Susanna Carr - Dar viena naktis

Enždė įsitempė visu kūnu, širdis pasileido šuoliais.

– Kaip visada.

– Aš ne striptizo šokėjas, – sušnabždėjo jis ir, uždėjęs rankas jai ant kelių, praskėtė kojas.

– Tikrai? – spygtelėjo Endžė, jausdama, kad tuoj nesusivaldys. Kaip jis gali liesti ją taip intymiai ir kartu taip neįpareigojančiai? – Nes apsimetinėji puikiai.

Endžė pažvelgė į jį iš paskutiniųjų gindama šalin prisiminimus. Kiek kartų jie šituo užsiėmė? Kiek kartų buvo apsikeitę vaidmenimis? Koulas mokėjo ją liesti, patenkinti rankomis ir burna. Tokių malonumų ji nerado niekur kitur.

Koulas užkėlė jos koją ant savo nuogo peties. Endžė pastebėjo vyro veido išraišką – aistringą ir… truputį liūdną. Ji jo nesuprato. Juk tai jis ją paliko.

Dabar viskas atrodė taip beprasmiška, kad Enždė nuleido koją ir pasiduodama iškėlė rankas. Tai ne jai. Ir ne su Koulu. Kai jie buvo kartu, seksas buvo romantiškas, intymus, reikšmingas, todėl dabar nenorėjo dalyvauti pasirodyme, kuris buvo atliekamas kiekvienai, turinčiai kelis dolerius.

– Šokis baigtas.

– Dar ne, – sušnabždėjo vyras vis dar klūpėdamas tarp jos kojų, o tada iš lėto atsistojo visu kūnu spausdamasis prie jos krūtų.

Endžė gaudė kvapą. Prisiminė kiekvieną Koulo kūno lopinėlį, prisiminė, koks jausmas priglusti prie jo krūtinės, įsikibti į plačius pečius ir kojomis apsivyti liemenį.

Endžė juto, kad jos oda nusėta mažyčiais prakaito lašeliais, bet stengėsi išlikti rami. Iš Koulo akių suprato, kad jis viską mato. Ar jis taip pat prisimena? Ar žino, kaip ją veikia? Endžė nusuko akis.

– Nežinau, ko tikiesi pasiekti…

– Tikriausiai pirmą kartą lankaisi striptizo bare.

Endžė atsisuko į jį žaibuodama akimis.

– Su manimi tik švaistai laiką veltui.

Koulas kreivai šyptelėjo.

– Su tavimi laikas niekada nešvaistomas veltui.

Išgirdusi jo žodžius Endžė sustingo. Kaip jis gali taip sakyti, kai ją metė ir paskui nė karto nepaskambino?

– Gana.

– Ne, palauk.

Koulas greitai apžergė jos kelius ir vėl įsikibo į kėdės atlošą. Vyras ją užspeitė. Norėjosi pastumti jį į šalį, bet tuomet reikėtų jį paliesti, prispausti delnus prie nuogos odos…

– Turiu kai ką papasakoti.

– Supratau, – išspjovė Endžė ieškodama taško, į kurį galėtų įsmeigti žvilgsnį, kad nereikėtų žiūrėti, kaip kilnojasi plati krūtinė ar kaip nuo prakaito blizga stangrūs raumenys. – Girdėjau, ką sakei. Tu ne striptizo šokėjas. Leisk atspėsiu. Ieškai naujų perspektyvų? Darai draugui paslaugą?

Koulas pajudino klubus muzikos ritmu.

– Aš po priedanga.

Endžė lėtai pakėlė į jį akis. Tokio pasiteisinimo nesitikėjo. Ji pratrūko juokais.

– O čia tai geras.

Koulas sustingo ir susiraukė.

– Neturėtum juoktis, kai tau šoka pusnuogis vyras.

– Atleisk, nesusilaikiau, – šyptelėjo ji ir papurtė galvą, bet negalėjo liautis juokusis. – Juk pirštu nerodau.

Tada Koulas atsiduso ir palinko taip arti, kad jo burna atsidūrė prie pat jos ausies.

– Endže, aš rimtai.

Pajutus jo lūpas iš galvos išgaravo visi juokai.

– Tuomet nejuokauk, – pasimuistė mėgindama išsilaisvinti. – Žinau, kad tu ne po priedanga. Išsiskyręs su manimi, prieš metus metei darbą policijoje.

– Ei, Endže, dabar mano eilė! – atkaukšėdama šūktelėjo Heidė.

