Emily McKay - Viskas, ko jam reikia

Grifinas Keinas tikrai mokėjo mylėti moterį.

Jau ne pirmą sykį Sidnė Edvards apie tai pagalvojo. Tiesą sakant, ir šiandien jau ne vieną kartą mąstė apie tai. Ak, ką jis išdarinėjo su jos kūnu – nepadorius, nuodėmingus ir nuostabius dalykus.

Bet juk tai Grifinas. Nepadorus. Nuodėmingas. Nuostabus.

Ir visiškai, absoliučiai kitoks nei ji. Net dabar, prabėgus keturiems slapto bendravimo mėnesiams, Sidnė vargiai galėjo patikėti tuo, ką jis su ja daro. Ką ji leidžia jam daryti. Nors, sąžiningai prisipažinus – maldauja, kad jis tai darytų.

Maldauja. Ji, Sidnė Edvards.

Pats senamadiškiausias, konservatyviausias ir atsakingiausias žmogus, kokį ji pažįsta. Sidnė tirpo nuo Grifino rankų. Ir dabar viena iš jų suko gundančius ratus ant nuogos jos šlaunies.

– Man reikia eiti, – sumurmėjo ji ir pabandė išsisukti.

– Ne, – iš jo gerklės atsklidęs garsas buvo žemas ir savininkiškas, panašesnis į urzgimą nei į žodžius. Jo ranka pakilo Sidnės šlaunimi ir sustojo prie pilvuko, kai jis dar kartą ją prisitraukė. – Dar ne.

– Aš vėluoju į darbą.

Sidnė nė pati nepatikėjo, kad priešinosi. Tik ne dabar, kai jo pirštai slydo prie garbanėlių jos tarpukojyje. Ne dabar, kai nugara išsilenkė, o drėgnas centras priartėjo prie jo.

– Tai ir vėluok, – suniurnėjo jis ir krimstelėjo jai į petį.

Vakar jie dusyk mylėjosi ir vieną kartą šįryt. Paprastai Sidnė nelikdavo jo apartamentuose. Grįždavo namo, išsimaudydavo ir atsikratydavo Grifino daug anksčiau, tad nerizikuodavo vėluoti į darbą.

Bet vakar vakare Grifinas grįžo iš užsienio. Prieš tai jis buvo kitoje kelionėje. Trumpai tariant, pastaruoju metu jo gyvenimo būdas jai tiko.

Sidnei jo nereikėjo.

Ji net nepasiilgo jo .

Ji tik… troško jo prisilietimų. O tai visai kas kita nei ilgesys.

Sidnė žinojo, kad jos santykiai su Grifinu keistoki. Visiškai priešingi jos prigimčiai.

Ne lovoje jiedu praleisdavo labai mažai laiko. O lovoje jis apdovanodavo ją dėmesiu. Nepaprastu, – Sidnė net sunerimo, kad gali tapti priklausoma nuo jo prisilietimų, – lyg ji būtų iš tų, kurios leidžia sau būti silpnos ir priklausomos.

Be to, jai dvidešimt septyneri. Ji jauna ir sveika. Nenormalu būtų, jei nesižavėtų tokiu vyru kaip Grifinas. Sidnė nė kiek nesijaudino, kad gali per daug prisirišti. Juk tai Grifinas Keinas. Žavingas plevėsa. Flirtuojantis biure. Trečdalio Keinų turtų paveldėtojas. Svarbiausia, kad jis – netinkamas partneris jai.

Sidnė nesuko sau galvos dėl to, jog vakar, vos gavusi žinutę, kad Grifinas nusileido tarptautiniame Hiustono oro uoste, ji pašoko iš lovos ir atlėkė tiesiai į jo apartamentus miesto centre susitikti su juo. Buvo vėlu. Todėl, be abejonės, ji nusižengė savo taisyklei nepasilikti nakčiai. Trečią ryto niekas nenorėjo vairuoti.

Sidnė visai nesijaudino, jog nejautė nerimo dėl to, kad pavėluos į darbą.

Bet ji vis tiek stengėsi apgauti Grifiną, nors savęs jai apgauti nepavyko.

– Tau vėluoti į darbą – įprasta ir normalu. Tu esi Grifinas Keinas. Kompanija priklauso tavo šeimai. Žmonės tau bet ką atleis.

– Ir aš ką tik sugrįžau iš Norvegijos.

– Maniau, kad iš Švedijos.

Tarsi būtų koks nors skirtumas. Jis visada grįžta iš vienos egzotiškos vietos ir keliauja į kitą.

– Tavo bosas šiandien nė nepasirodys.

Grifino pirštai surado Sidnės geidulio centrą ir glamonėjo taip, kad ji ėmė virpėti ir vėl susijaudino.

Jos protas tuščiai maištavo. Reikėtų būti stipresnei. Turėti bent šiek tiek valios dėl to, ką jis siūlo. Bet ji nebuvo ir neturėjo.

Be to, nuo dar vieno karto neskaudės.

