodamas to uždrausto pasaulio paribyje gal sutinku ir žydų, mat girdėjau, jog daugelis iš jų jau nusimetė tradicinius apdarus. Prasilenkiam su jais, sako senelis, persirengusiais, patys to nežinodami. Taip dairydamasis prie geto sutinku juodaplaukę mergaitę, ji kas rytą eina per Karolio aikštę į gretimą krautuvę, nešdama skepeta uždengtą pintinę su nežinia kuo. Liepsningas žvilgsnis, aksominės akys, įrudusi oda… Negali būti, kad ji žydė, kad tėvai, pasak senelio, plėšriomis kumpomis nosimis ir nuodų sklidinomis akimis, būtų galėję pagimdyti tokią moterį. Tačiau ji negalėjo ateiti iš niekur kitur, tik iš geto.

Pirmą kartą žiūriu į kitą moterį, ne į mamą Teresę. Einu ten kiekvieną rytą, o pamatęs ją tolumoje jaučiu, kaip ima daužytis širdis. Rytais, kai jos nematau, sukiojuos po aikštę lyg ieškodamas kelio pabėgti, bet nebėgu nė vienu iš rastųjų, o tebestypsau ten, nors namuose senelis jau seniai manęs laukia, sėdėdamas prie stalo ir tūžmingai maigydamas duonos trupinius.

Vieną rytą išdrįstu prie mergaitės prieiti ir nuleidęs akis klausiu, ar galėčiau panešti pintinę. Išdidžiai tarmiškai ji atsako puikiai galinti pati ją pasinešti. Kreipiasi į mane ne monssti, o gagnu, berniuk. Daugiau jos neieškojau, niekada nebemačiau. Mane pažemino Siono dukra. Gal todėl, kad esu storas? Tačiau būtent tada prasidėjo mano karas su Ievos dukterimis.