Emily McKay: Viskas, ko jis norėjo

Sprendžiant iš visko, Holisteris Keinas – šešiasdešimt septynerių vyriškis, sveikstantis po trečio širdies priepuolio – buvo per sprindį nuo mirties, bet laikėsi įsikibęs šiaudo labai nuožmiai – taip, kaip valdė Keinų imperiją keturiasdešimt ketverius metus.

Šeimos nariai susirinko prie jo lovos ne meilės vedini. Žmona, su kuria išsiskyrė, trys sūnūs, du santuokiniai ir vienas ne, ir, žinoma, buvusi jo marti. Sulaukę jo skambučio, visi viską metė, bet ne dėl atsidavimo, o greičiau negalėdami patikėti, kad žmogus, sukūręs finansų imperiją ir suplanavęs jų gyvenimus, yra paprastas mirtingasis.

Prieš šešias savaites, kai jo sveikata pablogėjo, darbo kambarys pirmame namo, stovinčio prestižiniame River Oukse, Hiustono kaimynystėje, aukšte buvo paverstas šiuolaikine ligonine. Puošnus, išraižytas Holisterio raudonmedžio stalas buvo išneštas kartu su odiniais foteliais bei mėnulio formos baro stalu.

Neišsigandęs trijų širdies priepuolių, ištvėręs dvi operacijas ir kenčiantis nuo kepenų funkcijos nepakankamumo, jis tebegalvojo, kad ilgas gydymasis jam nepakenks. Pasipūtęs kvailys.

Nors Deltonas į kambarį įsėlino taip tyliai, kaip sugebėjo, Holisteris pramerkė akis. Ir lėtai, sunkiai atsikvėpė.

– Vėluoji.

– Žinoma, vėluoju. Buvau tarybos susirinkime.

Tėvas žinojo, nes Keinų įmonių direktorių taryba jau dvidešimt metų rinkdavosi kiekvieną pirmadienį aštuntą ryto. Kartais atrodydavo, kad Holisteris jaučia malonumą, kai priverčia Deltoną rinktis tarp pareigos šeimai ir kompanijai, tarsi jam reikėtų priminti, jog Keinų įmonių valdymas suryja visą gyvenimą.

Holisteris lėtai, bet patenkintas linktelėjo, patvirtindamas tai, dėl ko nerimavo Deltonas. Jo tėvas vis dar tikrino ištikimybę kompanijai.

– Labai gerai, – netvirta, drebančia ranka Holisteris pasiekė lovos reguliavimo rankenėlę.

Jis vos įstengė paspausti mygtuką ir kilstelėti galvą.

Lova kilo lėtai, tarsi prisitaikydama prie Holisterio kančių: tėvui prireikė kelių minučių prie jos prisiderinti, kol Deltonas apžiūrinėjo kambarį. Motina greitai atsisėdo prie tėvo, atrodė keistai sustingusi. Jaunesnis Deltono brolis Grifinas Keinas stovėjo už motinos – normalu, kad atrodė pavargęs, nes vakar parskrido iš Škotijos. Kitoje pusėje stovėjo Poršija, buvusi Deltono žmona, ji jautėsi it namuose, geriau už patį Deltoną. Poršija buvo viena iš kelių, kurie patiko Holisteriui ir Karai, todėl moteris ilgam liko jų gyvenime net ir po skyrybų. Ir galų gale – kamputyje įsmeigęs akis į langą stovėjo Kuperis Larsenas, nesantuokinis Holisterio sūnus.

Kuperis net nežvilgtelėjo į Deltono ar Holisterio pusę, jis stovėjo nerūpestingai atsišliejęs į palangę: veide atsispindėjo nuobodulys, dėmesį buvo sutelkęs kažkur kitur. Kuperio abejingumas nenustebino Deltono taip, kaip jo buvimas. Kuperis ilgus metus trynėsi prie jų šeimos. Vien tai, kad Holisteris jį pakvietė ir kad jis atsakė į skambutį, aplinkybės turėjo būti pasibaisėtinos.

Staiga širdies stebėjimo prietaiso ekrane pypsėjimas paspartėjo, atrodė, kad pastangos pakilti atėmė daug Holisterio jėgų, bet vyro žvilgsnis buvo tvirtas ir įdėmus. Kara Kein sutelkė dėmesį ir padavė puodelį šalto vandens, atsargiai prikišo šiaudelį prie savo vyro burnos, bet Holisteris nekantriai stumtelėjo jį šalin. Jis sugriebė kitą daiktą, gulintį už vandens puodelio – baltą voką. Senolio pirštai drebėdami grabaliojo, lyg pats būtų norėjęs ištraukti tai, kas buvo viduje. Kai suprato, kad jo pirštai netvirti, įgrūdo voką žmonai į rankas.

– Paskaityk, – sugriaudėjo jis, nors balsas skambėjo netvirtai.

