Anna DePalo: Netikėti jausmai

Per vestuves sunku būti vyriausiąja pamerge. O jei stengiesi su kuo nors nesusidurti – tarkim, su būsimu sužadėtiniu – gali būti nepakeliama.

Perpildytame Plaza priimamajame Tamara stebėjo Sojerį Lengsfordą – kai kur geriau žinomą kaip Dvyliktąjį Meltono grafą.

Kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, iš narvo paleistą liūtą, geriau stebėti iš šalies. Sojeris buvo nemalonus priminimas apie tėvo pareiškimą dėl vedybų. Nors jis niekada garsiai nereiškė minčių apie vedybas, Tamara nuolat nuogąstavo.

Jei ji atrodė atsargi ar priešiškai nusiteikusi, tai tik dėl to, kad jie su Sojeriu buvo labai skirtingi: jis jai labai priminė senamadišką, ambicingą, aristokratišką tėvą.

Kad jį kur skradžiai, kad šiandien čia atsivilko. Nejau neturi kokios nors angliškos pilies, kurią reikėtų prižiūrėti? Ar sukriošusio bokšto, kuriame sėdėtų ir svajotų?

Ką jis nori įrodyti vaidindamas linksmą Todo Dilingemo pabrolį?

O kad būtų panašus į paniurusį ir nelaimingą aristokratą, kovojantį su demonais. Bet ne, jis panašus į narsų auksinį liūtą, kuris žino savo valdas ir nustelbia daugelį susirinkusių.

Jei ji būtų sąžininga, prisipažintų, kad aukštuomenės santuoka ir susidūrimas su Sojeriu jos visai nestebina. Išties, susitikimas neišvengiamas – dėl verslo reikalų Sojeris daug laiko praleidžia Niujorke.

Bet Tamara visai netrokšta būti sąžininga. Šiandien, būdama vyriausia Belindos Ventvort pamerge, turi nenorom šypsotis, stovėti prie altoriaus ir už kelių pėdų jausti esant Sojerį.

Episkopalinės bažnyčios kunigas monotoniškai kalbėjo apeigų žodžius, kurie sujungs Belindą ir Tomą amžiams. Tamara pastebėjo įdėmų Sojerio žvilgsnį. Jis atrodė kaip tikras aristokratas – su baltu kaklaraiščiu ir fraku – vyriškas ir valdingas. Šviesiai rudus plaukus nušvietė saulės spindulys, prasiskverbęs pro purviną bažnyčios langą – atrodė, tarsi Dievas būtų nusprendęs atkreipti dėmesį į neklusnų angelą.

Po akimirkos Ventvortų – Dilingemų sąjungos ceremonija nuėjo šuniui ant uodegos.

Tamara norėjo paguosti Belindą, bet ji dingo kartu su Kolinu Grenvilu, Isterbridžo markizu, kuris nutraukė vedybų ceremoniją ir apstulbino visus paskelbęs, kad prieš dvejus metus juodu su Belinda susituokė Las Vegase ir santuoka tebegalioja.

Nuliūdusi Tamara stebėjo, kaip jos tėvas – vikontas Kinkaidas – priėjo prie Sojerio ir pradėjo kalbėtis.

Po akimirkos Sojeris pažvelgė į kitą pusę ir sutiko jos žvilgsnį.

Jo veidas atrodė gražus, bet drauge ir nepalenkiamas – nugalėtojų ir valdovų kartos bruožas. Kūnas, lieknas ir tvirtas, – it futbolo žvaigždės pačiame jėgų žydėjime.

Kaip tik tada Sojerio lūpų kampučiai pakilo ir Tamara pajuto, kaip pagreitėjo jos pulsas.

Susijaudinusi nusigręžė. Ji patikino save, kad tokia reakcija neturi nieko bendra su patrauklia Sojerio išvaizda, tai susiję tik su apmaudu.

Kad būtų įtikinamiau, ji pradėjo mąstyti, ar Sojeris galėjo iš anksto žinoti apie Kolino ketinimus, o gal nutiko blogiausia – jis, matyt, teikė Kolinui informaciją. Nors anksčiau ji ir nepastebėjo, kad Švento Bartolomėjaus bažnyčioje Sojeris sukiotųsi prie Kolino, bet matė juos kadaise besišnekučiuojančius priėmime, vadinasi, juodu sutaria.

Tamara suspaudė lūpas.

Ji buvo įsitikinus, kad Sojeris draugauja su niekšu Kolinu Grenvilu, Isterbridžo markizu, kuris ką tik užsitarnavo kitą vardą – genialus vedybų gadintojas.

Tamara apsidairė, atsargiai stengėsi nežvilgtelėti Sojerio pusėn. Niekaip negalėjo rasti ir Pijos Lamli. Įdomu, ar vedybų planuotoja – viena iš trijulės, kuriai priklausė ji ir Belinda – spėjo pasivyti nuotaką. Prieš tai ji paragino svečius atsipūsti Plazoje ir patikino, kad šventė tęsis. O gal Pija pasislėpė nuo nesėkmių, kurios šiandien neapleido visą dieną.

