Melanie Milburne - Pamiršta santuoka

Dar prieš atsimerkdama Emilija suvokė esanti ligoninėje. Pirmiausia jos sąmonę pasiekė batų, čiužančių išblizgintu linoleumu, girgždesys, užuolaidų šnarėjimas ir prislopinti vyrų bei moterų balsai.

Ji šiek tiek prasimerkė. Nuo ryškios šviesos akių vyzdžiai skausmingai susitraukė. Trumpam sumerkusi akis po minutėlės ji vėl sumirksėjo ir pro truputį pakeltas virpančias blakstienas pažvelgė į slaugytoją, stovinčią lovūgalyje ir rankose laikančią diagramą.

– K-kas atsitiko? – paklausė Emilija, stengdamasi atsisėsti. – Kaip aš čia atsiradau? Kas vyksta?

Slaugytoja įkišo diagramą į prie lovos pritaisytą dėklą ir švelniai uždėjusi ranką Emilijai ant peties vėl ją paguldė.

– Nusiraminkite, ponia Melendes. Esate ligoninėje. Prieš savaitę patekote į avariją. Jus buvo ištikusi koma.

Emilijos širdis ėmė daužytis lyg pašėlusi. Ji susiraukė, bet tuoj pat pasigailėjo, nes galvą nutvilkė skausmas. Priglaudusi delnus prie kaktos pirštais apčiuopė tvarstį, storu sluoksniu apvyniotą aplink galvą.

Ligoninė? Avarija? Koma?

Ji nesuvokė šių žodžių reikšmės, bet dar labiau trikdė tai, kaip į ją kreipėsi slaugytoja.

– K-kodėl jūs mane taip vadinate? – ji klausiamai pažvelgė į medicinos seserį, o širdis nesiliovė dunksėjusi.

Slaugytoja žvilgtelėjo per petį ieškodama pagalbos.

– Ee… Verčiau pakviesiu gydytoją, jis jums viską paaiškins, – sumurmėjo ji ir skubiai išėjo iš palatos.

Emilija jautėsi lyg klaidžiotų rūke užrištomis akimis. Avarija? Kokia avarija? Ji nužvelgė lovą ir savo kūną po ligoninės apklotu. Nors jį visą skaudėjo, neatrodė sužalotas. Kojos nesugipsuotos, matyt, nelūžusios. Nepaprastai skaudėjo galvą ir siaubingai pykino, bet ji nusprendė, jog tai nuo skausmą malšinančių vaistų. Pastebėjo nuo kairiosios rankos, gulinčios ant lovos krašto, nusidriekusį lašinės vamzdelį. Pajutusi, kad vėl ima pykinti, ji greitai nusisuko.

Kodėl slaugytoja į ją kreipėsi kaip į… ponią Mel… ar kažkaip panašiai? Širdis vėl sutuksėjo. Ištekėjusi? Betgi ji netekėjusi! Matyt, įsivėlė klaida, sumaišė rašydami ar kaip kitaip. Tikriausiai neteisingai užrašė jos pavardę. Juk ji yra Emilija Luiza Šelverton. Prieš porą mėnesių grįžo iš Australijos. Gyvena Londone, Noting Hile. Yra dainininkė, užsidirba dainuodama Sidabrinėje salėje, esančioje viename geriausių restoranų vos už keleto kvartalų nuo Meifero, tačiau ieškosi nuolatinio muzikos mokytojos darbo.

Ištekėjusi… Juokinga ir tiek. Juk ji su niekuo net nesusitikinėja.

– O, pagaliau pabudote. – Vyriškis, tikriausiai vienas iš vyresniųjų gydytojų, užtraukė Emilijos lovą juosiančias užuolaidas. – Tai geras ženklas. Mes dėl jūsų labai nerimavome, jaunoji ponia.

Emilija pažvelgė į kortelę su pavarde, bet vaizdas liejosi.

– Daktare… hm… Prečeri? Kodėl aš ligoninėje? Nesuprantu, kas čia vyksta. Manau, čia įsivėlė klaida. Slaugytoja pavadino mane kažkokios ponios pavarde, betgi aš netekėjusi.

Gydytojas reikšmingai šyptelėjo jo kompetencija neleidžiančia abejoti šypsena.

– Emilija, jums sužeista galva, – tarė jis. – Matyt, dėl to esate praradusi atmintį. Kol kas nežinome, ar tai rimta, reikia papildomų tyrimų. Tai turėtų nustatyti ligoninės psichologas. Gali prireikti net magnetinio rezonanso.

Emilija vėl palietė ranka galvą ir suraukė antakius.

– Aš… ar mane ištiko amnezija?

Gydytojas linktelėjo galvą.

– Tikriausiai. Ar žinote, kuri šiandien diena?

Emilija minutėlę galvojo ir pamėgino spėti:

– Penktadienis?

– Pirmadienis, – pataisė gydytojas Prečeris. – Rugsėjo dešimtoji.

Emilija nervingai įkvėpė.

