Sarah Mayberry - Kas būtų, jeigu…

Pasilenkęs Lijamas pačiupo jos marškinėlius.

– Renkis.

Ji tik žvelgė į jį, vėl prisidengusi krūtinę rankomis.

– Aš myliu tave, Lijamai. Nesielk šitaip.

– Vieną dieną man padėkosi, – atkirto jis.

Numetęs marškinėlius ant lovos krašto, jis atsuko jai nugarą ir nuslinko prie lango, kad nė sekundės daugiau nereikėtų žiūrėti į Zoję. Niekada nepamirš, kaip ji atrodė, skausmo ir sumaišties kupinomis akimis.

Sujudimas už nugaros ir durų trinktelėjimas pranešė apie jos išėjimą. Lijamas užmerkė akis.

Taip arti. Jis buvo taip arti to, kas jam nepriklausė. Taip arti tobulybės.

Prisėdo ant lovos krašto ir susiėmė galvą rankomis. Prieš akis skriejo praėjusių minučių vaizdai. Drėgnos nuo jo bučinių Zojės krūtys. Iš geismo apsiblaususios akys. Stringantis alsavimas, kai jo ranka šmurkštelėjo jai tarp kojų.

Lijamas žinojo, ką turi daryti. Iš po lovos išsitraukė turistinį krepšį. Susidėti daiktus neprireikė daug laiko, gyvenimas išmokė keliauti neapsikraunant. Akimirką padvejojęs, jis pasičiupo ir fotografiją, kurią laikė paslėpęs baikerių žurnaluose prie lovos. Jis su Tomu ir Zoje, plyštantys juokais, šaudantys vienas į kitą iš vandens pistoletų praėjusią vasarą. Įsikišęs nuotrauką į užpakalinę džinsų kišenę, pasuko prie durų.

Jo motociklas stovėjo garaže, ir Lijamas atsargiai išsistūmė jį pro pono Fordo Mini ir ponios Ford patikimąjį Volvo . Parėmė ant kojelės įvažiuojamojo keliuko gale po žibintu ir įsitaisė laukti namo grįžtančio Tomo.

Kai antrą ryto Tomas galų gale pasirodė iš už kampo, Lijamas buvo sustingęs ir atbukęs nuo sėdėjimo ant betoninio šaligatvio. Su šypsniu veide draugas sustojo priešais ir Lijamas pakilo.

– Biče, ką čia veiki? – Tomas nesutelkė žvilgsnio ir atrodė mažumėlę įkaušęs. – Ko taip anksti nusimuilinai, niekšeli? Linksmybės tik prasidėjo! Jei nori žinoti, Selė užsiuto. – Tada jis pamatė Lijamo motociklą, prie sėdynės pritvirtintą krepšį. Šypsena išblėso. – Kas čia darosi?

– Išvažiuoju. Laikas judėti toliau, – paaiškino Lijamas.

– Ką? Kaip išvažiuoji? – suraukė kaktą Tomas.

– Nenoriu įkyrėti, – truktelėjo pečiais vaikinas.

– Nesąmonė. Negali taip imti ir išvažiuoti. Mama susinervins, tėtis pasius. Dievas žino, ką Zojė iškrės. Žinai, kad ji dievina žemę po tavo kojomis!

Lijamas išsitraukė iš užpakalinės kišenės laišką. Ne kažin kas – padėka, pasiaiškinimas ir visi turėti grynieji išlaidoms padengti. Turės pakakti.

Tomas spoksojo į voką, bet neėmė.

– Netikiu, kad tu rimtai. Kas nutiko? Gavai žinią iš tėvo? Jei neduoda ramybės, galime pranešti policijai, – pasiūlė Tomas.

– Tiesiog turiu važiuoti.

Tomas nenuleido nuo jo žvilgsnio, žaliomis kaip Zojės akimis tyrinėjo jo veidą. Tada žingtelėjo prie motociklo ir ištraukęs iš spynelės raktelius įsikišo kišenėn.

– Ei!

– Pasakyk, kas nutiko, ir atiduosiu.

– Nieko nenutiko!

– Nesąmonė!

– Atiduok raktelius, Tomai. Tau užteks žinoti tik tiek, kad elgiuosi teisingai.

– Pasprukti vidury nakties? Jooo, tikrai kilnu.

– Atiduok raktelius.

Lijamas žingtelėjo artyn, bet Tomas pasitraukė.

– Pasakyk, kas darosi.

Lijamas nusikeikė ir metėsi prie draugo. Tomas atšoko į šalį.

– Tomai… – įspėjamai sumurmėjo Lijamas.

– Pasakyk.

– Ne.

– Klok.

Lijamas apsimetė sukąs į kairę ir sugriebė Tomą už marškinėlių, kai šis pamėgino šokti į dešinę. Rungėsi tylėdami, griebdami vienas kitą už drabužių, nenorėdami užgauti. Po kelių minučių išsiskyrę nužvelgė vienas kitą, mėgindami atgauti kvapą. Žodžiai nusprūdo Lijamui nuo liežuvio nespėjus gerai pagalvoti.

