Melanie Milburne - Sulaužykime taisykles

– Signor Sabatini, pas jus atėjo kažkokia Džeidė Somervil, – įnešdama rytinę kavą pranešė Niko sekretorė Džina. – Sakė neišeisianti tol, kol sutiksite su ja pasikalbėti.

Nikas ir toliau skaitė brangių pastatų sąrašą kompiuteryje.

– Liepk jai, kaip ir kitiems, susitarti dėl susitikimo, – pasakė jis šypsodamas į ūsą ir įsivaizduodamas Džeidę, žingsniuojančią priimamajame.

Būtent taip ji ir pasielgtų – impulsyviai atskristų į Romą, nieko nepaisydama reikalautų savo, elgtųsi valdingai tarsi turėdama prigimtinę teisę kada tik užsimaniusi gauti viską, ko panorėjusi.

– Manau, ji kalba rimtai, – tarė Džina. – Tiesą sakant, manau…

Dunkstelėdamos į sieną atsilapojo durys.

– Prašau palikti mus vienudu, Džina, – pareiškė Džeidė nutaisiusi dirbtinę šypseną. – Mudu su Niku turime aptarti asmeninius reikalus.

Džina sunerimusi pažvelgė į Niką.

– Viskas gerai, Džina, – pasakė jis. – Ilgai neužtruks. Neperadresuok man skambučių ir pasirūpink, kad ničniekas mums netrukdytų.

– Sì, signor Sabatini, – ištarė Džina ir išėjo paskui save tyliai uždarydama duris.

Nikas atsilošė kėdėje ir nužvelgė priešais stovinčią juodaplaukę furiją. Iš žalių akių žiro įsiūčio žiežirbos, o šiaip jau skaistūs skruostai raudo it vyšnios. Mažos plaštakos prie šonų tvirtai sugniaužtos, o krūtys, – kuriomis jis slapta žavėjosi nuo tada, kai jai buvo šešiolika, – kilojosi su kiekvienu niršulio kupinu įkvėpimu.

– Tai kas tave čionai atvedė, Džeide? – vangiai šyptelėdamas paklausė jis.

Moteris primerkė katės akis.

– Šunsnuki! – spjovė ji. – Lažinuosi, kad tu jį pakurstei, ar ne? Tau būdingas toks pasalūniškas elgesys.

Nikas kilstelėjo antakį.

– Nesuprantu, apie ką kalbi. Ką ir kam pakursčiau?

Ji atsistojo priešais Niko stalą, trinktelėjo rankomis į oda aptrauktą stalviršį ir įsispitrėjo jam į akis.

– Tėvas nebeduos man pinigų, – pasakė ji. – Jis panaikino mano patikos fondą. Nebeduos daugiau nė cento. Viskas per tave.

Akimirką Nikas leido sau pasimėgauti įstabiu vaizdu. Nebuvo matęs kreminės spalvos Džeidės iškirptės iš taip arti, išskyrus jos šešioliktojo gimtadienio vakarėlio naktį. Jis išplėtė šnerves uosdamas egzotiškų kvepalų aromatą. Tai buvo intriguojantis jazminų, apelsino žiedų ir dar kažko, ko jis neatpažino, bet labai jai tiko, derinys. Jis vėl pakėlė žvilgsnį į žybsinčias jos akis.

– Gal ir esu daug kuo prasikaltęs, Džeide, bet šito man neužkarsi, – tarė jis. – Su tavo tėvu nesikalbėjau kelerius metus.

– Netikiu tavimi, – atsitiesdama pasakė ji.

Džeidė sukryžiavo rankas, bet taip tik dar labiau pabrėžė įstabiąsias krūtis. Kaip visada šalia jos Nikas pajuto sukruntant slėpsnas ir plūstelint kraują. Tai jį užvis labiausiai nervindavo. Jis nevengė retkarčiais pasitaikančių vienos nakties nuotykių, bet kažkodėl baiminosi pasiguldyti Džeidę, nors žygdarbis ir būtų trumpalaikis. Nuo jos tiesiog dvelkė geidulingumu, tačiau mergina garsėjo meilės nuotykiais. Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo skandalingas jos elgesys. Kalbama, kad ji nuo žmonos ir mažų vaikų nuviliojo vedusį vyrą. Nikas susimąstė, kiek vyrų mėgavosi ją užkariavę, – o gal tai ji užkariavo juos? Juk ji ragana – maža velniūkštė, kuriai užvis labiausiai patiko netramdomos dramos.

– Na? – tarstelėjo ji nuleisdama rankas ir kovingai uždėdama ant lieknų klubų. – Nejaugi nieko nesakysi?

Nikas pakėlė nuo stalo auksinį rašiklį ir porą kartų juo spragtelėjo.

– Ką nori išgirsti?

Ji įniršusi iškvėpė.

– Ar tu tikrai toks bukas? Žinai, ką turime padaryti. Jau daugelį mėnesių žinojai. Dabar apsispręsti turime tik mėnesį, antraip prarasime pinigus.