Kara susiraukė, akimirksniu sutriko dėl tokio įvykių posūkio, bet po to ištraukė iš voko lapą ir išlankstė; ant vienos pusės buvo atspausdintas tekstas. Popierius buvo labai plonas, Deltonas permatė žodžių šešėlius.

Kara žvilgtelėjo į gulintį vyrą, paskui garsiai perskaitė:

– Mielas Holisteri, sužinojau, kad tu sergi ir vargu ar pasveiksi po negailestingo smūgio. Gerai, kad velnias pasiims iš žemės savo nuolankų tarną. Kol nesukritikavai mano žodžių, noriu tave patikinti, kad labai valdausi ir nevadinu tavęs paties velnio vardu. Supranti, jau nesu nevykęs mulkis, kokiu tu mane vadinai. – Kara nutilo, pakėlė akis, veidas išdavė sumišimą. – Ar čia koks nors pokštas? – paklausė ji.

Holisteris suniurnėjo ir mostelėjo ranka, it sakytų skaityk toliau .

– Tikriausiai nepameni šių žodžių, bet aš jų niekada nepamiršau. Nė akimirkai. Tu kartojai juos tada, kai palikai mano…

Karos balsas nutrūko ir ji paleido laišką iš rankų, kuris nukrito ant kelių. Grifinas prisislinko arčiau motinos.

– Tai kvaila. Kodėl mus čia pakvietei? Kad viešai pažemintum mamą?

– Skaityk toliau, – paliepė Holisteris nė neprasimerkęs.

– Aš jį perskaitysiu, – Grifinas ištiesė ranką prie laiško.

– Ne! – riktelėjo Holisteris. – Kara.

Kara pažvelgė į Grifiną, paskui į Deltoną ir paėmė laišką. Grifinas nesmarkiai spustelėjo jai per petį.

– Tuos žodžius ištarei neapgalvotai ir žiauriai, todėl metų metus meldžiausi, kad sulaukčiau galimybės įskaudinti tave taip pat, kaip tu mane. Ir dabar, po šitiek laiko, galų gale sulaukiau. Žinau, kaip akylai prižiūri savo imperiją. Kaip mėgsti valdyti visus aplink save. Kaip manipuliuoji… – jos balsas užlūžo ir Kara turėjo atsikvėpti, kad galėtų tęsti. – Ir visus savo šeimo…

Deltonas pakankamai prisiklausė. Jis žengė žingsnį ir išplėšė laišką motinai iš rankų. Holisteris greičiausiai nesupranta, kaip kankina žmoną, versdamas skaityti garsiai, bet panašu, kad jam tai nė motais.

Deltonas paskubomis peržvelgė laišką ir numetė jį ant lovos, tėvui ant krūtinės. Stebėjosi, kad laiškas savaime neužsiliepsnojo ir neišdegino skylės Holisterio krūtinėje. Akivaizdu, kad jis skirtas įskaudinti. Deltonas jo turinį trumpai nupasakojo, nors ir žinojo, kad visi ir taip perskaitys laišką.

– Ji tvirtina, kad pagimdė Holisteriui dukrą… Rašo, kad tai įpėdinė, kurios trūksta. Moteris atsisako pasakoti Holisteriui dar ką nors. Ji siekia, kad jis kentėtų, kad greičiau mirtų, žinodamas, kad niekada jos nesuras.

Deltonas pirmiausia pažvelgė į motiną, paskui į Grifiną. Grifino ranka stipriau spustelėjo motinos petį, o ji, rodės, sukaupė visą stiprybę, kuri jai puikiai pasitarnavo per visus santuokos metus. Žinoma, jie visi žinojo apie Holisterio paklydimus – Kuperis buvo gyvas pavyzdys.

Kuperis atsitraukė nuo lango ir prakalbo net nežvilgtelėjęs į Holisterį:

– Vadinasi, senis turi dar daugiau pavainikių. Tik nesuprantu, ką tai turi bendro su mumis.

Deltonas buvo linkęs pritarti. Niekam nespėjus prasižioti, Holisteris atsimerkė:

– Noriu, kad ją rastum.

– Nori, kad aš ją rasčiau? – nesuprato Kuperis.

– Visi, – sudžeržgė Holisteris. – Bet kuris iš jūsų.

Nuostabu. Deltonui kaip tik to ir trūko – dar daugiau atsakomybės.

– Esu tikras, kad galime surasti seklį.

– Jokių seklių, – piktai sududeno Holisteris. – Jokių taisyklių.

– Taisyklių? – pasitikslino Grifinas. – Nori, kad ją rastume. Puiku. Mes ją rasime. Bet čia ne žaidimas.

Holisterio lūpos persikreipė, pasirodė nelinksma šypsena.

– Ne žaidimas. Išbandymas.

Kuperis pasidygėdamas nusikvatojo.

– Žinoma, kurgi ne. Kam dar būtum mane kvietęs, jei ne įrodyti, kad esu vertas būti tavo sūnumi?