Lori Foster - Vyras lapkričiui

Maloni staigmena ir puiki pramoga.

Prieš savaitę nusprendė permiegoti su Amanda ir nuo tada visą laiką apie ją galvojo. Daugybę kartų įsivaizduodavo, kaip jie netyčia susitinka, kaip jis prie jos prieina, ką pasako ir kaip ji reaguoja į jo viliones.

Nė karto net nedingtelėjo, kad jos veide gali išvysti baimę.

– Leitenante Maršalai?

Jis pakėlė galvą ir sutiko jos žvilgsnį, Amanda žvelgė į jį iš netikėtumo išpūtusi akis.

– Vadink Džošu.

– Atsiprašau. – Ji lyžtelėjo apatinę lūpą, buvo aiškiai matyti, kad dėl kažko dvejoja, vis dėlto geležinis ryžtas nugalėjo ir Amanda pasitempė it burė vėjyje. – Ar kas nors ne taip, Džošai? Noriu, kad žinotum: jeigu apsigalvojai… na, dėl vakarienės… aš suprasiu. Galime tiesiog susitarti, kokiu metu tau patogu fotografuotis, ir eiti savais keliais.

Ji visai nuoširdžiai nenorėjo su juo turėti nieko bendra.

Džošui nepatiko atsidurti akis į akį su savo savimeile, bet… pasijuto priblokštas. O, buvo moterų, kurios neketino su juo prasidėti. Jam dvidešimt septyneri, aišku, ne kartą teko pajusti, ką reiškia būti atstumtam. Kai kurios moterys buvo užmezgusios ilgalaikius santykius, kitos nemėgo įtampos, kurios jo darbe apstu, dar kitos norėjo ištekėti arba buvo ką tik išsiskyrusios, joms reikėjo laiko atsigauti.

Ne taip seniai Džošas gavo atkirtį nuo dar dviejų nuostabių moterų, kurios pasirinko ne jį, o geriausius jo draugus. Nusišypsojo pagalvojęs, kokie dabar laimingi Mikas ir Zakas.

Na, Vinė ir Delaila jį mėgsta, gal netgi myli, bet tik kaip draugą.

Tik Amanda neslepia abejingumo.

Džošas ketino išsiaiškinti, kodėl ji taip juo nesidomi.

– Aš neapsigalvojau, – pareiškė jis ir pamatęs, kaip įsitempė jos skruostų raumenys, pridūrė it kaprizingas berniukas: – Įsivaizdavau tave lovoje. Įdomu, ar ir ten būni tokia manieringa ir išauklėta, ar atleidi varžtus? Tarkim, kelis kartus rikteli ir panašiai?

Per akimirką Amandos veide atsispindėjo įvairios emocijos – pažeminimas, nepasitikėjimas, galiausiai įtūžis. Ji nusisuko susikryžiavusi rankas po krūtine.

Jos ištarti žodžiai Džošą nustebino.

– Nesu manieringa.

Šypsena jo veide vis platėjo, Džošas iš visų jėgų stengėsi nesusijuokti garsiai. Nejaugi užkliudė jos tuštybę?

– Tikrai? – nutęsė jis norėdamas dar labiau ją įsiutinti. – Man atrodai manieringa. Nesu tikras, tačiau išdrįsčiau lažintis, kad net tavo kojų nagučiai lakuoti, argi ne?

– Na ir kas?

Džošas pagalvojo, kad mielai apžiūrėtų jos pėdas. Tokias mažutes, siaurutes, nuolat įspraustas į seksualius aukštakulnius. Amandos blauzdos puikios, o štai šlaunų nematyti, kad ir kaip gaila, nes segi per ilgus sijonus.

– Šalta. – Sudrebėjusi ji energingai pasitrynė rankas ir pažvelgė į spindintį mėnulį. – Ar ketini čia stovėti ir visą naktį mane užgaulioti?

Amanda vilkėjo švelnų kreminį kašmyro paltą, mūvėjo prie jo derančias odines pirštines. Drabužiai madingi, tik, ko gero, nelabai šilti.

Džošas galėtų ją sušildyti, tačiau neatrodė, kad ją toks siūlymas sužavėtų.

– Neketinau tavęs užgauti. Tiesiog svarsčiau.

– Tada nenorėčiau išgirsti, ką tu laikai užgauliojimu.

Net ir įsižeidusi Amanda atrodė daili kaip paveikslėlis… ir tokia pat šalta kaip porcelianinė lėlė.

Ši moteris trikdė ir Džošas pasiruošė iššūkiui.

Jis ištiesė jai ranką.

– Mano mašina ten, – pasakė.

Amanda įtariai pašnairavo į jį.

– Geriau pasakyk, kur važiuosime, ir susitikime ten.

Velniai rautų, ne. Kad jau pričiupo ją, nerizikuos ir neleis apsigalvoti. Dėl kažkokios jam pačiam nesuvokiamos priežasties Džošas kuo toliau, tuo labiau norėjo šį vakarą praleisti su ja.