– O kelinti metai? – išgąstingai sušnabždėjo ji.

Išgirdus gydytojo atsakymą akys išsprogo iš siaubo.

– Bet to negali būti, – pasibaisėjo ji. – Negalėjau pamiršti ištisų dvejų savo gyvenimo metų. Tai juokinga!

Gydytojas Prečeris uždėjo delną jai ant rankos, tvirtai gniaužiančios antklodę.

– Tik nesijaudinkite, Emilija, – stengėsi ją nuraminti. – Šiuo metu esate sutrikusi, jums baisu. Keletą dienų buvote ištikta komos, todėl dabar daug kas jums atrodo nesuprantama. Būkite kantri. Neskubėkite suprasti visko iškart. Po truputį, mieloji, po truputį.

Emilija ištraukė ranką ir iškėlė ją lyg daiktinį įrodymą.

– Štai, pažvelkite, – tarė kilstelėjusi smakrą. – Jokio žiedo. Aš jums sakiau – tikriausiai įsivėlė klaida. Esu netekėjusi.

– Ištekėjusi, jūs tikrai esate ištekėjusi, ponia Emilija Luiza Melendes, – autoritetingai pareiškė gydytojas. – Jūsų pavardę policijos pareigūnai matė įrašytą vairuotojo pažymėjime. O jūsų vyras laukia norėdamas susitikti su jumis. Jis atskrido iš Ispanijos vos sužinojęs apie nelaimingą atsitikimą. Iškart pasakė, kad esate jo žmona. Kol buvote be sąmonės, budėjo nesitraukdamas nuo jūsų lovos. Dabar trumpam išbėgo kažkam paskambinti.

Emilija taip išsižiojo, kad smakru kone palietė krūtinę. Širdis smarkiai daužėsi, rodės, tuoj iššoks lauk.

Jos vyras?

Jos vyras ispanas?

Ji netgi nežinojo jo vardo. Argi galima užmiršti tokį svarbų dalyką? Kur juodu susipažino? Kada susituokė? Ir ar išvis susituokė? Kiek kartų?..

Jai sukaustė širdį. Tai neįmanoma… o jeigu? Jei ji gyveno su vyru ir jį mylėjo, argi būtų pamiršusi? Ją išpylė prakaitas, iš siaubo ir susijaudinimo sudrėko delnai. Nejau ji sapnuoja? Bet tai ne sapnas.

Galvok. Galvok. Mąstyk.

Koks buvo paskutinis jos veiksmas? Emilija stipriai užsimerkė ir mėgino susikaupti, bet stengiantis prisiminti keletą paskutinių dienų, galvą pervėrė skausmas. Viskas skendėjo migloje, vien tirštas rūkas ir nieko konkretaus.

Emilijai pramerkus akis, gydytojas jau buvo išėjęs pro tarpą tarp užuolaidų, tačiau netrukus jos vėl prasiskleidė ir žiedų ant strypo barškesys skaudžiai nuaidėjo jos galvoje.

Emilijai užėmė kvapą.

Gale lovos stovėjo aukštas vyras varno juodumo plaukais ir tamsiomis kaip anglis įdubusiomis akimis. Jis buvo jai nepažįstamas. Ilgokai tyrinėjo veidą, bandydama priskirti jį kuriam nors žinomam asmeniui. Tamsi oda, taisyklingi ir savotiškai gražūs bruožai buvo jai nematyti. Taip pat ir įdegusi aukšta kakta, tamsūs tankūs antakiai virš gilių akių, pusilgiai varno juodumo plaukai atrodė taip, lyg būtų ką tik perbraukti pirštais. Ji neprisiminė, kad būtų kada mačiusi ir tokią iškilią nosį, neprisiminė nei tokių išsikišusių skruostikaulių, derančių prie jo veido, nei tokios burnos… Emilijos viduje vėl kažkas sukirbėjo – lyg slidžiomis išvaškuotomis grindimis būtų perbėgusi pelė. Vyriškio lūpos tarsi skulptoriaus iškaltos: viršutinė teikė veidui šiek tiek žiaurumo, bet šį įspūdį švelnino apatinė – putli ir gosli. Turintys tokias lūpas sugeba bučiuotis ir bučiniais įveikti pasipriešinimą, – pagalvojo ji ir vėl pajuto, kaip viduje kažkas šoktelėjo. Liežuvio galiuku persibraukė suskirdusias lūpas. Nejau ir ji patyrė šių bučinių jėgą? Jei taip, kodėl neprisimena?

– Emilija.

Nugara nuėjo pagaugais išgirdus, kaip jis taria jos vardą. Ispaniškas akcentas, nuskambėjęs tariant keturis vardo skiemenis, buvo egzotiškai žavus ir nusmelkė visą jos kūną, nors ji šio vyriškio visai nepažinojo, po šimts pypkių.

– Hm… Sveiki… – Kaip kitaip ji turėjo pasisveikinti? Sveikas, brangusis, kaip gerai, kad tu čia?