Lori Foster - Vyras lapkričiui

– Ššš. Viskas gerai. Aš tiesiog nežinojau. – Džošas kurį laiką dar glostė ją, paskui atsitraukė. Netoli, bet Amanda bent jau galėjo kvėpuoti. Žvelgdamas jai į išplėstas akis jis švelniai, bet tvirtai tarė: – Šiaip ar taip, Amanda, mudu neskubėsime. Pažadu.

– Mes iš viso nieko nedarysime! – Jos širdis plakė taip smarkiai, kad net skaudėjo, sutraukė skrandį. Prispaudusi kumštį prie pilvo Amanda stengėsi atgauti savitvardą. – Tu man nė trupučio nerūpi, Džošai… leitenante Maršalai.

Jis nusišypsojo.

– O, dar ir kaip rūpiu. Lažinuosi, kad kartą ar du pasvarstei, kaip viskas tarp mūsų būtų. Argi neaplankė kokia karšta fantazija vėlyvą naktį?

– Tu apgailėtinai klysti. – Amandos balsas buvo neišvengiamai persmelktas kartėlio – ji niekada nepuoselėjo klaidingų iliuzijų.

Nustebęs dėl jos aistringo atsako Džošas švilptelėjo.

– Turėjai smurtaujantį vaikiną? Vargingą vaikystę?

– Nei viena, nei kita.

Džošas pasitrynė skruostą.

– Galėtum ir pasakyti. Anksčiau ar vėliau vis tiek išpešiu iš tavęs tiesą.

Tas vyras tikrai nepakenčiamas!

– Nesuprantu, kodėl tau tai rūpi.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Akivaizdu, kad kažkas tau neduoda ramybės, kol neišsklaidysime tavo rūpesčių, negalėsime pasimylėti.

Amanda vėl prasižiojo iš nuostabos.

– Dieve mano, na ir pasipūtėlis.

– Aš esu ne pasipūtėlis, o pasitikintis savimi. – Jis kilstelėjo stambų petį. – Moteris pažįstu kaip nuluptas. Tu slepi kažką, kas tave velniškai gąsdina, todėl degu iš smalsumo. Apskritai paėmus, manau, kad bus smagu. Šis darbas tikrai ne toks sunkus, kaip nerimavau iš pradžių.

Ją stulbino kiekvienas jo ištartas žodis, kiekvienas poelgis. Ūmai Amanda išgirdo visai nemoterišką savo juoką.

– Darbas? Darbas . Tikiesi šitaip kalbėdamas mane užkariauti?

Tempdamas ant savęs džinsus Džošas jai mirktelėjo, tada atsisėdęs ant suoliuko užsimovė kojines ir apsiavęs juodus batus susivarstė raištelius.

– Aš nenoriu tavęs užkariauti, mieloji. Tik pasiguldyti į lovą.

Iš įtampos sudilgsėjo jos nervų galūnėlės, pamažu įsiskaudėjo galvą. Amanda pamasažavo smilkinius stengdamasi sutelkti mintis.

– Kažkaip nukrypome į šalį. – Norėdama nusiraminti ji giliai atsikvėpė ir išspaudė blankią šypseną. – Aš iš tavęs noriu vienintelio dalyko – kad sutiktum nusifotografuoti. Sugaištum tik kokią valandą…

Džošas atsistojo ir ėmė verti į kilpas platų juodą diržą.

– Pavakarieniauk su manimi.

Amanda garsiai sugriežė dantimis.

– Ne. Ačiū.

Užsisegęs diržą Džošas čiupo iš spintelės juodą odinį švarką ir pasikabinęs ant nykščio persimetė per petį. Tada nužvelgė ją, tikras vyriškos arogancijos ir nepažabojamo ryžto įsikūnijimas.

– Pamaniau, galėtume aptarti kalendorių.

Sukilusi viltis trukdė Amandai apsispręsti. Nejaugi Džošas nusileis ir sutiks fotografuotis? O gal sąmoningai ją klaidina siekdamas savų tikslų?

Labiausiai jaudinosi, ar pajėgs jį suvaldyti – tuo labai abejojo. Džošas Maršalas buvo visiškai kitoks negu vyrai, su kuriais Amandai teko bendrauti. Jis mokėjo įtikinti, buvo tikras mergišius, žavingas vaikščiojantis testosteronas. Be to, turėjo nuostabų kūną, tokiam neįstengtų atsispirti jokia moteris, kad ir kokio amžiaus būtų.

Jie tikrai neatsidurs drauge lovoje, dėl to Amanda nesuko sau galvos. Jo pasitikėjimas savimi ir ankstesnės pergalės neturi jokios reikšmės. Nerimą kėlė mintis, kad jai gali tekti pereiti tikrą pragarą, kol Džošas susitaikys su pralaimėjimu. Kažkodėl nujautė, kad jis lengvai nepasiduos.

Na, jei bandys ją palenkti, apsilaužys ragus.

