Abby Green - Paslaptingasis Sebastianas

Vyriškis žaibo greitumu šoko iš baseino ir, raumeningu kūnu žliaugiant vandeniui, priklaupė greta. Netrukus jis didelėmis rankomis jau kėlė Anysą už pažastų lyg plunksnelę.

Ištikta šoko, Anysa sumikčiojo:

– Aš labai… Apgailestauju… Net nemaniau ką nors čia rasianti. Bėgau… Privalėjau pabėgti. Jau eisiu… Paliksiu jus vieną… Neturėčiau čia būti…

Anysa jautė, kad kalena dantimis. Vyriškis, pro stiklines duris vedantis ją atgal į prabangią svetainę ir pakeliui įžiebiantis blausias šviesas, prilaikė ją visai be jokių pastangų. Jo ranka juosė jos liemenį lyg plieninė atrama, o prie sario prigludęs šlapias kūnas buvo tarsi šilta standžių raumenų siena.

Vyras atvedė Anysą prie ištaigingos sofos ir atsargiai pasodino. Tada pritūpė priešais ir pakėlė į ją akis. Kad ir koks gražus jis buvo jai pasirodęs anksčiau, iš arti tiesiog kvapą gniaužė.

Nors jo plaukai buvo šlapi, Anysa matė, kad jie nukirpti kariškai trumpai. Iš gilių akiduobių žvelgė mėlynos akys, o aristokratiška nosis jam teikė kilmingumo. Plona viršutinė lūpa bylojo apie tvirtą charakterį, o putlioji apatinė – apie aistrą ir įgimtą juslingumą; nors Anysa jo visai nepažinojo, kilo nenugalimas noras perbraukti pirštu per apatinę lūpą ir patikrinti, ar šalto mėlio akys patamsėtų nuo viltingo pasitenkinimo.

Apimta siaubo dėl tokių nebūdingų ir lengvabūdiškų minčių, ji atsitraukė, bet iš karto pasigailėjo, nes dabar matė ir jo plačius pečius bei plaukeliais apaugusią raumeningą krūtinę.

Vyriškio akyse kažkas blykstelėjo, jis taip pat loštelėjo atgal.

– Ar gali minutę pabūti viena – kol apsirengsiu?

Anysa taip energingai palinksėjo, kad galva, rodės, nusiris nuo pečių. Matydama, kaip jis stojasi, ji negalėjo nė žodžio ištarti, tik stebėjo vyriškį visu įspūdingu stotu išsitiesiantį ir nueinantį į kitą kambarį. Ji akimis rijo atletišką jo kūną. Vyriškio nugara buvo plati, siaurėjo ties klubais ir sėdmenimis, kurių raumeningus apvalumus gaubė trumpos glaudės. Alyvinė oda blizgėjo, kaip žmogaus, kuris daug laiko praleidžia lauke, ir Anysa miglotai pagalvojo, kad galbūt jis koks nors profesionalus sportininkas.

Jausdama iš papilvės kylančią kaitrą, ji visomis valios pastangomis nusuko akis į šalį ir atsidusdama užsidengė rankomis veidą. Kas jai darosi? Ką tik pasmerkė myriop visą savo gyvenimą, o dabar seilėjasi dėl kažkokio pusnuogio nepažįstamojo.

Nuo pabėgimo šią akimirką Anysą sulaikė tik keistas sąstingis ir, žinoma, baimė, kad vėl gali susmukti ant grindų. Be to, šiam vyrui ji buvo skolinga pasiaiškinimą, kodėl įsibrovė į apartamentus. Palauks, kol jis grįš, ir atsiprašiusi iš karto pasišalins; beliko tikėtis, kad iki tol atgaus jėgas ir su prideramu orumu pati savo kojomis išeis iš šių apartamentų; paskui susiras kitą užuovėją ir pamėgins išsilaižyti žaizdas.

