Abby Green - Paslaptingasis Sebastianas

Anysa žinojo, kad Džamalis teisus. Bent pamėginusi atskleisti tiesą, ji būtų kaipmat nulinčiuota armijos jo ištikimųjų gerbėjų. Nors ir pati buvo garsi, jis buvo kur kas ryškesnė žvaigždė. Ji taptų parija, žemiausios kastos atstove, ir niekada gyvenime negalėtų vaidinti jokiame filme. Be to, Anysa iš savo šeimos narių tekėjo pirmoji. Mylimiausiai senelei iš tėvo pusės tuoj bus devyniasdešimt, ir ji nesiliaudavo kartojusi besilaikanti įsikibusi į gyvenimą vien tam, kad pamatytų ištekančią Anysą.

Mergina žinojo ir tai, kad nors visuomenė tvirtai tikėjo, jog jos šeima – neįsivaizduojamai turtinga, iš tiesų tėvui jau kurį laiką nesisekė apsaugoti savo šilko verslo nuo žlugimo. Tiesą, jog finansiškai ši santuoka tėvui nepakeliama, žinojo tik ji ir motina.

Anysa suvokė ir tai, kad tėvas verčiau jau bankrutuos, nei patirs gėdą negalėdamas padengti pirmosios savo dukters vestuvių išlaidų. Jis taip tuo didžiavosi, kad net neleido dukrai finansiškai jam padėti. Nors Anysos kapitalas toli gražu neprilygo Holivudo aktorių turtams, pagal Indijos standartus ji buvo turtinga moteris.

O ir kaip galėjo papasakoti tėvams apie Džamalio paslaptį? Jie buvo senamadiškų pažiūrų ir priklausė viduriniajai klasei. Garbingumas jiems buvo tarsi antras vardas, todėl tokia žinia juos sugniuždytų. Netikėtai pakilęs spaudimas virto stipriu skausmu.

Anysa iš kairės juto Džamalio žvilgsnio svorį ir, tiksliai žinodama, ką pamatys, – gražiuose veido bruožuose įspaustą garbinimą, – vos pajėgė pasukti į jį galvą. Šį žvilgsnį jis buvo ištobulinęs per daugybę metų ir filmų. Žvilgsnį, kuris privertė jį pamilti jau per pirmąjį jųdviejų filmavimą. Žvilgsnį, kurio nuoširdumu ji, kvaiša, patikėjo.

Nieko nuostabaus, kad Džamalis lengvai ją užkariavo. Jis matė ją ateinančią jau iš už mylios: išlepintą, nebrandžią, neįtikėtinai naivią, nekamuojamą jokių rūpesčių. O ji, paviliota švelnaus veido ir dar švelnesnių įtikinėjimų, patikėjo vaidyba, užkibo ant kabliuko. Kur dar neįtikėtinas dėmesingumas ir meilikavimai. Jis atsiliepė į visas tamsiausias jos ydas, ir dabar ji iki gyvenimo galo turės gyventi su didžiausia gėda.

Anysos apmąstymus ir pasibjaurėjimą savimi nutraukė ceremonijai vadovaujantis dvasininkas. Jie artėjo prie švenčiausios ritualo dalies, po kurios, mergina žinojo, šansai pabėgti bus lygūs nuliui.

Jos sario ir ilgo Džamalio švarko galai buvo surišti, ir dabar, dvasininkui tariant septynis palaiminimus, kurių kiekvienas skirtas atskiram santuokos aspektui, jie privalėjo septynis kartus drauge apeiti apie šventąjį laužą. Kai abu pajudėjo ratu, Anysa ir vėl pajuto paniką. Sąstingį pakeitė nevaldomas drebulys.

Bet kokios mergiškos svajos apie meilę ir santuoką jau seniai buvo virtusios pelenais. Dabar Anysos akys buvo plačiai atmerktos, ji su kiekvienu žingsniu vis giliau smego į ateities bedugnę, į ateitį, kurioje bus vien skausmas ir kančia. Kaip tokioje santuokoje ji galės gimdyti vaikus? Vaikus, kurių tėvas ir motina miegos drauge vien dėl gražaus įvaizdžio.

Netikėtai Anysa ir vėl prisiminė veriantį mėlynų akių žvilgsnį, kuriuo ją pakerėjo šešėliuose stovėjęs vyras, ir ją persmelkė nepaaiškinamai stiprus impulsas. Šoko ir panikos būsenos, ji pasitikėdama savimi ir nė kiek neabejodama padarė tai, kas ją pačią be galo nustebino: sustojo, pasilenkė ir greitai atrišo sarį su Džamalio švarku jungusį mazgą. Mergina tarsi iš toli girdėjo jaunikį šaižiai įkvepiantį ir sušnypščiantį: Anysa… Ką čia sugalvojai?

Paskui ji žengė nuo pakylos. Smarkiai besidaužančia širdimi priėjo prie tėvo, kuris stovėjo prasižiojęs iš nuostabos, ir paėmė jį už rankos. Anysa matė, kad susirinkusieji apimti šoko bei nuostabos, ir miglotai suvokė privalanti pasinaudoti proga. Pridėjusi prie lūpų tėvo plaštaką pabučiavo ją ir, akyse besitvenkiant ašaroms, kimiai tarė: Atleisk, tėti, bet šito padaryti negaliu. Pinigus grąžinsiu. Maldauju, atleisk man.

