Rebecca Winters - Montefalko nuotaka

Kai tik žiniasklaida užuos apie nelaimingą atsitikimą, visi šeimos reikalai, kuriuos Džinas taip stengėsi slėpti, taps vieši. Žinia, kad automobilį vairavo amerikietis vyras, kone Donatos bendraamžis, tik paskatins paparacų smalsumą. Ši istorija sudomins daugybę laikraščių, o jos padariniai neabejotinai atsilieps Sofijai. Dukterėčią gali sugniuždyti ne tik skaudi tikrovė, bet ir skleidžiami pagiežingi gandai.

Šiuo metu jis galėjo tik išgabenti brolį ir dukterėčią į saugią vietą, kuo toliau nuo žiniasklaidos antpuolių, ir taip neleisti žurnalistams be skrupulų skleisti melą apie jo šeimą. Nuo paauglystės jis kovojo su spauda, tai buvo dalis jo gyvenimo. O dabar ir Sofija turi tai patirti. Bet jis neleis!

Dirigentas padėjo lazdelę.

– Dešimties minučių pertrauka. Paskui vėl tęsime Bramsą nuo dvidešimtojo takto.

Elė apsidžiaugė, kad galės atsikvėpti, ir padėjusi smuiką ant kėdės prisidėjo prie iš koncertų salės vorele išeinančių styginių instrumentų grupės muzikantų.

Moteris nužingsniavo koridoriumi tolyn, į nuošalesnę vietą, ir susirado rankinėje mobilųjį telefoną. Ji laukė gydytojo skambučio. Po vakarykščio susitikimo su detektyvu Elę kamavo migrena. Tačiau žinutės iš gydytojo nebuvo. Gal jis skambino į namus? Išklausiusi namų telefono balso paštą, sužinojo, kad skambino gydytojo seselė – dėl recepto. O kad tik skausmas nors kiek atlėgtų…

Šiuo metu viskas atrodė netikra. Moterį buvo užvaldęs skausmas dėl iširusios santuokos ir Džimo mirties aplinkybių.

Buvo paliktas dar vienas balso pašto pranešimas. Bet galva taip tvinkčiojo, kad Elė nusprendė palaukti, kol sugrįš namo.

– Ele? – šūktelėjo jai Kerolė. – Ar viskas gerai?

– Migrena niekaip nepraeina. Būk gera, pasakyk maestro, kad man reikėjo išeiti, bet rytoj repeticijoje būsiu.

Poryt turėjo įvykti Portlendo filharmonijos orkestro gegužės pabaigos koncertas.

– Gerai, dėl smuiko nesijaudink. Pasiimsiu jį, o rytoj atnešiu.

– Tu – angelas.

Elė gurkštelėjo iš čiaupo vandens. Šiek tiek atgavusi jėgas išėjo iš pastato ir patraukė prie automobilio. Stabtelėjusi prie vaistinės moteris nusipirko išrašytų vaistų ir čia pat juos išgėrė, tada grįžo tiesiai namo ir griuvo į lovą su ledo prigrūstu maišeliu ant kaktos.

Tik po valandos pasijuto šiek tiek geriau, bet jokios tabletės negalėjo išvaduoti nuo kankinančių minčių.

Ji troško pamatyti Džimo žūties vietą. Motina neįtikino Elės, kad tai netikusi mintis – gali būti pernelyg skausminga. Tačiau ar gali būti dar didesnis skausmas nei dabar. Ji turėjo pamatyti tiltą, nuo kurio į upę nuslydo Džimo automobilis. Tai atsitiko Sent Morice, Šveicarijoje, siaučiant pūgai.

Elė juto nepaaiškinamą troškimą pamatyti, kur Donata gyveno. Nuvykusi į Montefalką gal netgi turėtų paskambinti kunigaikščiui ir pareikšti užuojautą. Tam vyrui turėtų kilti tokių pat klausimų, kaip ir jai. Gal pasikalbėjus kančia nors kiek atlėgtų.

Staiga Elę užplūdo ryžtas, kokio nejuto ištisus mėnesius. Ji siektelėjo mobiliojo telefono. Paskambinusi į oro linijas moteris užsisakė kitos dienos rytinį skrydį iš Portlendo ir susimokėjo kreditine kortele. Skris į Šveicariją, o paskui – į Italiją.

Įpusėjus popietei Elė jautėsi gana gerai. Taigi ji nuvažiavo į banką nusipirkti kelionės čekių. Sprendimas imtis konkrečių veiksmų greičiausiai padėjo daug labiau nei vaistai. Ji rado jėgų susipakuoti kelionei reikalingus daiktus ir susitarė su kaimynu, kad šis patikrintų pašto dėžutę, kol ji bus išvykusi.

Nusipraususi po dušu, Elė išgėrė dar vieną tabletę ir griuvo į lovą. Ryte ji jautėsi kur kas geriau.

Pastačiusi automobilį į garažą, moteris išsikvietė taksi; belaukdama jo atvažiuojant, nutarė išklausyti žinutę, likusią jos namų atsakiklyje nuo vakar ryto.

