Erica Orloff - Tarp dangaus ir žemės

Taksistas paspaudė skaitiklį, šis sutarškėjo, dzingtelėjo ir išspjovė čekį. Keitė ištiesė vairuotojui dvidešimt dolerių.

– Grąžos nereikia.

– Ačiū. Gražaus jums vakaro. Telaimina jus Dievas.

– Ačiū. Ir jus. – Keitė nusišypsojo galvą kinkuojančiai statulėlei ant prietaisų skydelio ir išsiropštusi iš taksi patraukė į Deivido namą. Ją įleido durininkas.

– Labas vakaras. – Jis linktelėjo Keitei.

– Labas, Henri. Kaip jaučiasi žmona?

– Jai geriau, ačiū. Pasak daktaro, procedūros padeda.

– O, puiki naujiena. – Keitė didžiavosi savimi, kad atsimena durininkų ir maisto parduotuvėlių savininkų, taip pat riestainių pardavėjo ir žemaūgio senuko, kiekvieną dieną vedžiojančio terjerą netoli jos namų, vardus. Tėvas sakydavo, jog galima pragyventi gyvenimą taip nieko ir nepažinus arba pažįstant visus. Keitei patiko žinoti visų vardus ir ką nors svarbaus apie kiekvieną sutiktą žmogų. Taip Manhatanas atrodydavo šiek tiek mažesnis.

Ji spustelėjo lifto iškvietimo mygtuką ir pakilo į septintą aukštą. Deividas buvo tobulas vaikinas. Protingas, šmaikštus, neįtikėtinai išvaizdus. Kada nors jis taps įžymus. Keitė neabejojo, jog kita knyga ir bus laiptas į šlovę.

Jų santykiai užsimezgė tik atidavus spausdinti pirmąją knygą. Tačiau abipusė simpatija ruseno visą laiką, kol knyga buvo redaguojama. Leidyklos darbuotojai pastebėjo abipusę trauką. Leslė, geriausia Keitės draugė, taip pat redaguojanti knygas, pareiškė, kad Keitė – laimingiausia knygų redaktorė Manhatane, nes jai teko laimė dirbti su vyru, primenančiu „Brooks Brothers“ 4 4 Seniausias JAV vyriškų drabužių parduotuvių tinklas. modelius – ir dar turinčiu galvą ant pečių. Aistra įsiliepsnojo per iškilmingą vakarienę sulaukus pirmųjų knygos apžvalgų – visos jos buvo teigiamos. Nuo to laiko jie nesiskyrė.

Atsivėrė lifto durys ir Keitė nuėjo prie 7 B buto durų. Įkišo raktą į spyną ir įžengė vidun. Deivido stilius, kaip Keitė pasišaipydavo, buvo „elegantiško vienišiaus“ – interjere dominavo tamsus žvilgantis medis, intymią atmosferą kūrė ruda oda, ant sienos kabančios nespalvotos nuotraukos sidabriniais rėmeliais tapo stilių paryškinančiais akcentais. Bute tvyrojo prieblanda, nes degė tik blanki lemputė: Keitė ėmė spėlioti, ar Deividas namie. Jau ruošėsi šūktelėti jį vardu, kai žvilgsnis už kai ko užkliuvo. Atidaryto „Kristal“ šampano butelio. Dviejų krištolinių taurių, kone tuščių, dugne tingiai plūduriavo šampano burbuliukai. Vienos taurės kraštas buvo suteptas lūpų dažais. Raudonais. Ne Keitės atspalvio.

Nors kojos ėmė linkti per kelius, Keitė tikino save, kad yra milijonai galimų paaiškinimų. Geriausia jo vaikystės draugė Džudė galėjo atvažiuoti į miestą pavakarieniauti. Galbūt jis linksmina seserį. Tačiau mintyse garsiai suskambo žodžiai, kuriuos Keitė pasakė Deividui prieš išeidama iš jo buto šįryt. „Šįvakar nepasimatysime. Užtruksiu darbe, paskui turiu susitikti su agentu, išgersime po kokteilį.“

Tačiau vėliau Keitė susitiko su „Gotham“ redaktoriumi ir gavo iš jo šviežutėlį žurnalo numerį. Išgėrusi po kokteilį su agentu ji pasidavė akimirkos impulsui ir nusprendė taksi atvažiuoti pas Deividą.

Drebėdama ir jausdamasi lyg kvaiša Keitė klupčiodama, kone apgraibomis pasiekė miegamąjį. Ir štai jis, nuogas, pusiau styrančiu peniu, skubiai tempiasi kelnaites. O štai ir ji , karštligiškai grūdanti juodą nėriniuotą liemenėlę į rankinę.

Leslė.

Keitė apsigręžė ir rydama sukilusią tulžį išbėgo.

– Keite… Keite… Palauk! – Deividas ją atsivijo ir sugriebė už rankos. – Viskas ne taip, kaip tu…

Keitė suklykė – net pati nepažino savo balso:

– Ne taip, kaip manau? Nelaikyk manęs kvaiša! Niekše tu!