Paskutinį kartą Piją ji matė, kai žavi šviesiaplaukė traukėsi nuo Hokšyro hercogo Džeimso Karsdeilo, dar vieno Sojerio draugužio, ir pasuko link judančių dvivėrių durų, skirtų personalui. Tikriausiai dabar kas nors jos draugei po alpulio mojuoja kvapnia druska palei nosį. Tamara atsiduso, bet jos akys vėl sustojo ties Sojeriu, ir jų žvilgsniai susitiko.

Sojerio lūpoms pašaipiai persikreipus jis nusisuko, kad galėtų tęsti pokalbį su tėvu. Staiga abu vyrai atsigręžė ir sužiuro į ją.

Po akimirkos Tamara išsigando supratusi, kad juodu juda link jos.

Sekundėlę jai kilo noras sprukti.

Bėk! Brangute! Dink!

Tačiau Sojeriui priartėjus Tamara išsitiesė, o jo rudose akyse įžvelgė pašaipią šypseną.

Jei žiniasklaidos magnatas ieško istorijos – ji padės jam.

Žinoma, pikantiškas skandalas apie neįvykusias Ventvortų – Dilingemų vestuves lyg perkūnas iš giedro dangaus, bet ji visada gali dar paaštrinti situaciją.

Ar tik ne jis pasivadinęs ponia Džeine Holings – aukštuomenės damų paskalų nešiotoja – rašo į Rožinius puslapėlius?

Tamara sučiaupė lūpas.

– Tamara, mieloji, – tarė tėvas. Jo veide spinduliavo nuoširdumas. – Juk prisimeni Sojerį? – Tyliai sukikeno. – Manau, nereikia pristatinėti.

Ji pajuto, kaip veidas įsitempė ir suakmenėjo.

– Taip.

Sojeris linktelėjo.

– Tamara… man malonu. Prabėgo šitiek laiko.

Ne taip jau ir daug , – pagalvojo ji ir mostelėjo ranka.

– Atrodo, po žlugusių šiandienos vestuvių tapsi pagrindiniu laikraščių paskalų objektu, – ji kilstelėjo antakį. – Juk ponia Džeinė Holings turi skiltį tavo laikraštyje, tiesa?

Sojeris santūriai nusišypsojo.

– Manau, taip.

Tamara atsakė jam atvira šypsena.

– Negaliu patikėti, kad būsi patenkintas tapęs paskalų objektu.

Šįkart jo lūpos šiek tiek išsilenkė.

– Esu nusiteikęs prieš spaudos cenzūrą.

– Koks demokratiškas.

Jis neatrodė įsižeidęs dėl tokios pastabos, greičiau – patenkintas.

– Grafo titulas paveldimas, o žiniasklaidos magnato vardą suteikia žmonės.

Jai labai knietėjo paklausti, ką dar paveldėjo – gal pasipūtimą?

Tamaros tėvas atsikrenkštė.

– Gal pakalbėkime apie malonesnius dalykus?

– Taip, tikrai, – pritarė ji.

Tėvo akys šokinėjo nuo jos prie Sojerio.

– Atrodo, dar vakar su buvusiu grafu sėdėjome bibliotekoje, gurkšnojome nuostabią degtinaitę ir svajojome, kaip mūsų vaikai vedybomis laimingai sujungs abi šeimas.

Ir vėl tas pats . Užuominos tokios nepastebimos kaip virš galvos kabantis kirvis.

Tamara susilaikė – neužsimerkė ir nesuaimanavo – ir stengėsi nežiūrėti į Sojerį.

Įvyko tai, ko ji labiausiai bijojo: pamatęs juodu vestuvėse, tėvas prisisvajojo – o gal greičiau prisiminė senas svajones. Labai senas.

Ji užaugo nuolat klausydamasi tos pačios istorijos. Prieš metus, kai mirė Sojerio tėvas, jos tėvas su vienuoliktuoju Meltono grafu susidraugavo ir ėmė tartis dėl vedybų, kurios pratęstų dinastiją ir taip pat sujungtų atskiras žiniasklaidos imperijas.

Tamaros nelaimei, būdama vyriausia iš trijų seserų – visos gimė po sėkmingai trumpų vikonto santuokų – ji buvo tinkamiausia įgyvendinti dinastijos troškimus. Taip pat ir Sojeris – prieš penkerius metus po tėvo mirties jis paveldėjo grafo titulą, todėl natūralu, kad buvo geriausias kandidatas.

Gerai, kad abi jaunesnės sesutės dabar universitetuose ir nedalyvauja šiandienos šventėje. Tamara žinojo, kad gali atsispirti Sojeriui Lengsfordui, bet nenorėjo jaudintis dėl silpnesnių seserų.