Megan Hart - Nedorėlė

Be šių žmonių knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos. Dėkoju:

Natalie Damschroder ir Lauren Dane už tai, kad skaitė knygą, palaikė mane per visus Elės nuotykius (ir už tai, kad sakė, jog myli Deną);

mano tinklaraščio „Maverick Authors“ bendraautorėms „Žirklėms“ ir „Stūmokliui“ – trijulė nugalės!

nuostabiausiai palaikymo grupei – CPRW draugijai, kurios narius pažinti man yra garbė;

Kelly, Sal ir visai mūsų dvaro komandai už tai, kad kartu valandų valandas linksminamės, ir Jenai – už kaubojišką šokį ir paauglišką depresiją! Bučkis!

Anavilio „Mary Catherine’s“ kepyklėlės darbuotojams ir savininkams. Ačiū už kėdę, kavą ir padrąsinimą;

už tikėjimą mano jėgomis labai dėkoju Mary Louise Schwartz iš Belfrėjaus literatūros agentūros, o už suteiktą galimybę pristatyti šią knygą skaitytojams sakau ačiū Susan Pezzack;

taip pat už paramą esu dėkinga savo šeimai ir draugams, ypač mamai Emily, kuri nuo mažens skatino svajoti, tėčiui Donui, kuris mus su seserimi išauklėjo, ir sesei Whitney, kuri yra ir mano geriausia draugė.

Štai kas nutiko.

Sutikau jį saldumynų parduotuvėje. Jis atsigręžė ir nusišypsojo. Nustebusi ir pati šyptelėjau. Tai buvo ne saldainiukų vaikams krautuvėlė. Mudu susidūrėme „Saldžiajame rojuje“ – prabangių, gurmaniškų saldėsių parduotuvėje, kurioje nerasi pigių čiulpinukų ar kreidos skonio šokolado. Į tokią parduotuvę užsuki užsieninių triufelių šefo žmonai, nes jautiesi kalta, kad po konferencijos Milvokyje dulkinaisi su jos vyru.

Jis pirko juodus dražė. Pažvelgė į maišelį vienspalvių šokoladu įdarytų saldainiukų mano rankoje.

– Žinote, ką sako apie žalios spalvos dražė? – Jis mėgino apžavėti mane nerūpestingu šypsniu, bet aš atsispyriau.

– Kad jie skirti Šventojo Patriko dienai? – Kaip tik todėl ir pirkau saldainių.

– Ne. – Jis papurtė galvą. – Ne. Žalia spalva žadina aistrą.

Ne pirmas vyras bando mane vilioti. Dažniausiai jiems trūksta takto. Jie mano, kad tai, kas kabo tarp kojų, atstos tai, ko trūksta tarp ausų. Kartais, kai noriu pasijusti geidžiama, su tokiu vyru vis tiek patraukiu namo, tačiau dažniausiai geismas būna apsimestinis ir galiausiai nuvilia.

– Šitą pasakėlę sukūrė nebrendilos, negebantys savo fantazijų paversti tikrove.

Vyras dar plačiau nusišypsojo. Jo bruožai nebuvo įsimintini, bet nuostabi šypsena viską atpirko. Šlapio smėlio spalvos plaukai, apniukusio dangaus spalvos akys masino, bet ta šypsena… ji užgniaužė kvapą.

– Puikiai atsakyta, – tarė jis ir ištiesė ranką.

Kai ją paėmiau, lėtai ėmė traukti mane artyn, nors ir priešinausi. Tada palinko prie ausies ir aš suvirpėjau, per kaklą nuvilnijus karšto iškvėpto oro gūsiui.

– Ar mėgsti saldymedžio lazdeles?

– Mėgstu.

Jis stumtelėjo mane į kampą ir kyštelėjo ranką į mažų juodų stačiakampių saldainiukų sklidiną indą, ant kurio puikavosi nupiešta kengūra.

– Pabandyk šitų, – šalia kabėjo užrašas „Neragauti“, bet vyras pakėlė delną man prie burnos ir aš pravėriau lūpas, – iš Australijos.

Jaučiau, kaip burnoje tirpsta minkštas, kvapnus, lipnus saldymedis. Perbraukiau liežuviu per dantis ir lūpas, kurias ką tik palietė jo pirštai. Vyras nusišypsojo.

– Žinau mielą vietelę, – pasiūlė jis ir aš neklausinėdama nusekiau iš paskos.