Karštas Grifino penis glostė drėgnas jos raukšleles. Jis buvo taip arti. Sidnei tereikėjo pasukti klubus ir krutėti taip, kad priimtų jį. Grifinas įsiskverbė greitai ir skubriai. Vienas jos judesys ir jiedu gavo tai, ko abiem reikėjo.

Sidnės nugara išlinko, ji pasiruošė atsiduoti geiduliui, bet Grifinas apvertė ją ant nugaros. Viena ranka prispaudė abi jos rankas jai virš galvos, kita – glostė jos raukšleles, vertė išsiriesti ir aimanuoti.

– Atsimerk, – jo balsas buvo toks pat meilus, kaip ir įsakmus.

Sidnė tebebuvo stipriai užsimerkusi, troško, kad jo pirštai judėtų greičiau ir privestų prie bedugnės.

Bet Grifinas sustojo. Sidnė žinojo, kad jis erzina ją, laukia, kol gaus tai, ko pats nori. Ji pasukiojo klubus, atsitrenkė į jo ranką ir į kietą penį. Kulnais įsirėmė į čiužinį, kilstelėjo užpakaliuką, troško, kad jis panirtų į ją.

– Atsimerk, – pakartojo jis, lietė, gundė ją, bet tebebuvo nepasiekiamas.

Sidnė sukando dantis ir atsimerkė. Ji norėjo sudeginti jį žvilgsniu dėl to, kad jis laiko jos ranką, bet sekso troškulys atėmė jėgas ir ryžtą. Jos pasipriešinimas nuaidėjo kaip pasitenkinimo aimana.

Grifinas palinko virš jos, paprastai nerūpestingą jo šypseną iškraipė susitvardymas. Jis ją erzino, bet ir pats už tai sumokėjo. Save jis taip pat kankino. Sidnė nusišypsojo – nirtulingas vyro veidas išdavė, kaip jam sunku valdytis.

Grifinas nusikeikė ir puolė ant jos. Ji priėmė kiekvieną jo įsiskverbimą, visąlaik spigindama jam į akis, kol pajuto, kaip jo savitvarda sprogo ir jis pats užsimerkė. Tik tada ji pasidavė ir savo pačios orgazmui.

Grifino kūnas ant jos buvo karštas ir sunkus, tačiau jausmas buvo malonus. Sidnė jautė pasitenkinimą. Ne tik fiziškai, jos savimeilė taip pat buvo paglostyta. Gal jai ir reikia Grifino, bet jam ji reikalinga ne mažiau.

Jis nuslinko nuo jos ir šįkart, kai prisitraukė ją, Sidnė nesipriešino. Jis teisus. Jos bosas, Deltonas Keinas, šiandien nepasirodys. Šiandien jo darbotvarkėje nėra planų: jokių susirinkimų, dėl kurių reikėtų sukinėtis aplinkui, jokių susitikimų, į kuriuos reikėtų skubėti. Pagaliau ji gali džiaugtis palaiminga laisve. Niekas jos nepasiges.

Nors Sidnė vėlavo į darbą, nors prieš išeidama dar turėjo nusimaudyti ir užkąsti, ji vis tiek leido sau snūstelėti. Jautėsi išsekusi ir pasisotinusi, be to, ji nurimo supratusi, koie iš tikrųjų yra jų santykiai.

Grifinas turėjo jaustis pavargęs, bet nesijautė. Turėjo netekti jėgų ir nebegeisti Sidnės, tačiau jis geidė.

Nors ir pavargęs, jis negalėjo miegoti. Tebegyveno Norvegijos laiku. O gal Švedijos? Pastaruoju metu tiek daug keliavo, kad vargiai susigaudė, kur buvo, o kur ne.

Todėl padarė tai, ką paprastai darydavo, kai negalėdavo užmigti. Įsijungė televizorių ir į dubenėlį prisipylė dribsnių. Zefyrai Lucky Charms dribsniuose buvo bepradedą minkštėti, kai sučirškė durų skambutis. Grifinas nė už ką gyvenime nebūtų atspėjęs, kas atėjo.

Atidaręs duris prieangyje pamatė Deltoną, savo brolį. Deltonas, kuris paprastai atrodydavo kaip nužengęs iš Brooks Brothers reklamos, vilkėjo suglamžytus marškinėlius ir džinsus. Dėl Dievo meilės, jis vilkėjo džinsus. Grifinas nė nenutuokė, kad Deltonas turi džinsus. Bet jis stovėjo priešais. Vargšas atrodė visiškai išsekęs. Tarsi kelios pastarosios dienos būtų jį sugniuždžiusios ir pastūmėjusios į akligatvį.

Nežinodamas, kaip pasisveikinti su broliu, Grifinas tarstelėjo:

– Labas, o tu ankstyvas.

Deltonas įdėmiai nužvelgė nuogas Grifino pėdas, apatinę pižamos dalį, kurią šis užsimaukšlino anksčiau nei prieš penkias minutes, prieš padėdamas dribsnius ant staliuko priešais televizorių.

– Aš ne ankstyvas, – abejingai atrėmė Deltonas. – Jau beveik vidurdienis.