– Sveikas, Džimai! Čia Trojus iš Auksinės rankos sporto klubo. Mes diegiame naujas administravimo taisykles ir tvarkome rakinamas spinteles. Radau šį tą vertinga, kas priklauso tau. Neturiu nei tavo telefono numerio, nei namų adreso, todėl skambinu visiems Džėjams, Džimams ir Džeimsams Parkeriams. Susisiek su manimi, kad galėčiau išbraukti tave iš sąrašo. O jei esi tas, kurio ieškau, užsuk per dvidešimt keturias valandas. Antraip spintelėje rasti daiktai bus išmesti.

Elė buvo palaidojusi savo vyrą prieš du mėnesius. Žinia, kad būtent dabar kažkas nori su juo pasikalbėti, pašiurpino. Šis skambutis buvo tarsi vaiduoklis iš praeities.

Kadangi Džimas nelankė jokio sporto klubo, ji paskambino paliktu numeriu.

– Sporto klubas Auksinė ranka .

– Ar Trojus yra?

– Taip, tai aš.

– Jūs skambinote man į namus vakar ryte. Esu ponia Džeims Parker, bet manau, kad ieškote ne to Džimo Parkerio.

– Regis, jūs teisi. Ieškau Džimo, kuris daug dirba Europoje ir yra nevedęs. Dėkui, kad paskambinote.

Elės pirštai sugniaužė telefono ragelį. Galvoje aidėjo ką tik girdėti žodžiai. Jųdviejų santuokos metu ji per dažnai nekreipė dėmesio į smulkmenas. Tiesiog nenorėjo patikėti, kad kažkas negerai.

Tačiau tos dienos – jau praeitis. Elė nebėra naivi idealistė, kokia buvo tekėdama už Džimo.

Ji liepė taksi vairuotojui nuvežti į sporto klubą ir luktelėti. Klubas buvo kitame Portlendo gale, netoli greitkelio, vedančio į oro uostą. Nebuvo galima delsti nė minutės.

Palikusi taksi vairuotoją laukti, Elė pasileido bėgte į sporto klubą. Viduje treniravosi keletas žmonių. Už sienelės stoviniuojantis treneris smalsiai nužiūrėjo įeinančią moterį.

– Sveiki!

– Labas! Ar jūs Trojus?

– Taip.

– Aš esu ponia Parker. Mes neseniai kalbėjomės telefonu.

Vyras pašnairavo į ją.

– Regis, sakėte, kad suklydau.

– Jūsų žodžiai privertė mane persigalvoti. Ar tasai Džimas pasakojo, ką veikia Europoje?

– Taip. Jis pardavinėja slidinėjimo įrangą. Tiesą sakant, buvome sudarę su juo sandorį. Aš pasiūliau jam nemokamai treniruotis mainais už jo geriausią slidinėjimo įrangą.

Elė įkvėpė. Nebuvo jokių abejonių.

– Manau, tai buvo mano vyras.

– Ką reiškia buvo ? – mirktelėjo Trojus.

– Džimas mirė prieš keturis mėnesius.

– Juokaujate? Štai kodėl jo nebemačiau. Kas atsitiko?

– Žuvo autoavarijoje.

Ar prieš Donatą būta ir kitų moterų? Ar tik ji buvo ta nelaimingoji, kuri nuslydo kartu su juo nuo tilto?

– Apgailestauju, ponia Parker. Turbūt klydau manydamas, kad jis nevedęs.

Elė papurtė galvą.

– Neklydote, esu tuo įsitikinusi. Kada jis užsirašė į klubą?

– Maždaug prieš metus.

Prieš metus? Stengdamasi susikaupti ji iš rankinės išsitraukė piniginę. Joje buvo nedidelis skyrelis nuotraukoms. Elė parodė Džimo fotografiją.

Vyriškis kurį laiką žiūrėjo į ją, paskui pritariamai linktelėjo.

– Minutėlę, aš tuoj atnešiu jo daiktus.

Netrukus jis išniro pro savo kabineto duris nešinas sidabrinės spalvos nešiojamuoju kompiuteriu. Aplink jį buvo apsuktas laidas.

Vyriškis nuplėšė prie jo priklijuotą blanką.

– Pasirašykite štai čia.

Elė padarė kaip prašoma, stengdamasi užgniaužti drebulį.

– Ačiū, kad paskambinote, Trojau. Noriu susirankioti visus savo vyro daiktus.

– Suprantama. Džiaugiuosi, kad užsukote, nes būtume jį pardavę. Labai apgailestauju dėl jūsų vyro.

– Aš taip pat, – sumurmėjo ji.

Elė nežinojo, kada Džimas įsigijo šį nešiojamąjį kompiuterį. Vieną buvo gavęs iš kompanijos ir naudojo verslo reikalais. Vienintelė šio kompiuterio atsiradimo priežastis – Džimas turėjo ką slėpti.