Tada pasileido bėgti.

Anysa beveik nematė, kur bėga, tik žinojo, kad minios šokas netruks išsisklaidyti, ir tėvas, vos atgavęs žadą, nedelsdamas išsiųs žmones jos ieškoti. Ji negalėjo sau leisti galvoti apie tėvų sutrikimą ir nusivylimą, antraip sukluptų. O pasukti atgal nebegalėjo.

Smarkiai plakančia širdimi mergina trumpam stabtelėjo. Jau buvo spėjusi nulėkti keliomis aptarnaujančiam personalui skirtomis laiptų aikštelėmis į viršų ir dabar priešais matė darbuotojams skirtą liftą. Beliko tikėtis, kad jis nugabens ją kur nors toli, toli nuo vidinio kiemelio, į kokią nors ramią vietelę, kur ji galės ramiai apsvarstyti naująją padėtį. Trūko gaivaus oro, drabužiai veržė tarsi šarvas.

Liftas ėmė tyliai kilti aukštyn, paskui švelniai sustojo. Durys dusliai švilptelėjusios atsivėrė, ir Anysai pasirodė, kad ji pateko į pagalbinę patalpą. Labai prabangią pagalbinę patalpą.

Priėjusi prie vienų durų, Anysa sunkiai besikilnojančia krūtine jas pravėrė.

Pažvelgusi į vidų, suprato patekusi į apartamentus, kurie, regis, buvo beribiai. Viduje karaliavo tyla ir ramybė. Nebuvo nė gyvos būtybės. Ji iš karto pagalvojo atsidūrusi laisvuose apartamentuose. Su dideliu palengvėjimu atsidususi Anysa žengė į pritemdytą virtuvę. Iš jos matyti valgomasis, o už jo – stiklinės sieną atstojančios slankiojamosios durys, kurios vedė į atvirą terasą ir balkoną. Už jo, kiek užmato akys, tarsi blykčiojantis kilimas driekėsi Mumbajus. Tai nebuvo paprasti apartamentai, tai buvo mansarda!

Pagalvojusi apie savo medaus mėnesiui skirtus apartamentus ir plačią rožių žiedlapiais apibarstytą lovą, Anysa vėl pajuto šleikštulį. Kliūdama už ilgo sario, trokšdama įkvėpti gaivaus oro, ji puolė link stiklinių durų ir ėmė ieškoti, kaip jas atidaryti.

Pagaliau pavyko, ir Anysa kone griūdama, žiopčiodama kaip žuvis, puolė laukan. Nusiplėšusi nuo kaklo sunkias gėlių girliandas, sviedė jas ant žemės. Iš kažkur sklido pritemdytos šviesos, tačiau Anysa nekreipė dėmesio. Priėjusi prie sienos užvertė galvą ir giliai įkvėpė; toli toli apačioje gaudė chaotiško Mumbajaus eismo triukšmas.

Pagaliau jos širdis ėmė rimti. Išgirdusi lėtai ir tyliai tariamus žodžius: Tik nesakyk, kad ketini šokti…, Anysa klyktelėjo.

Ji taip staigiai atsisuko, kad net apsvaigo galva, todėl abi rankas pridėjo prie sienos už nugaros. Tada prietemoje pamatė jį. Iš veriančio ir skvarbaus mėlynų akių žvilgsnio Anysa jį kaipmat atpažino. Tai buvo tas pats apačioje, šešėliuose regėtas vyras. Dabar jos akys užfiksavo ir tai, ką visai neseniai praleido: meno šedevrui prilygstantį baseiną, kurį apšvietė po vandeniu įtaisytos lempos.

Sukryžiavęs rankas vyriškis rymojo ant baseino krašto, tarsi matyti į asmeninę terasą įsiveržusias visomis vestuvinėmis regalijomis apsitaisiusias isteriškas moteris jam būtų kuo įprasčiausias reiškinys.

Jo plaukai buvo glotniai sušukuoti atgal ir išryškino tobulą galvos formą, o nuo šešėlių mirgantys veido bruožai atrodė atšiaurūs. Vyras kilstelėjo vieną juodą it anglis antakį, ir Anysai nuo jo grožio net skrandį sutraukė. Su Džamaliu ji to niekada nebuvo patyrusi, nors ir tikėjo esanti jį įsimylėjusi. Tai sukrėtė merginą iki sielos gelmių.

– Ar dabar neturėtum bučiuoti savo jaunikio?

Nuo lakoniškai ištartų jo žodžių Anysos kūnu nusirito šleikštulio banga. Ji bejausmiu balsu atsakė:

– Džamaliui terūpi jo brangi reputacija. Išgirdusi tyloje garsiai nuskambantį savo balsą, ji vėl pajuto kūną kaustantį šaltį. Privalėjo bėgti, kuo greičiau iš čia dingti. Bet vos pamėginusi žengti žingsnį suprato, kad kojos virto drebučiais. Pakirsta šiurpių išgyvenimų, Anysa, visiškam savo siaubui ir liūdesiui, sudribo ant žemės tarsi skudurinė lėlė.