Jennifer Rae - Uždraustas vaisius

Trys milijonai dolerių. Ar tie lunatikai iš tiesų patikėjo tris milijonus dolerių Eimei Makarti? Kad ir kiek jau turėjo patirties, kaskart nustebdavo, kad žmonės tiki, jog ji žino, ką daro. Negi jie nemato, kad ji penkerių metų vaikas suaugusios moters drabužiais? Jei matytų, kažin ar būtų pilstę šampaną ir gėrę už jos sėkmę.

Kažin ar būtų sakę, kaip ja didžiuojasi, kad gavo pelningiausią užsakymą kompanijos istorijoje. Tikriausiai būtų perleidę užsakymą Tomui ar Mari, ar bet kuriam kitam iš vyresniųjų viešųjų ryšių konsultantų. Kuriam nors suaugusiam. Protingam, praktiškam, patikimam suaugusiajam, kuris supranta, ką daro, o ne jai. Eimė džiaugdavosi, jei susiruošus į sporto klubą pavykdavo rasti dvi vienodas kojines.

Beveik maniakiškai ji atidarė The Saints, madingo restorano Sari Hilse, duris, kur turėjo susitikti su visais kitais. Rimtai. Nė nenutuokė, ką reikės daryti su naujais klientais. Jiems priklausė didžiausias prabangių viešbučių tinklas visoje Rytų Azijoje ir Okeanijoje.

Juk ji nieko nesupranta apie viešbučius! Tesugeba malti liežuviu. Pati tai žino. Nuo mažens visus apvyniodavo aplink pirštą. Kai vidurinėje dalyvavo Šiaurinių priemiesčių grožio konkurse, rimtai svarstė gebėjimą parduoti bet ką pristatyti kaip savo talentą. Vėliau apsigalvojo ir pasirinko magijos triukus. Tikriausiai dėl to ir nelaimėjo. Arba dėl to, kad buvo stambiausia ir nemadingiausia mergina iš visų dalyvių.

Eimė prisiminė ilgą, plaukiančią, bohemišką suknelę, kurią pasirinko oficialiai vakaro daliai. Ji ją dievino. Su ja jautėsi graži, moteriška ir laisva, bet teisėjai pavadino ją hipe. Pasirodo, hipėms nelemta laimėti grožio konkursų. Tačiau net ir pralaimėjus mama mylavo ją kartodama, kad ji daug protingesnė už teisėjus, o tėtis tvirtino, kad tą vakarą ji buvo gražiausia iš visų.

Tėvai buvo dar du mieli kvailiukai, kurie manė, kad ji daug gražesnė ir protingesnė, nei yra iš tiesų.

Galbūt dėl to Eimė nuolat priimdavo netikusius sprendimus – nes žmonės vis kartojo, kad ji gali viską. Tikriausiai reikėjo daugiau laiko leisti su realistais, su protingais žmonėmis, kurie nesitiki stebuklo ir tvirtai stovi ant žemės.

Su tokiais kaip… Vila. Eimė pastebėjo geriausią draugę vos nusileidusi į tamsų barą, kuriame pastaruoju metu buvo nuolatinė lankytoja. Pamačiusi plačiai išsišiepusią Vilą, Eimė nusišypsojo. Linksmoji, gudrioji, pašėlusi Vila.

Eimė nekantravo jai papasakoti apie naująjį užsakymą. Žinoma, ji viską truputį pagražins, kad skambėtų dar labiau neįtikėtinai, ir Vila juoksis iki nukritimo. Eimei patikdavo, kai bičiulė juokdavosi, nes tada juokdavosi ir ji, o juoktis Eimė mėgo labiau už viską. Juoktis, eiti į barus, dirbti ir nė minutėlės nestovėti vietoje. Kol ji užsiėmusi, nėra laiko galvoti apie liūdnus dalykus.

Staiga pilvą užliejo gerai pažįstamas šaltis. Jis pasklido kūnu kaip žaibas, pasiekė smegenis ir stojo prieš akis. Eimė suakmenėjo. Nurijo. Papurtė galvą. Pasipurtė visu kūnu. Kas čia dabar? Nėra laiko liūdesiui, nėra laiko niekam, kas galėtų sugadinti nuotaiką. Nėra laiko galvoti apie visus, kuriuos įskaudino ar kurie įskaudino ją. Ji nori juoktis ir linksmintis. Reikia pasikalbėti su Vila. Dabar pat.

Ji užtikrintai žengė prie minkštasuolio, kur sėdėjo Vila, jos vaikinas Robis ir kiti bičiuliai: Skotas, Keitė, Šantalė, Brodis ir Džesė. Eimė mintyse juos suskaičiavo. Ji atvyko paskutinė. Pastaruoju metu taip nutikdavo nuolat – padaugėjus klientų darbas virto beprotybe, bet jai patiko būti užimtai.