– Ne. Važiuosime kartu.

Amandos veidas ištįso.

– Tačiau aš su mašina. – Ji mostu parodė gatvėje stovintį melsvai pilkšvą folksvageną „vabalą“. Ne naujo prašmatnaus modelio, o senesnį.

Džošas atidžiau įsižiūrėjo. Automobilis tikrai nederėjo prie manieringo Amandos grakštumo. Jis buvo… žaismingas.

Amanda Barker sklidina paslapčių. Pirmiausia tas nepatiklus juokas, kuriuo ji atsakė į jo pasiūlymą. Paskui pasipiktino išgirdusi, kad yra manieringa, nors Džošui tai atrodė neginčijama tiesa. O dabar ir ši smagi mašinytė. Jis papurtė galvą.

Nusprendė, kad automobilį galės aptarti vėliau.

– Na ir kas. Po vakarienės aš tave čia atvešiu. – Atrodė, ji tuoj atsisakys, ir Džošas pridūrė: – Pakeliui galėsime aptarti kalendorių.

Amanda iškart nusileido.

– Puiku. – Ji priėjo arčiau, tačiau nepalietė Džošo ištiestos rankos.

Džošas nepasidavė ir čiupęs ją už dilbio suspaudė. Ji neatsitraukė, tačiau kilstelėjo nosį.

Jos profilis gražus, ypač kai veido bruožus švelnino vakaro šešėliai ir sidabrinė mėnulio šviesa. Kaklas grakštus, ant jo krintančios gelsvai rudos garbanos taip ir viliojo apiberti jį bučiniais.

– Ar tu visada susikeli plaukus? – Jis stengėsi įsivaizduoti ją palaidais plaukais, kokio jie ilgio, ar vešlūs.

Amanda atsakė tokiu tonu, kuris net karalienei atrodytų per daug pasipūtėliškas:

– Mano plaukai visai nesusiję nei su vakariene, nei su kalendoriumi.

– Bet susiję su šio vakaro mano fantazijomis. – Pajutęs, kad Amanda nori ištraukti ranką, Džošas dar tvirčiau ją suspaudė. Ir tarė pritildęs balsą: – Naktį guliu užsimerkęs ir įsivaizduoju tave palaidais plaukais. Kartais tiesiog jaučiu juos ant savo pilvo ir šlaunų.

Amanda taip staigiai sustojo, kad vos nenugriuvo susvyravusi ant aukštakulnių. Šiaip ne taip atgavusi pusiausvyrą ji suspaudė rankinę prieš save tarsi atsiribodama ir pareiškė:

– Tai seksualinis priekabiavimas!

Prieš dvi savaites toks sapnas tikrai baigėsi sėklos išsiliejimu lovoje, tačiau Džošas suprato, kad dabar ne pats tinkamiausias metas su ja apie tai kalbėtis.

– Kaip suprantu, tau trūksta patirties.

Netikrumas ir neviltis sugriežtino jos veido bruožus.

– Ką tuo nori pasakyti?

Pasilenkęs Džošas palietė jos raustančios nosies galiuką.

– Tai gundymas, mieloji, – paaiškino jis. – Ne priekabiavimas.

– Aš nenoriu , kad mane gundytum!

Praeivių porelė pažvelgė į juos, nusijuokė ir nuskubėjo tolyn.

Džošas vėl paėmė ją už rankos ir jie pajudėjo į priekį.

– Giliai kvėpuok, Amanda. Viskas bus gerai.

Viena pirštinėta ranka ji prisidengė burną.

– O Dieve, tai siaubinga.

Jis nenorėjo, kad jo viliones Amanda laikytų persekiojimu.

– Juk pati supranti, kad neprivalai čia būti. Tu man nedirbi, aš tau nenurodinėju…

– Man reikia tavo nuotraukos kalendoriui!

– Ne, – paprieštaravo Džošas ir spustelėjo jai ranką, – tu tiesiog nori , kad mano nuotrauka būtų tame kalendoriuje.

– Nežinau, kam man to reikia, – nepatenkinta suniurzgėjo Amanda. – Tu visai…

– Kritika manęs neveikia…

Atrodė, kad Amanda tuoj užriks, tačiau ji to nepadarė, tik sustojusi atsilošė. Nutaisė ramų veidą ir net išspaudė šypseną.

„Vargšė mažutė“, – pamanė Džošas. Ji taip stengiasi išlikti elegantiškai ori, nors iš tikrųjų trokšta vienintelio dalyko: atsiduoti natūraliam poreikiui išlieti susierzinimą ir gerai jam užvožti. Jis nekantriai laukė, ką ji pasakys.

Drebančiais pirštais Amanda susitvarkė ir taip nepriekaištingai atrodančius plaukus, tada persibraukė paltą.

– Kur vakarieniausime?

Džošas pagrūmojo jai pirštu.