Rebecca Winters: Montefalko nuotaka

– Leitenante Deivi?

Portlendo policijos detektyvas pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano.

– Džiugu, kad taip greitai atvykote, ponia Parker.

– Iš jūsų žinutės supratau, kad tai skubu.

– Taip, – atsakė jis rimtai. – Užeikite ir sėskitės.

Elė atsisėdo ant kėdės priešais stalą.

– Kaip suprantu, byla pasistūmėjo į priekį?

– Ir net labai, – pritariamai linktelėjo leitenantas. – Nustatyta moters, kuri prieš keturis mėnesius žuvo autoavarijoje kartu su jūsų vyru, tapatybė. Tai pavyko sužinoti pagal dantų gydymo įrašus ir palyginus DNR.

Elė prieš du mėnesius palaidojo savo vyrą. Ji laukė šios dienos vildamasi vėl atgauti ramybę. Tačiau kartu ir baiminosi, kad gali sužinoti skaudžių dalykų, kurie užbaigs beprasmes spėliones.

– Kas ji?

– Trisdešimt ketverių metų ištekėjusi moteris iš Italijos, vardu Donata Di Montefalko.

Pagaliau ji žino tos moters vardą ir šiokias tokias biografijos detales.

– Italų policija pranešė, kad ji – kunigaikščio Di Montefalko žmona. Jos vyras – labai turtingas ir garsus aristokratas, kilęs iš to paties miestelio netoli Romos. Anot šią bylą tyrusių policijos pareigūnų, jos vyras buvo pasamdęs žmones, kurie jos ieškojo visus šiuos mėnesius.

– Savaime suprantama, – sušnabždėjo Elė. Ar jis mylėjo žmoną? O gal jo santuoka buvo tokia pat paini kaip ir jos?

Ji numanė, kad detektyvas įtaria jos vyrą buvus neištikimą. O ir pati Elė jau senokai jautė, kad jos santuoka griūva, tik nenorėjo tuo tikėti.

Kai tekėjo už Džimo, jis atrodė atsidavęs šeimai. Bet vėliau vyras stebėtinai pasikeitė ir pamažu ji liovėsi jį mylėjusi, nors ir negalėjo prisiminti, kada būtent tai atsitiko. Jų santuoka truko dvejus su puse metų. Pastaruoju metu Elė ėmė jausti, kad kažkas negerai: vyras ilgi užsibūdavo darbe, mylėdavosi be aistros, trumpam skambtelėjęs į namus niekada nepaklausdavo, kaip ji laikosi. Kai Elė užsimindavo, kad jiems reikėtų vaikų, vyras prašydavo palaukti, kol jis uždirbsiąs pakankamai.

Nors vis dar nebuvo konkretaus meilės romano įrodymo, tai sustiprino Elės įtarimus.

Krūtinę pervėrė skausmas. Ji norėjo kuo greičiau dingti iš kabineto ir pabūti viena.

Per du mėnesius Elė jau turėjo įsisąmoninti, kad jos vyras žuvo ne vienas, tačiau ji vylėsi jo bendrakeleivę buvus kiek vyresnę. Greičiausiai kokia senyva moteriškė, kurią jis pasisiūlė pavėžėti artėjant audrai. Išgirdus moters amžių jos nuogąstavimai nepakankamai mylėjus vyrą tik sustiprėjo. O dabar jau per vėlu ką nors pakeisti.

– Dėkoju, kad pranešėte, leitenante. – Dar sekundė ir ji praras savitvardą. Per ilgai gyveno neigdama. Elė jautėsi kalta, kad nepakankamai stipriai kovojo dėl jųdviejų meilės. – Aš labai vertinu jūsų pagalbą.

Leitenantas palydėjo Elę iki kabineto durų.

– Apgailestauju, kad man teko vėl priminti šią baisią netektį, bet buvau pažadėjęs pranešti, kai tik turėsime kokių naujienų. Viliuosi, kad jums pavyks greitai visa tai pamiršti ir gyventi toliau.

Gyventi toliau? – pamanė Elė. Ar tai įmanoma, kai santuoka žlugusi ir nieko nebegalima pakeisti? Kaip gyventi toliau, kai svajonės apie laimingą gyvenimą drauge subyra į šipulius?

Detektyvas žvelgė į ją su užuojauta.

– Gal norite, kad palydėčiau iki automobilio?

– Ne, ačiū, – burbtelėjo Elė. – Man viskas gerai.

Ji išskubėjo iš kabineto ir pasileido koridoriumi iki paradinių policijos nuovados durų.

Dieve, ir kaip galėjo viskas taip pasibaigti? Niekas nepaaiškėjo, tik apaugo naujomis mįslėmis.