Endžė nebuvo pasiruošusi staiga užvaldžiusiam savininkiškumo instinktui. Žinojo, kad Koulas nebe jos, bet negalėjo juo dalytis. Pakako pamatyti, kaip jis šoko su Britane. Endžė nenorėjo, kad vaikinas sukiotųsi apie Heidę.

– Išsisuk, – paliepė Koulas.

Jam nepanorus atsitraukti, Endžė pajuto palengvėjimą, bet viduje žinojo, kad Koulas neišskiria jos iš kitų. Vyrui kažko iš jos reikėjo ir tai neturėjo nieko bendro su prisiminimais ar su dar viena paskutine naktimi drauge.

– Nagi, negali išsirinkti patraukliausios? Pinigų turiu kaip šieno, – tarė Heidė mojuodama pluoštu banknotų.

– Kodėl turėčiau tau padėti? – pro sukąstus dantis iškošė Endžė. – Galėčiau palikti tave likimo valiai.

Koulas pažvelgė jai į akis.

– Man labai reikia su tavimi pasikalbėti.

Vyras kalbėjo griežtai, bet Enždė iš akių suprato, kad maldauja. Kas galėtų būti taip svarbu? Nugalėta smalsumo ji atsiduso ir pažvelgė į vyriausiąją pamergę.

– Atleisk, Heide, bet manęs jis dar nesujaudino. Kai sujaudins, iškart atsiųsiu tau.

Heidė užvertė akis.

– Grįšiu vėliau.

Ji apsisuko ir pradingo minioje moterų, raginusių kitus šokėjus nusimesti paskutinius drabužius.

– Rimtai? – paklausė Koulas. – Negalėjai sugalvoti nieko geresnio?

Endžė gūžtelėjo pečiais.

– Nenorėjau suteikti tuščių vilčių.

Koulas pasukiojo klubus taip, kad ji suspaudė šlaunis.

– Išsitrauk porą banknotų, kad galėtum užlaikyti mane ilgiau, – pasiūlė.

Endžė papurtė galvą.

– Juk sakiau, kad neturiu grynųjų.

– Visada turi pinigų nenumatytiems atvejams.

Endžė nustebo, kad jis prisiminė. Kažkodėl tikėjosi, kad išsiskyręs viską apie ją pamirš.

– Čia ne nenumatytas atvejis.

– Endže, – įspėjo Koulas.

Kietai sučiaupusi lūpas mergina apsvarstė savo galimybes ir nusprendė, kad jei dėl to nereikės dalytis jo su kitomis, padarys kaip prašoma.

– Gerai, – burbtelėjo ir įkišusi pirštus į priekinę aptemptų džinsų kišenę ištraukė dvidešimtinę. – Ką už tai gausiu?

Koulas tik papurtė galvą ir apgailestaudamas caktelėjo liežuviu.

– Tam tu dar nepasiruošusi.

– Nebūk toks tikras, – atrėžė Endžė pašaipiai šypsodamasi. Neparodys, kaip įskaudino jo pastaba. – Tai ką norėjai man papasakoti?

Koulas dvejojo. Ar pasakyti Endžei? Jis to neplanavo. Ar norėjo pasakyti vien tam, kad įrodytų, jog nėra šokėjas? Ne, – nusprendė. Jam reikėjo Endžės įžvalgos ir pagalbos. Kai dirbo dingusiųjų skyriuje, visada pasipasakodavo jai apie darbą. Koulas Endže pasitikėjo ir vertino jos patarimus.

Nuojauta kuždėjo, kad vis dar gali ja pasitikėti. Ji nemėgins jo įskaudinti ir sužlugdyti misijos. Koulas retai pasitikėdavo žmonėmis, bet Endžė buvo kitokia. Nesvarbu, kad jie nebe pora, ji jam padės.

Endžė subruzdo mėgindama stotis.

– Malonu tave matyti, Koulai, bet jau ruošiausi išsikviesti taksi ir važiuoti namo.

– Negali važiuoti namo, – paprieštaravo vyras nesitraukdamas iš kelio. Jis vis dar stovėjo įsikibęs į kėdės atkaltę ir visai nenorėjo, kad ji išeitų. Jie seniai nesimatė, o apsimetinėti vardan tyrimo darėsi vis sunkiau. Ir anksčiau pasitaikydavo akimirkų, kai norėdavosi pamiršti savo darbą ir lėkti pas ją, bet dabar, kai Endžė buvo taip arti, troško, kad akimirka nesibaigtų.

– Kodėl? – paklausė mergina sukryžiavusi rankas ant krūtinės. – Niekas nepastebės.

Jis pastebės, bet jai tai nė motais.

– Nuotaka pastebės ir niekada tau neatleis.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.