„Paskersta avis“ – siaubingas pavadinimas jaukiai britiškai alinei, įsikūrusiai skersgatvyje pačioje Harisbergo senamiesčio širdyje. „Avis“ visai nederėjo prie nesuskaičiuojamų senamiesčio šokių klubų ir prabangių restoranų – kaip tik todėl ir atrodė dar jaukesnė. Kampe studentai traukė karaokę, ir jis pasodino mane prie baro. Kėdė klibėjo, todėl abiem rankomis įsikibau į barą ir užsisakiau taurę „Margaritos“.

– Ne! – mostelėjo jis ranka ir aš kilstelėjau antakį. – Tu gersi viskį.

– Nesu gėrusi viskio.

– Nekalta mergelė.

Kitą būčiau palaikiusi šlykščiu pasipūtėliu, sušnairavusi ir be jokių kalbų atsisveikinusi, tačiau iš jo lūpų šie žodžiai neskambėjo įžeidžiamai.

– Nekalta mergelė, – linktelėjusi pritariau, liežuviu tarsi pirmą kartą ragaudama keistą seniai netartų žodžių skonį.

Jis užsakė mums po stiklą airiško viskio „Jameson“ ir, kaip dera, vienu mauku išgėrė savąjį.

Nesu ragavusi viskio, bet išlenkti taurelę – man ne naujiena, todėl nedelsdama ir nesiraukydama ištuštinau savąją. Supratau, kodėl viskis vadinamas ugniniu vandeniu. Nudeginęs gomurį gėrimas pasklido liežuviu ir keistai priminė rudenį deginamų lapų kvapą. Tapo šilta ir jauku, netgi šiek tiek romantiška.

Jo akys sužibo:

– Gražu žiūrėti, kaip viskis nuslysta tavo gerkle.

Staiga beprotiškai susijaudinau.

– Dar po vieną? – paklausė barmenas.

– Dar po vieną, – neprieštaravo mano kompanionas ir atsigręžęs į mane pridūrė: – Puikiai susitvarkei.

Kažkodėl pasijutau pamaloninta.

Kurį laiką gurkšnojome prie baro, nuo viskio greičiau, nei tikėjausi, apsvaigo galva. Galbūt svaigau ne tiek nuo gėrimo, kiek nuo draugijos – jis žaviai šaipėsi iš kitų alinės lankytojų, o aš lengvabūdiškai kikenau.

Kostiumėliu vilkinti moteris baro kampe, pasak jo, – pagal iškvietimą dirbanti prostitutė, o vyriškis, vilkintis odiniu švarku, – laidotuvių biuro tarnautojas. Naujasis mano pažįstamas auste audė pasakojimus apie kiekvieną aludės lankytoją, nepraleido nė draugiškojo barmeno, kuris, girdi, anksčiau dirbo guminukų ūkyje.

– Guminukai ūkiuose neauga. – Aš palinkau artyn norėdama paliesti jo kaklaraištį: iš toli jis atrodė toks, kokius ryši dauguma vyrų – išmargintas nedideliais taškeliais ir kryželiais, bet dabar pastebėjau, kad tie taškeliai ir kryželiai iš tiesų yra mažytės kaukolės ir sukryžiuoti kaulai.

– Nejaugi? – atrodė nusivylęs, kad nesileidžiu į žaidimą.

– Ne, – truktelėjau už kaklaraiščio ir įsižiūrėjau į žalsvai mėlynas akis, kurios aistringumu nė kiek nenusileido lūpoms, – juos renka laukuose.

Jis atlošė galvą ir nusikvatojo. Nusmelkė pavydas, kad geba taip atsipalaiduoti. Aš nuolat bijau, ką pagalvos žmonės.

– O tu? – paklausė ir tarytum prikaustė mane žvilgsniu. – Kokia tavo profesija?

– Aš guminukų brakonierė, – sušnabždėjau aptirpusiomis nuo viskio lūpomis.

– Neatrodai labai pavojinga. – Jis ištiesė ranką ir ėmė sukti ant piršto iš eglute supintos kasos išslydusią sruogą.

Kurį laiką mudu, du nepažįstamieji, tiesiog žiūrėjome vienas į kitą, sutartinai nusišypsojome ir staiga man toptelėjo: kaip seniai nesišypsojau!

– Ar nori palydėti mane namo?

Jis linktelėjo.

Nėra ko stebėtis, kad tą naktį jis net nemėgino įsiprašyti į mano lovą, tačiau neįprasta, jog nepabandė čia pat išdulkinti. Kad ir kaip ilgai kuičiausi rankinėje ieškodama raktų, šypsojausi ir flirtavau, atsisveikindamas jis net nepabučiavo.

Nepaklausė vardo, neprašė telefono numerio. Paliko apsvaigusią nuo viskio prie namo durų. Kurį laiką žiūrėjau, kaip jis tolsta kišenėse žvangindamas monetas, tada įėjauį namą.