Nora Roberts - Leisk meilei pasilikti

Meilė dukrai trenkė jam aksominiu kumščiu, tvirtai ir skausmingai. Anksčiau Spensas nebuvo susidūręs su tokiu visą esybę persmelkiančiu esminiu jausmu, kokį dabar Fredė sukeldavo jam vien savo buvimu.

Supdamasi ji glaudė prie savęs lėlę ir kuždėjo jai į ausį paslaptis. Gera matyti Fredę, taip susižavėjusią drobine lėle. Juk galėjo pasirinkti porcelianinę arba aksominę, o pasirinko tokią, kuriai, regis, trūko meilės.

Visą rytą duktė neužsičiaupdama pliurpė apie parduotuvę ir Spensas suprato, kad ji norėtų apsilankyti joje dar kartą. Bet nė už ką nepaprašys nusivesti. Nepasakys to tiesiai. Bandys paveikti žvilgsniu. Spensą džiugino, o kartu ir glumino, kad jo penkerių metukų mažylė jau spėjo įvaldyti tą veiksmingą suaugusių moterų gudrybę.

Pagalvojo apie parduotuvę ir jos savininkę. Toji nenaudojo jokių moteriškų gudrybių, tik panieką parodė. Prisiminęs, kaip nerangiai elgėsi, Spensas vėl susiraukė. Bandė raminti save, kad prarado įgūdžius, paskui sutrikęs nusišypsojo ir pasitrynė sprandą. Kas svarbiausia, vargu ar kada nors anksčiau jautė kam nors tokią stiprią seksualinę trauką. Tarsi žaibas būtų trenkęs. Normalu, jeigu įelektrintas vyras nerangiai elgiasi.

Bet jos reakcija… Susiraukęs Spensas vėl mintyse perkratė susitikimą. Ji įtūžo. Po galais, kone drebėjo iš įsiūčio dar prieš jam prasižiojant ir apsikvailinant.

Ji net nepasivargino mandagiai jo atstumti. Teištarė „ne“ – vienintelį skiemenį apledėjusiais krašteliais. Juk jis nesiūlė sugulti.

Bet to troško. Vos išvydęs Natašą Spensas įsivaizdavo, kaip nešasi ją į atokią vietelę miške, kur žemė padengta minkštų samanų, o medžiai užstoja dangų. Kur jis gali mėgautis tų putlių patemptų lūpų karščiu. Džiaugtis laukine aistra, kurią įskaitė jos veide. Užsimiršti pašėlusio sekso svaigulyje, kai nebesvarbus nei laikas, nei vieta, teisinga visa tai ar ne.

Gerasis Dieve. Nustebęs jis prisivertė grįžti į dabartį. Mintys kaip paauglio. Ne, nusprendė Spensas ir vėl susikišo rankas į kišenes. Taip mąsto vyras, ketverius metus ištvėręs be moters. Pats nežinojo, ar reikia dėkoti Natašai Stanislaski, kad išlaisvino šiuos poreikius, ar ją pasmaugti.

Bet juodu tikrai dar kartą pasimatys.

– Viską susipakavau. – Nina stabtelėjo tarpduryje. Ji atsiduso – Spensas ir vėl paskendęs mintyse. – Spenseri! – garsiau pakartojo ji eidama artyn. – Sakau, kad jau viską susipakavau.

– Ką? A. – Jis išspaudė atsainią šypsenėlę ir atpalaidavo pečius. – Mums tavęs trūks, Nina.

– Tu džiaugiesi, kad aš išsinešdinu, – pataisė ji ir pakštelėjo jam į skruostą.

– Ne. – Šį kartą jis nusišypsojo nuoširdžiau, pagalvojo Nina ir rūpestingai nuvalė neryškius lūpdažio pėdsakus jam nuo skruosto. – Dėkui, kad padėjai mums įsikurti. Žinau, kokia tu užsiėmusi.

– Juk negalėjau palikti brolio vieno grumtis su Vakarų Virdžinijos užkampiu. – Ji švelniai suspaudė jam ranką, o tokius nuoširdžius jausmus retai rodydavo. – Ak, Spensai, ar tikrai esi tuo įsitikinęs? Pamiršk viską, ką anksčiau sakiau, ir pagalvok, viską gerai permąstyk. Pokyčiai milžiniški jums abiem. Ką tu čia veiksi laisvalaikiu?

– Pjausiu žolę. – Pamatęs sesers veido išraišką jis plačiai išsišiepė. – Sėdėsiu verandoje. Gal vėl pradėsiu kurti muziką.

– Galėjai kurti ir Niujorke.

– Per beveik ketverius metus neparašiau nė dviejų taktų, – priminė jis.

– Tiesa. – Nina priėjo prie pianino ir mostelėjo ranka. – Bet jei norėjai pokyčių, galėjai susirasti namą Long Ailende arba net Konektikute.

– Nina, man čia patinka. Patikėk, tai geriausia, ką galiu padaryti dėl Fredės ir savęs.