– Dėl Zojės, – paaiškino jis. – Negaliu pasilikti dėl Zojės.

Tomas susiraukė.

– Nes ji tave įsižiūrėjusi? Žinau, kad ji įkyri, bet juk ne tiek…

Lijamas tylėdamas žvelgė į draugą. Staiga susigaudęs Tomas krūptelėjo.

– Negali būti, – papurtė galvą.

– Nieko nenutiko.

Tomas žingtelėjo į priekį, paskui vėl atgalios, visąlaik purtydamas galvą.

– Tu ir mano sesuo? Pasakyk, kad juokauji.

Lijamas suprato, ką pagalvojo Tomas. Draugas juk girdėjo Lijamą kalbant apie merginas, žinojo, kiek jų turėjo per praėjusius kelerius metus. Žinojo, kad gavęs, ko nori, Lijamas ilgai neužsibūdavo.

– Nieko nenutiko. Išsiunčiau ją namo, kol padėtis buvo kontroliuojama.

– Jėzau! Ką, po velniais, ji veikė su tavimi? Kiek laiko tai tęsėsi?

Lijamas papurtė galvą.

– Nieko nebuvo. Na, ji man visada patiko, bet anksčiau nesu jos nė pirštu palietęs.

Tomas nusikeikė ir skėstelėjo rankomis ore.

– Lietei mano seserį?

– Neišdulkinau jos, jeigu tą pagalvojai, – atkirto Lijamas.

Tomo kumštis atsirado iš niekur, trinktelėjo Lijamui į žandikaulį ir skausmas baltu žaibu pervėrė veidą. Vaikinas susvyravo ir papurtė galvą, kad ausyse liautųsi skambėję.

– Tu šiknius. Velniai rautų, šiknius. Jai penkiolika. Penkiolika!

Lijamas laikėsi savo.

– Todėl ir išvažiuoju.

Tomas susigrūdo ranką kišenėn. Blykstelėjo metalas, rakteliai nuskriejo jo pusėn. Lijamas sureagavo pernelyg lėtai ir užkliudę jo skruostą rakteliai nukrito ant žemės. Lenkdamasis jų paimti pajuto ant skruosto šiltą srovenimą.

Jis darsyk ištiesė Tomui laišką, bet šis tik nudelbė jį šaltu žvilgsniu. Lijamas įkišo laišką pašto dėžutėn. Turės užtekti ir tiek.

– Gal mano žodžiai ne kažin ko verti, bet aš ją myliu, – pasakė segdamasis šalmą.

Tomas nusisuko ir nuėjo namo. Lijamas palaukė, kol draugas dingo iš akių, pakėlė motociklo kojelę ir nusistūmė jį iki gatvės galo.

Užriaumojęs motociklas atgijo, variklis sudrebėjo tarp šlaunų. Lijamas nesidairė atgal, pasuko rankenėlę ir nuskriejo gatve.

Jis apsisprendė teisingai. Žinojo, kad teisingai.

Po dvylikos metų

Čiupinėdamas vienintelę sagą švarke, Lijamas prisiartino prie gerai apšviesto įėjimo į Hartmano dailės galeriją. Fojė laukė aukšta elegantiška kiek vyresnė nei dvidešimties metų mergina. Jai atsisukus su malonia šypsena veide, pelenų šviesumo trumpai kirpti plaukai švystelėjo palei kaklą.

– Lijamai, atėjai, – pasakė Džesinta Hartman.

– O kaipgi!

Pamačius jo drabužius, jos šypsena nublanko.

– Nepasirišai mano kaklaraiščio.

– Ne.

– Lijamai…

Išskėtęs rankas jis atkreipė jos dėmesį į gerai sukirptas vilnos kelnes ir išlygintus baltinius.

– Duok bent kiek laisvės. Pažiūrėk: nė lopinėlio džinso arba odos.

– Ir savo gražiųjų naujųjų pusbačių neapsiavei, – nepatenkinta nužvelgė ji jo mėgstamus ilgaaulius.

Apkabinęs ranka jos liekną liemenį, Lijamas prisitraukė Džesintą prie savęs.

– Sakiau, kad gali pamėginti mane išauklėti. Nežadėjau, jog pavyks.

Jis pakštelėjo merginai į lūpas, bet toji atsitraukė, kol jis neišterliojo lūpų dažų.

– Lijamai, žmonės mato!

Po tokių žodžių jis tik nusikvatojo. Džesintos taisyklės ir rėmai visada jį prajuokindavo. Tai yra viešumoje. Privačiai ji buvo patvirkusi, kaip ir bet kuri kita mergina, jei bet kuri kita mergina turi silpnybę smarkiam, prakaituotam seksui. Jau kelerius metus jie buvo draugai, o kai kildavo noras – ir meilužiai. Kai jis pasistatė namus Šventosios Kildos pakrantėje prieš pusę metų, Džesinta pasisiūlė padėti juos įrengti. Visa blogybė, kad jai norėjosi perrengti ir jį patį – išauklėti, kaip ji sakė.