Ji nuščiuvo, dar kartą suskaičiavo draugų galvas. Turėjo būti septynios, bet buvo aštuonios. Papildoma galva. Nepažįstama galva. Vyriška galva, atsukusi jai pakaušį. Eimė susimąstė, kas galėtų būti tas nepažįstamasis. Draugų ratas buvo labai uždaras. Paprastai susirinkdavo tie patys žmonės. Jei kuris ką ir atsivesdavo, tai būdavo ji.

Eimė greitai dirstelėjo į Džesę. Ši užsisvajojusi žvelgė į nepažįstamąjį. Aha! Štai kaip. Džesė atsivedė vaikiną. Bet ne, negali būti. Kalbėjo su ja ryte prieš išbėgdama pro duris ir Džesė neužsiminė apie jokį vaikiną.

Bet argi dabar laikas galvoti apie Džesę ir jos vaikiną ar ką nors kitą. Ji ką tik gavo svajonių užsakymą. Laikas pasigirti ir užsisakyti kokteilį.

Eimė numetė naują Louis Vuitton rankinę ant minkštasuolio šalia nepažįstamojo ir nutaisiusi saldų balselį tarė:

– Ponios ir ponai, pasiruoškite garsiai paploti, nes su jumis šį vakarą – nauja Paukščio rinkodaros žvaigždė.

Visi pakėlė akis ir padrąsinančiai nusišypsojo. Eimė įsmeigė akis į Vilą, kovodama su pagunda pasakyti ką nors įžūlaus ir ją prajuokinti, bet ši keistai šypsojosi. Net ne visai šypsojosi, o žvilgsnis šokinėjo aukštyn žemyn. Ką ji daro?

– Be to, įtikinau tuos idiotus, kad atiduotų mūsų naujausią klientą ir jo tris milijonus dolerių man vienai. Jie mano, kad tai puiki mintis, – nusijuokė Eimė.

Skotas atsistojo ir ją apkabino, Džesė sucypė iš džiaugsmo, o Brodis garsiai pasakė, kad jos viršininkui ne visi namie.

Tik Vila nepasijudino. Ji ir toliau šypsojosi, bet Eimė tikėjosi daugiau. Bent jau juoko, pokšto ar tosto, bet draugė sėdėjo kaip sėdėjusi, žvilgčiodama tai aukštyn, tai žemyn.

– Eime… – pradėjo galiausiai pakilusi, bet vis dar nuleidusi akis. Dabar Eimė pagaliau suprato, kur ji žiūri. Į nepažįstamąjį. O jis, pajuto Eimė, dabar žiūrėjo į ją, tad ji atsisuko. Greitai pakėlė akis į Vilą. Ta stovėjo suakmenėjusi. Eimė taip pat. Jos smegenys užšalo. Ne tik smegenys, bet kiekviena kūno ląstelė. Ji negalėjo nei įkvėpti, nei iškvėpti. Širdis sustojo.

– Eime…

Vila. Eimė sutelkė paskutines jėgas ir įkvėpė. Dėkinga ant peties pajuto draugės ranką, nes išsigando, kad nualps. Sutikus jos žvilgsnį, sudrebėjo keliai.

Jos kalbėjosi be žodžių.

Rimtai?

Nusiramink.

Ne. Negali būti.

Kvėpuok. Viskas bus gerai.

Aš tam nepasiruošusi. Ką aš pasakiau? Ar ką tik apsikvailinau?

Tiesiog atsisuk į jį.

Eimė atsisuko pasiryžusi sutikti jo žvilgsnį, bet jis kaip tik tada atsistojo. Šešios pėdos. Stiprus, juodbruvas. Ji sunkiai nurijo seiles, žvilgsniu nuo krūtinės ir plačių pečių pakilo prie veido. Manė, kad jį pamiršo, bet iš tiesų niekada nepamirš. Tai buvo jis. Jis čia.

Lukas.

Eimė norėjo ką nors pasakyti, bet tik sužiopčiojo be garso. Pamėgino dar kartą. Žinojo, ką nori pasakyti. Ne kartą repetavo. Prieš kelis mėnesius vėl susitikusi su Vila daugybę kartų mintyse kartojo, ką pasakytų sutikusi Luką, Vilos brolį, savo buvusį viršininką ir didžiąją gyvenimo meilę. Jis buvo vienas iš dviejų žmonių, žinančių jos didžiausią paslaptį. Bet dabar visos repeticijos nuėjo šuniui ant uodegos.

– Labas, Eime, seniai nesimatėm.

Tikrai. Labas, Lukai. Malonu tave matyti. Kaip laikaisi? Ji galėjo pasakyti daug ką, tačiau tik įsikibo Vilai į ranką ir prisitraukė ją prie savęs.

– Einu… atsinešiu gėrimą, – ir apsisukusi ant kulno nusitempė draugę iš paskos.

– Eime, kol dar ne per vėlu…

– Ne per vėlu? Vila, jau tikrai per vėlu. Kodėl nesakei, kad bus Lukas? Turėjai mane įspėti!

– Jis atvyko tik šiandien ir man parašė. Atsakiau, kad prisijungtų prie mūsų, bet nesitikėjau, kad suspės.

– O, Dieve, ką aš ten pasakiau? Jau net neprisimenu.