Carole Mortimer - Skandalinga santuoka

– Nekenčiu vestuvių! – nemandagiai sumurmėjo ledi Arabela Sent Kler šokdama valsą, šokį, vyresnių aukštuomenės atstovų vis dar laikomą nepadoriu, su partneriu, kuris užtikrintai sukiojo ją tarp maždaug dviejų šimtų į vestuves atvykusių svečių, šurmuliuojančių žvakių apšviestoje Sent Klerų namų Londone salėje.

– Ar dėl to, kad per pastaruosius metus tris kartus buvote tik jaunikio sesuo, o ne nuotaka? – paklausė Karlaino hercogas Darijus Vinteris.

Arabela staigiai pakėlė galvą, norėdama jam papriekaištauti už pašaipą, kurią išgirdo ciniškame, nuobodžiaujančiame balse. Tačiau jos dėmesį patraukė ir sulaikė griežtas, tobulai gražus šio vyro veidas – Arabela kadaise vienai brolienių jį pavadino angelišku. Arba velnišku…

Darijus Vinteris, šešiais septyniais coliais už ją aukštesnis, turėjo stilingus pusilgius aukso spalvos plaukus, žvilgančius žvakių šviesoje, ir sodriai mėlynas akis, kurias įrėmino ilgos auksinės blakstienos. Jo nosis ilga ir aristokratiška, skruostikauliai išsišovę, o virš ryžtingo kampuoto smakro čiaupėsi tobulai lygios lūpos.

Juodas švarkas ant baltų kaip sniegas marškinių veikiau pabrėžė nei paslėpė plačius pečius, raumeningą krūtinę ir tvirtą pilvą, o lieknus klubus ir šlaunis aptempė juodos kelnės.

Taip, Karlaino hercogas Darijus Vinteris – tikras elegancijos įsikūnijimas. Nuo tada, kai pernai debiutavo visuomenėje, Arabela dar nesutiko kito tokio patrauklaus vyro.

Vos prieš kelis mėnesius jis buvo lordas Darijus Vinteris, vyras, garsėjęs žygiais miegamuosiuose ir prie lošimo stalų. To pašėlusio nutrūktgalvio reputaciją tik sustiprino tai, kad prieš metus jis vedė turtingą paveldėtoją Sofiją Beling ir vos po mėnesio liko našliu, kai jo žmona per medžioklę nukrito nuo žirgo ir užsimušė.

Kaip ir reikėtų tikėtis, dauguma aukštuomenės, ypač piršliaujančios mamytės, Darijui Vinteriui atleido visas ankstesnes nuodėmes, kai jis, prieš septynis mėnesius mirus vyriausiajam broliui, paveldėjo Karlaino hercogo titulą.

Arabelą jo nuodėmingai graži išvaizda patraukė nuo pat tada, kai pirmąkart jį išvydo prieš maždaug aštuoniolika mėnesių. Į šią trauką, nors juodu lankėsi ne viename visuomenės susibūrime, Darijus Vinteris, deja, nė neketino atsakyti.

Šiuosyk Arabela paniekinamai parodė dantis.

– Esu tikra, kad savo žodžiais nenorėjote manęs įžeisti, jūsų malonybe.

Darijus žvelgė į gražų ledi Arabelos Sent Kler veidą. Kadangi ji turi tris vyresnius brolius – vienas jų Stauerbridžo hercogas Vanagas, – Darijus nutuokė, kad šią panelę artimieji beveik visą gyvenimą lepino.

Tačiau jos grožis stulbinantis – širdelės formos veidą įrėminanti kupeta medaus spalvos garbanų, lydyto šokolado spalvos akys, riesta nosytė, putlios geidulingos lūpos ir smailus ryžtingas smakras. Šviesi suknelė, kurią ji vilkėjo, atidengė pilnas krūtis, pabrėžė liekną liemenį ir apvalius klubus, o smulkias pėdas dengė šviesūs satino bateliai.

Taip, ledi Arabela Sent Kler – labai graži ir geidžiama panelė. Tačiau šią išdidžią jauną ir kol kas su niekuo nesusisaisčiusią Stauerbridžo hercogo seserį, kuriai prieš vienuolika metų mirę tėvai paliko nemažą turtą, pastaruosius dvejus metus mergino visi aukštuomenės viengungiai. Darijus, dar būdamas viso labo lordas Vinteris, pernai taip pat jai piršosi. Tą pasiūlymą ši užsispyrėlė kaipmat atmetė, niūriai prisiminė jis.

– Tikrai? – nusišaipė Darijus.

Ji primerkė rudas akis.

– Jūsų malonybe, man vos devyniolika, dar tikrai nesu senmergė!

Darijui visai patiko, kaip iš pykčio nukaito jos skruostai. Dėl to jos akys patamsėjo, putlios lūpos dar labiau paraudo. Jam toptelėjo, kad būtų labai malonu tas lūpas bučiuoti ir tyrinėti.