Elė susimąstė apie žuvusiosios vyrą. Jis ką tik sužinojo, kad rastas žmonos kūnas, ir turėjo jį atpažinti. Tikriausiai, jai dingus, kankinosi ištisus mėnesius. O dabar ne tik išgyvena dėl netekties, bet ir svarsto, ar svarbus buvo Džimas Donatai.

Kad ir kur šiuo metu būtų kunigaikštis Di Montefalkas, Elė žinojo – jis išgyvena tą patį pragarą, kaip ir ji.

Galėjo tai įsivaizduoti…

– Dėde Džinai? Kodėl mes turime važiuoti į tavo sodybą?

Rudolfas Džianinas Fioretas Di Montefalkas, šeimos ir keleto artimiausių draugų vadinamas Džinu, žvilgtelėjo pro veidrodėlį į savo vienuolikmetę dukterėčią. Mergaitė sėdėjo šalia Marčelo, jo vyresniojo brolio.

– Dabar vasara. Pamaniau, kad judviem su tėčiu patiktų pabūti gamtoje, o ne lindėti rūmuose.

– O jei mama sugrįš namo? Ji mūsų neras.

Džinas įsitempė – pagaliau atėjo ta baugi akimirka.

Jis sustojo šalia gyvenamojo namo. Besileidžiančių saulės spindulių apšviestos kiparisų šakos metė šešėlius ant geltonų namo sienų.

Džinas atsisuko norėdamas įsitikinti, kad Sofija laiko savo tėvo ranką. Marčelas sirgo Alzheimerio liga ir nebegalėjo kalbėti. Taigi tai buvo vienas iš būdų parodyti jam savo meilę ir tikėtis atsako.

– Privalau tau šį tą pasakyti, mieloji.

Dukterėčia išblyško.

– Kas yra? – paklausė ji virpančiu balsu. Ištisus mėnesius kankindamasi dėl dingusios motinos, Sofija prarado gyvenimo džiaugsmą.

– Sofija, turiu blogų naujienų. Tavo mama pateko į autoavariją ir… žuvo.

Nelaimė įvyko prieš keturis mėnesius, bet Džinui apie jos mirtį buvo pranešta tik praėjusią naktį. O šiandien jis rūpinosi Sofijos ir Marčelo perkraustymu į kaimą. Nei Sofija, nei rūmuose ir užmiesčio name dirbantys žmonės neturėjo žinoti su tragedija susijusių detalių.

Jis matė, kaip Sofijos veidą iškreipia skausmas. Netrukus vyras išgirdo sielvarto sugniuždytos mergaitės kūkčiojimą. Jos tamsiai ruda galva buvo įremta į tėvo petį, bet Marčelas žvelgė į ją nieko nematančiomis akimis ir negalėjo paguosti dukters.

Girdėdamas jos raudą Džinas juto, kaip ir jo akyse tvenkiasi ašaros. Dabar, kai Donatos kūnas galų gale rastas ir atpažintas, vienas košmaras baigėsi. Bet kitas tik prasideda… Motinos netekusiai ir savyje užsisklendusiai dukterėčiai prireiks daug meilės ir supratimo.

Džinas jau buvo sutaręs su kunigu dėl neviešų pamaldų už mirusiąją, kad Sofija viena galėtų atsisveikinti su motina, nevarstoma smalsių akių. Vėliau jam reikės pasirūpinti savo šeimos saugumu ir apginti nuo spaudos kišimosi.

Karlas Santis, regiono vyriausiasis policijos inspektorius ir vienas geriausių šeimos draugų, nėrėsi iš kailio, kad tik informacija nenutekėtų iš policijos nuovados ir jos neišplatintų įvairūs Romos laikraščiai bei televizija. Bet reikėjo saugotis ir piktų, nepasotinamų bulvarinių laikraštpalaikių. Jie kišosi visur be gailesčio ir nuolat sekiojo Džiną bei jo šeimą, geisdami iškapstyti ką nors pikantiška. Tokia buvo titulų ir turto kaina.

Jei ne Karlas, padėtis būtų dar prastesnė.

Prieš dvejus metus Marčelas staiga susirgo, o Donatos savanaudiškas elgesys sužlugdė jo brolio santuoką ir nepataisomai pakenkė jųdviejų dukrai. Džino nuomone, Donata turėjo būti oficialiai paskelbta nejautriausia, nerūpestingiausia žmona ir motina visame pasaulyje. Jis aršiai kovėsi norėdamas apsaugoti savo brolį ir dukterėčią nuo jos ydų. Vyras buvo priverstas sergėti šeimos paslaptis, kurias Donata mėgaudamasi viešino kiekvienam, kas tik teikdavosi jos klausytis. Toks nerinklus moters jausmų išliejimas spaudai temdė jų visų, o ypač Džino gyvenimą. Pasakodama apie jį, ji piešdavo gobšaus, pavydaus svainio, kuris troško jos ir titulo, paveikslą. Donata nepagalvojo tik apie viena – kad gali staiga mirti.