Nikas pajuto, kaip pažįstamas pyktis dėl velionio senelio surašyto testamento surakino visus stuburo slankstelius. Pastaruosius kelis mėnesius jis ieškojo išeities. Bergždžiai tarėsi su teisininkais. Senolio testamentas neužginčijamas. Jei Nikas iki gegužės pirmosios neves Džeidės Somervil, trečdalis Sabatinių turto pradings amžiams. Bet jis dar turėjo mėnesį, taigi nesileis stumdomas Džeidės. Jei turės ją vesti, – o tikėtina, kad ves, – darys tai tik savomis sąlygomis.

– Taigi, – nutęsė jis sukiodamasis kėdėje į šalis ir spragsėdamas rašikliu. – Nori, kad būčiau tavo vyras, ar ne, Džeide?

Ji dėbsojo į jį lyg laukinė katė.

– Iš tiesų ne, – pasakė ji. – Bet noriu tų pinigų. Juos paliko man, tad nesvarbu – net ir pro lankus šokinėsiu, kad tik juos gaučiau, niekas manęs nesustabdys.

Nikas tingiai nusišypsojo.

– Kaip suprantu, cara , aš vienintelis galiu tave sustabdyti.

Ji nužygiavo prie stalo, bet, užuot atsistojusi priešaky, atėjo prie Niko. Suėmė kėdės atlošą virš kairiojo peties ir atsuko jį į save. Atsistojo tarp praskėstų jo šlaunų, iškvėpė į veidą šiltą vanilės kvapą ir dūrė į krūtinę prancūzišku manikiūru padailintu nagučiu. Dar niekada gyvenime Nikas nebuvo taip įsiaudrinęs.

– Tu. Mane. Vesi. Nikai. Sabatini. – Žodžius ji išspjovė tarsi kulkas.

Jis pravėrė lūpas ir atlaikė žalius jos akių žaibus.

– Arba?

Jos akys blykstelėjo po tankiomis juodomis gausiai padažytomis blakstienomis, kurios kone siekė dailiai išlenktus antakius. Džeidė apsilaižė lūpas, o šioms sublizgėjus Nikas pajuto, kaip užkaito jo strėnos.

Jai nespėjus atsitraukti, Nikas čiupo ranką ir apvijo ją pirštais, kol šie susilietė.

– Viską sumausi, Džeide, – pasakė jis prisitraukdamas ją arčiau tarp šlaunų. – Kodėl, užuot puolusi mane lyg į kampą įspeista katė, nepasitelki geidulingo žavesio, kuriuo garsėji? Kas žino, kam ryžtis galėtum mane įkalbėti.

Ji suspaudė lūpas, paniekos kupinomis akimis grumdamasi su jo žvilgsniu.

– Paleisk mane, – iškošė mergina pro sukąstus dantis.

Nikas vėl kilstelėjo antakį.

– Ne taip čiulbėjai, kai buvai šešiolikos.

Jos skruostai virto dviem aviečių spalvos dėmėmis, o tai nederėjo su kandžiu atkirčiu.

– Pražiopsojai progą, italiūkšti. Prizą parsinešė geriausias tavo draugas. Ne pats geriausias, kokį man teko turėti, bet bent jau pirmasis.

Nikas stengėsi suvaldyti kvėpavimą ir skausmingą pyktį apšlakstė šaltu kaip ledas sveiko proto vandeniu. Ji tyčia jį erzino. Tai daryti mokėjo geriausiai. Ir darė tai visą jų pažinties laiką. Ji – paleistuvė, pasitelkianti seksą, kad gautų tai, ko nori.

Prieš daugelį metų jis pasielgė garbingai – atstūmė jos viliones, nes suprato, kas už jų slypėjo: jauna, nesubrendusi, dėmesio trokštanti mergina. Jis pamokslavo jai dėl elgesio, bet ji nekreipė dėmesio į perspėjimą ir tyčia sugundė geriausią jo draugą, kad įrodytų savo. Dėl to žlugo artima draugystė ir išnyko bet kokia pagarba Džeidei. Jis buvo pasirengęs suteikti jai galimybę, bet, regis, ji buvo besusinaikinanti, visai kaip jos vakarėlių liūtė motina, mirusi, kai Džeidė dar buvo mažytė.

– Kaltini mane dėl to, kad tėvas nebeduos tau pinigų, bet ar nemanai, jog taip yra dėl romano su Ričardu Makormaku? – paklausė jis.

Ji ištraukė riešą iš jo saujos ir demonstratyviai jį patrynė.

– Tai buvo tik spaudos skandalas, – atsakė ji. – Jis mane kabino , bet aš nesusidomėjau.

Nikas prunkštelėjo.

– Man atrodo, kad tu visada susidomi. Tu – visų vyrų fantazija. Pašėlusi vakarėlių mergina, padarysianti viską, kad atsidurtų dėmesio centre.