– Tikiuosi, tu neklysti. – Nina vėl nusišypsojo, nes mylėjo brolį. – Vis tiek sakau, kad po šešių mėnesių grįši į Niujorką. O kol kas, kaip vienintelė mergaitės teta, tikiuosi, jog praneši apie jos laimėjimus. – Ji nuleido akis ir susierzino pamačiusi įbrėžimą nago lake. – Kai pagalvoju, kad ji lankys valstybinę mokyklą…

– Nina.

– Nekreipk dėmesio. – Ji atstatė delną. – Nėra prasmės veltis į šį ginčą, nes turiu suspėti į lėktuvą. Be to, puikiai suprantu, jog ji – tavo vaikas.

– Taip, mano.

Nina pabarbeno pirštu į blizgų vaikiško fortepijono paviršių.

– Spensai, aš žinau, kad tave vis dar graužia kaltė dėl Andželos. Man tai nepatinka.

Šypsenėlė dingo jam iš veido.

– Kai kurioms klaidoms ištaisyti reikia daug laiko.

– Buvai su ja nelaimingas, – išpyškino Nina. – Jau pirmaisiais santuokos metais turėjote sunkumų. Tu neskubėjai pasipasakoti, – pridūrė ji, nes Spensas nieko neatsakė. – Tačiau netrūko žmonių, noriai viską išplepančių man ir kitiems besidomintiems. Jokia paslaptis, kad ji nenorėjo vaiko.

– O aš ar geresnis, jei norėjau vaiko, kad jis užpildytų mūsų santuokos spragas? Vaikui tai per didelė našta.

– Pridarei klaidų. Jas pripažinai ir ištaisei. Andžela gyvenime nejautė nė mažiausio sąžinės priekaišto. Jeigu ji nebūtų mirusi, būtum su ja išsiskyręs ir išsikovojęs Fredės globą. Rezultatas toks pat. Žinau, kaip šaltai visa tai skamba. Tiesa dažnai būna tokia. Tikiuosi, žengi šį žingsnį ir iš pamatų keiti savo gyvenimą ne dėl to, kad bandai atitaisyti kažką, kas liko toli praeityje.

– Gal iš dalies ir dėl to. Bet yra šis tas daugiau. – Spensas ištiesė ranką ir palaukė, kol Nina prieis. – Pažiūrėk į ją. – Parodė pro langą į Fredę, kuri vis dar suposi laisva kaip kolibris. – Ji laiminga. Aš taip pat.

– Aš nebijau.

– Žinoma, kad nebijai. – Rūpestingai pindamas kasą Spensas žvilgtelėjo į drąsaus dukters veido atspindį veidrodyje. Ne jos balso virpėjimas išdavė, kad mergaitė įbauginta. Jo paties skrandis susispaudė į kumščio dydžio akmenį.

– Gal kiti vaikai ir verks. – Jos didelės akys jau buvo pasimiglojusios. – Bet aš neverksiu.

– Tau bus smagu. – Spensas tuo tikėjo nė kiek ne labiau nei jo nerimaujanti dukra. Sunkiausia būnant tėvu, pamanė jis, kad turi įtikinamai kalbėti. – Pirmą dieną mokykloje visiems truputį baugu, bet kai ten nueisi ir su visais susipažinsi, puikiai praleisi laiką.

Fredė įbedė į tėvą ramų pelėdišką žvilgsnį.

– Tikrai?

– Juk darželyje tau patiko. – Jis stengėsi išsisukti, tačiau negalėjo žadėti to, ko negalės ištesėti.

– Dažniausiai taip. – Ji nuleido akis baksnodama į geltonas jūrų arkliuko formos šukas ant staliuko. – Tik mokykloje nebus Eimės ir Pemos.

– Susirasi naujų draugų. Jau susipažinai su Džobete. – Jis prisiminė į fėją panašią tamsiaplaukę mergytę, kuri prieš porą dienų vaikštinėdama su mama praėjo pro jų namą.

– Turbūt, Džobetė miela, bet… – Kaip jam išaiškinti, kad Džobetė jau pažįsta visas kitas mergaites? – Gal reikėtų palaukti rytdienos?

Jųdviejų žvilgsniai vėl susitiko veidrodyje ir Spensas smakru atsirėmė dukrai į petį. Ji kvepėjo savo šviesiai žaliu muilu, kurį mėgo, nes jis buvo dinozauro formos. Veidelis toks panašus į jo, tik švelnesnis, smulkesnis ir jam be galo gražus.

– Gal, bet tada rytoj bus pirmoji diena mokykloje. Ir vėl pilve plazdens drugeliai.

– Drugeliai?

– Štai čia. – Jis patapšnojo jai per pilvelį. – Ar neatrodo, kad ten šoka drugeliai?

Mergaitė sukikeno.

– Atrodo.

– Ir mano pilve šoka.

– Tikrai? – Ji išpūtė akis.

– Tikrai. Ir man šįryt reikia eiti į mokyklą, kaip ir tau.