Bet jeigu jis sutiktų fotografuotis kalendoriui, nejaugi būtų taip sunku iškęsti viliones? Ji tikrai atsispirs Džošui – privalo atsispirti, todėl galiausiai pasieks savo tikslą.

Net taip save padrąsinusi Amanda nepasijuto saugesnė, tačiau linktelėjo galvą.

– Gerai.

Džošo veido išraiška sušvelnėjo.

– Pažadu, susidėjusi su manimi nepatirsi tokio pažeminimo, kokį įsivaizduoji.

– Nieko aš neįsivaizduoju. – Jai reikėjo, kad Džošas sutiktų bendradarbiauti, o priešindamasi tik paskatintų jį atsisakyti fotografuotis. – Esu tikra, kad bus malonu su tavimi pavakarieniauti.

Neprašydamas leidimo Džošas priėjo prie jos ir didele raumeninga ranka apglėbė per nugarą. Amandą nutvilkė jo rankos karštis. Nespėjus jai sureaguoti, jis jau ragino eiti.

– Yra kelios taisyklės, kurias pakeliui aptarsime.

– Taisyklės? – Atsidūrusi Džošo glėbyje ji nebepajėgė sutelkti minčių, pradėjo abejoti savimi.

– Teisingai. Pirmoji – vadinsi mane Džošu. Kad negirdėčiau jokių „leitenantų“ ir kitokių formalumų.

Tai buvo nesunku padaryti.

– Jeigu taip nori.

– Antroji taisyklė – neaptarinėsime konkrečių gaisrų. Po darbo nekalbu apie darbą.

– Sutarta, – tarė Amanda ir staiga suvokė per greitai sutikusi, nes Džošas stabtelėjo ir pažvelgė į ją. O ji iš tikrųjų visai nenorėjo kalbėti apie gaisrus – nei dabar, nei vėliau. – Tai… tai visai suprantama, – pralemeno bandydama neleisti jam vėl pažvelgti vidun.

Kurį laiką Džošas stovėjo susimąstęs, paskui linktelėjo galvą.

– Eime.

Jiems žingsniuojant per gaisrinę darbuotojai smaigstė žvilgsniais. Kažkas nusijuokė, pasigirdo dviprasmiškos užuominos. Nelėtindamas žingsnio Džošas parodė jiems nešvankų gestą. Tačiau pažvelgusi jam į veidą Amanda pamatė, kad Džošas šypsosi – atrodė patenkintas savimi… netgi šiek tiek pasipūtęs.

Cha! Tegul pučiasi, jai tai nerūpi. Svarbiausia – labdaros projektas.

Nors tai reiškia, kad turės ir Džošui skirti dėmesio. Bet trumpam.

Džošas žvilgčiojo į Amandą, jiems išeinant į vėsią spalio naktį. Jis ką tik baigė dvylikos valandų pamainą, po dviejų iškvietimų gesinti gaisrą šiandien turėjo jaustis išsekęs. Prieš jai pasirodant iš tikrųjų lenkė nuovargis, jis buvo persismelkęs iki pat kaulų smegenų. Džošas svajojo grįžti namo ir griūti į lovą. Tačiau dabar… tikėjosi kai ko kito. Buvo šiek tiek susijaudinęs.

Geidė Amandos Barker . Džošas išsišiepė.

Neseniai lijo, ant šlapio šaligatvio atsispindėjo gaisrinės šviesos ir ryški mėnesiena. Vėsus oras gaivino, o atšiaurus vėjas atitiko Džošo nuotaiką.

Apglėbęs Amandą jis jautė, kad ji nerimauja, nors ir bando nuslėpti. Ne taip dažniausiai elgiasi moterys jo glėbyje. Tačiau ir Amanda visai ne tokia, prie kokių jis pripratęs.

Tokios kaip ji paprastai jo nejaudina.

Tačiau šiąnakt, regis, tai neturi reikšmės.

Kartą nusprendęs atsimokėti jos pačios ginklu Džošas nebegalėjo liautis apie tai galvojęs.

Įsivaizduodavo, kaip išvaduoja ją iš tobulo moteriško kostiumėlio ir paleidžia idealiai sušukuotus plaukus.

Troško sužinoti, ar Amanda Barker kada nors būna ne tokia maloni, rafinuota ir madinga. Norėjo išvysti ją pašėlusią ir nesivaržančią.

Išgirsti rėkiančią pasiekus palaimos viršūnę, besiraitančią po juo ir tobulais rožine spalva nulakuotais nagučiais įsikabinusią jam į nugarą.

Džošas sustojo, giliai įkvėpė. Tada įsisprendė į klubus ir juokdamasis nulenkė galvą. Velniai rautų, nebesuvaldo savo geismo.

Nesitikėjo šįvakar išvysti čia Amandos, tiesą sakant, jautėsi toks išsekęs po dviejų gaisrų, kad iš viso nepajėgė galvoti. Todėl nustebo pamatęs ją slampinėjančią po drabužinę ir jo laukiančią.