– Maniau…

– Kad užtruksiu darbe? Esu suplanavusi išgerti? Negalėsiu su tavimi susitikti? – Keitė jautė skruostais srūvančias ašaras ir išsigando tuoj apsivemsianti. Trūktelėjusi išlaisvino ranką, įgrūdo ją į didžiulę savo rankinę ir ištraukė žurnalą. Iš visų jėgų tėškė jį Deividui į veidą; mokykloje lankytos mažojo beisbolo treniruotės išėjo į naudą – žurnalas pataikė tiesiai į tikslą ir vožė į tobulą nosį. – Buvau susitikusi su „Gotham“ redaktoriumi ir panorau tave nustebinti.

Žurnalas nukrito ant grindų, viršeliu į viršų. Viena iš antraščių skelbė: „Geriausias naujas Amerikos rašytojas.“

– Keite. – Išblyškęs Deividas purtė galvą. – Aš išgėriau. Aš…

Sutelkusi visą įtūžį ir neapykantą Keitė žvilgsniu nusvilino Leslę, kuri apsiašarojusi stovėjo Deivido miegamojo tarpduryje. Keitė nugurkė seiles.

– Jūs vienas kito verti.

Ji atlapojo buto duris ir pasileido koridoriumi. Galvoje, tarsi ši būtų tapusi jai nepavaldi, nepaliovė suktis iki pusės nuogos Leslės jo miegamajame vaizdas. Lėtai. Greitai. Kadras po kadro.

Keitė tyliai pasimeldė.

– Būk geras, padaryk taip, kad liftas atvažiuotų tuoj pat. – Laimei, taip ir nutiko. Keitė įžengė į vidų ir trenkė per vestibiulio mygtuką, paspaudė jį tris, keturis, penkis kartus, trokšdama, kad durys staigiau užsivertų ir liftas greičiau nugabentų ją į pirmą aukštą, kuo toliau nuo jo. Nuo jų. Perbėgusi vestibiulį, susirūpinusio durininko nulydėta žvilgsniu, Keitė žengė į tvankią naktį. Ji mėgino įkvėpti šviežio oro, bet jautėsi taip, tarsi kvėpuotų pirtyje.

Tetroško grįžti namo ir po dušu nusiplauti bjaurastį ir pažeminimą. Ji norėjo pabūti viena. Keitė pasisuko susistabdyti taksi ir pastebėjo gatvėje stovintį automobilį, su kuriuo atvažiavo prieš mažiau nei dešimt minučių – vairuotojas buvo įjungęs ženklą „nedirba“.

Šluostydamasi ašaras ji priėjo prie taksi ir pasilenkusi žvilgtelėjo per langą. Be abejo, tas pats prietaisų skydelis su galva kinkuojančia statulėle. Jos taksistas su turbanu. Jis pamojavo ir nuleido langą iš keleivio pusės.

– Kas nutiko, mano vieną dieną išgarsėsianti drauge?

– Sumanymas padaryti staigmeną buvo nevykęs.

Sprendžiant iš veido išraiškos, taksistas kaipmat viską suprato.

– Leiskite parvežti jus namo.

Dėkinga už jo gerumą Keitė vėl įsitaisė ant užpakalinės sėdynės.

– Ačiū, – sukuždėjo ir įdėmiau įsižiūrėjo į pavardę ant taksisto darbo leidimo, prisegto prie saulės skydelio, stengdamasi suprasti, kaip ją ištarti – pavardę sudarė šeši skiemenys.

– Galite į mane kreiptis Mo. Taip mane vadina amerikiečiai draugai.

– Ačiū, Mo. Aš Keitė.

Jis atsigręžė ir pažiūrėjo į ją.

– Man labai gaila. Pasakykite, kur jus nuvežti.

Keitė pasakė taksistui adresą, atsilošė ir užsimerkė. Iš lūpų išsprūdo tyli rauda. Galbūt reikėtų pasikalbėti. Gal tai užgožtų į smegenis įsvilintą vaizdą.

– Kodėl jūs vis dar čia? – pasiteiravo ji. – Maniau, teks ilgai stovėti gatvėje, kol susistabdysiu taksi, o tada pamačiau jus.

– Nutiko kai kas labai, labai keisto. Turėjau pasiklausyti. – Jis parodė į radiją.

– Tam dėl sekso pamišusiam laidos vedėjui?

– Taip, taip. Jį pašovė.

Keitė plačiai atsimerkė.

– Pašovė?

– Taip. Jis pamišėlis, mano naujoji drauge Keite, bet yra pamišusių dar labiau už jį. Kažkas bandė jį nužudyti.

– Toks tas Niujorkas.

– Ne, tokia yra Amerika, – liūdnai ištarė taksistas.

Jam sukant į Jorko gatvę, Keitė stebėjo linguojančią galvą. Buda nebeatrodė toks laimingas, tarsi iš jos šaipytųsi.