– Vis dėlto jūs aukštuomenėje debiutavote prieš dvejus metus, o žinių apie sužadėtuves kaip nėra, taip nėra.

Išraiškingos tamsios akys nepritariamai plykstelėjo.

– Vadinasi, jūs manote, kad visos jaunos damos yra paikos tuščiagalvės, o vienintelis jų tikslas gyvenime – pasičiupti tinkamą vyrą?

Jis klausiamai kilstelėjo šviesius antakius.

– Sakydama tinkamą omenyje, kiek suprantu, turite turtingą ir tituluotą?

Ji įžūliai kilstelėjo smailų smakrą.

– Dabar apšviestieji tūkstantis aštuoni šimtai septynioliktieji metai, jūsų malonybe, metas, kai ne kiekvienai moteriai reikia vyro, kuris įprasmintų jos būtį!

– Vadinasi, neketinate ištekėti? – apimtas smalsumo pasiteiravo jis.

– Taip, artimiausius kelerius metus, – jos balse buvo girdėti užsispyrimas.

– Gaila.

Ji suraukė antakius.

– Nesupratau?

Darijus truktelėjo plačiais pečiais.

– Devyniolikametės kūnas dar būna tvirtas ir sunokęs… – Jis nutilo, nes Arabela apstulbusi aiktelėjo ir pamėgino ištrūkti iš jo glėbio, bet Darijus ją sustabdė įtempdamas rankas ir tvirčiau pirštais suspausdamas pirštinėtą plaštaką.

Arabelos akys piktai sužibo, kai priversta toliau šokti ji pajuto, kaip jos kojos priglunda prie tvirtų Darijaus šlaunų.

– Tučtuojau mane paleiskite, pone!

Darijus įžūliai išsišiepė.

– Tiesiog noriu jums parodyti, ko netenkate atmesdama mintį apie santuoką, nors esate pakankamai jauna, kad ja pasimėgautumėte.

Arabela užaugo su trimis vyresniais broliais, todėl apie vyro kūną šį tą išmanė. Tą akimirką ji pajuto, ko būtent netenka, nes tvirtos Darijaus Vinterio slėpsnos prigludo prie jos kūno. Ir pažadino geidulį…

Nuo tokio intymumo jai sulinko keliai. Krūtys po suknele paburko, delnai pirštinėse sudrėko, o skruostai liepsnote liepsnojo, ir ji susidrovėjusi apsidairė.

Laimė, brolio Sebastiano ir jo mylimosios Džuljetos vestuvėse buvo tiek daug svečių, kad niekas, nei broliai, nei brolienės, nei daugybė tetų, dėdžių ir pusbrolių, nepastebėjo, kaip intymiai Arabela glaudžiasi prie hercogo.

Kai ji vėl pažvelgė į jį, jos akys žibėjo.

– Juk moteriai nebūtina ištekėti, kad galėtų mėgautis tokiais… dalykais? – Ji įžūliai žvelgė į jį tikėdamasi, kad jis apstulbs.

Hercogas prisimerkė.

– Galbūt jūs jau tuo pasimėgavote? – paklausė jis.

Žinoma, ne. Nors ji nerado dėmesio verto vyro, jei vestuvių naktį į santuokinę lovą liptų neskaisti, kiltų didžiausias skandalas. Be to, trys sargūs broliai niekada to neleistų.

Vis dėlto jos vyriausiojo brolio Vanago bendraamžio pašaipos nepakenčiamos. Sulaukęs trisdešimt vienų jis turėtų būti protingesnis!

– Galbūt… – mįslingai pakartojo ji.

Hercogo lūpose atsirado atšiauri šypsena.

– Kodėl man sunku tuo patikėti, ledi Arabela?

Ji pasipiktinusi staigiai įkvėpė.

– Vadinate mane melage, jūsų malonybe?

– Man rodos, taip, – sumurmėjo Darijus.

Arabela Sent Kler tikrai aikštinga, žavėdamasis pripažino jis, toliau sukiodamas ją nuostabioje žvakių apšviestoje salėje. Ši užsispyrėlė nesupranta, kad šitaip flirtuodama su vyru, kurio pasiūlymą ištekėti pernai paniekinamai atmetė, žaidžia su ugnimi.

Ji nenorėdama nusileisti išsitiesė, ir putlios šviesios krūtys šiltai prigludo prie Darijaus krūtinės.

– Aš nemeluoju, jūsų malonybe.

Virš tingių jausmingų mėlynų akių kilstelėjo antakiai.

– Įrodykite.

Išgirdusi raginimą ji išpūtė akis.

– Ką norėjote tuo pasakyti?

Darijui žvelgiant į ją primerktomis akimis rodėsi, kad juodu vieninteliai žmonės salėje. Ore tvyrojo lūkestis, ir hercogas pastebėjo, kad Arabelos skruostai išblyško, o tose maištingose rudose akyse atsirado abejonė.