Louise Allen - Aukštuomenės skandalas

Ir nekenčiu savęs už tai, kad pasinaudojau Bonaparto pralaimėjimu kaip pasiteisinimu, kodėl turėčiau atidėti paiešką dar vieniems metams. Štai kodėl gėriau. Esu bailys. Reikėjo kaip nors tvarkytis su tais prisiminimais. Mažai tikėtina, kad istorija pasikartos; visiškai saugu bandyti vesti dar kartą. Protu Risas tai suvokė, bet jausmais, matyt, ne. Regis, kai kurių dalykų jis visgi nepajėgs prisipažinti net Tėjai.

– Tu visuomet turi planą, – atsiliepė ji tokiu abejingu balsu, kad Risas net sutriko. Bet ko jis tikėjosi? Kad ji sukrėsta aiktelės, kad jis pamiršo Sereną?

– Ir dėl to dabar turime leistis į kelią. Turiu būti Doveryje pusę penkių. Turėsime valandą pakrauti karietas ir spėti išplaukti su potvyniu.

– Gabensiesi karietas į Prancūziją? Kaip? – balsas iš po vualio – Tėja dėjosi kepuraitę – nuskambėjo kažkaip dusliai. Ar jis ją kažkuo nuliūdino?

– Nusisamdžiau laivą. Neketinu vargti be patogumų.

– Puiku. – Tėjos balse buvo girdėti pritarimas. Matyt, jam pirma pasigirdo. – Prabanga man patinka. Tai reiškia, kad liks gerokai daugiau vietos pirkiniams.

– Pirkiniams?! – Toji Tėja, kurią jis prisiminė, nerodydavo jokio susidomėjimo vaikščiojimu po parduotuves. Bet vėlgi, tada ji buvo padūkusi mergaitė. Žvelgdamas į klaikią suknelę Risas nusipurtė pagalvojęs, kaip ji įsivaizduoja pirkinius. Na, bet prieš išleisdama į pobūvius pamotė netruks sutvarkyti jos garderobą. Tada jo skaudamoje galvoje iškilo miglotas prisiminimas, kad Tėja minėjo kelis sezonus lankiusis debiutančių pobūviuose. Taip pat ir apie piršlybas, ir kažkokį vyrą, už kurio ji lyg ir turėjo tekėti. Ne, negali būti.

– Žinoma. Todėl visi ir važiuoja į Paryžių.

Šįkart Risui buvo nė motais, kaip tai atrodys, ir jis balsiai suunkštė.

Hartfordas, Grinhitas, Nortflitas. Kitas penkias mylias jiedu važiavo visiškai tylėdami, kaip Tėjai pasirodė, taikydamiesi prie minties, kad teks keliauti drauge. Risas, žinoma, dar galėjo teisintis pagiriomis. Ji vos nepasiūlė sustoti prie artimiausios vaistinės, bet jis juk ne berniukas, o suaugęs vyras. Mažų mažiausiai jai norėtųsi tūpčioti aplink jį kaip apie mažą vaiką.

– Ko nuraudai? – be įžangų pasidomėjo jis.

Tėja pasigailėjo pakėlusi vualį, bet taip keliauti atrodė nedraugiška.

– Galvojau apie vieną vyrą. – Kad ir kaip ten būtų, Risui ji visada galėdavo pasipasakoti viską. Beveik viską.

– Tikrai? – Risas išlindo iš savo kampo ir smalsiai ją nužvelgė. – Sprendžiant iš rausvų skruostų, apie labai romantišką vyrą. Įsimylėjai piešimo mokytoją?

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Atsisveikinimas (pranc.) (čia ir toliau – vert. pastabos).