Sebastianas užsuko šalto vandens čiaupą ir skubiai nusišluostė. Šaltas dušas buvo tiesiog būtinas, nes vos pakišęs rankas po Anysos Adani pažastimis jis kaipmat pajuto kūną užliejant geismo potvynį – tokį stiprų, kad manė nesusivaldysiąs.

Jis vis dar jautė švelnų jos krūties iškilumą sau prie šono, šilkinį jos susiūbavusių plaukų brūkštelėjimą ir viliojantį egzotinių gėlių aromatą. Jos oda buvo tokia švelni, kokią jis ir įsivaizdavo.

Kūnui vėl pradėjus reaguoti į vaizdinius, Sebastianas susiėmė ir greitai įsliuogęs į juodas kelnes apsivilko baltus marškinius. Bet ką ji čia, po galais, veikia? Kaip tik šią akimirką juk vyksta jos vestuvės, o ji atrodo tarsi automobilio avarijos auka. Net jeigu ir pati gražiausia auka, kokią jam yra tekę regėti.

Sebastianas niūriai turėjo prisipažinti visgi teisingai interpretavęs vidiniame kiemelyje į jį mestą Anysos žvilgsnį. Tos lūpos… Vien prisimindamas, kaip jos virpėjo, jis sugriežė dantimis. Kaip mergina jas suspaudė, kad neišduotų jausmų. Kaip jam norėjosi atkraginti jos galvą ir pabučiuoti, kad įsitikintų, ar jos tokios pat saldžios, kokia atrodo ji visa.

Kai Anysa įsiveržė į terasą, jis buvo ką tik baigęs pirmąjį baudžiamojo plaukimo etapą ir pagalvojo, kad jam veikiausiai prasidėjo haliucinacijos. Arba išprotėjo. Kai jis pagaliau prabilo, labiau siekė išsklaidyti iliuziją, nei atkreipti į save Anysos dėmesį, bet paskui, akivaizdžiai šokiruota fakto, kad yra ne viena, mergina klyktelėjo ir atsisuko. Vos suvokęs, kad ji tikra, Sebastianas pajuto, kad protas jį visiškai apleidžia.

Susikrimtęs dėl silpnavališkumo, jis giliai įkvėpė ir pasuko atgal į svetainę.

Išgirdusi, kad nepažįstamasis grįžta, Anysa atsistojo, bet beveik tą pat akimirką susverdėjo. Akimirksniu vyriškis ir vėl atsidūrė greta. Laimei, apsirengęs, – su palengvėjimu pagalvojo ji. Jis švelniai ją pasodino ant sofos.

– Dar nesi pasirengusi kur nors eiti, – kuo rimčiausiai pasakė jis.

Anysai nespėjus paprieštarauti, jis ištiesė jai stiklą su tamsios aukso spalvos skysčio šlakeliu. Ji pakėlė į jį akis ir kimiai tarė:

– Aš negeriu.

Vyriškis neatitraukė stiklo.

– Įsivaizduok, kad tai vaistai. Tau reikia ko nors išgerti. Akivaizdu, kad vis dar esi šoko būsenos.

Anysa tik dabar išgirdo anglišką akcentą. Virpančiomis rankomis paėmė stiklą – dėkinga, kad jųdviejų pirštai nesusilietė, – ir suraukusi nosį gurkštelėjo auksinio gėrimo, kuris tarsi ugnis nudegino gerklę. Anysa beveik iš karto pajuto, kaip skystis pasiekė skrandį, ir visu kūnu ima sklisti šilta nuskausminama palaima.

Ji labiau pajuto, nei pamatė, kad vyriškis nueina, o kai pagaliau rado drąsos pakelti akis, išvydo jį vos už kelių pėdų sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis nerūpestingai atsirėmusį į stiklines duris. Balti marškiniai nepaslėpė nei plačios krūtinės, nei puikiai ištreniruotų rankų raumenų. Jis stebėjo Anysą tokiu skvarbiu žvilgsniu, kad ji nuraudo.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.