Louise Allen - Aukštuomenės skandalas

Meluoti nelinkusiam žmogui tai buvo įspūdingas pasirodymas, kuris sutrikdė paskalų nešiotojus ir sušvelnino ant Serenos ir Polo kritusią gėdą, o pačiam Risui padėjo pasirodyti nesant auka, kurios reikėtų gailėtis, – tai tikriausiai bent kiek pagydė jo sužeistą išdidumą.

Kai Altėja atvyko į Londoną pirmąkart pasirodyti aukštuomenėje, jai tepavyko sužinoti tik tiek, kad jis aprimo, užėmė vietą Lordų rūmuose ir tvirta ranka ėmėsi valdyti savo žemes, tačiau tarp moterų pelnė šokiruojančią reputaciją. Užuot ieškojęsis kitos nuotakos, flirtavo taip, lyg flirtas būtų tapęs elegantiška karo forma, ir išlaikė būrį, kaip jai pavyko suprasti iš kuždesių, gražių ir brangiai atsieinančių meilužių. Į jaunoms damoms deramas pramogas Riso nekviesdavo arba jis pats nebuvo linkęs jose dalyvauti.

Viltis dėjusių tekinamų merginų motinos niršo: jaunas, turtingas ir dailus grafas turėtų rūpintis palikuonimis. Pageidautina, su vienos iš jų mergyte, kurios tikrai geriau išauklėtos negu toji vėjavaikė Serena Haslou. Jeigu lordas Denhemas liautųsi mėgautis kūniškais malonumais ir azartiniais žaidimais, greit ateitų į protą ir vieną iš jų vestų.

Fajetonas išdardėjo iš kiemo ir pasuko į rytus, Dartfordo link. Niekas nevertė Riso leistis į šitą kelionę po Europą. Vos prieš kelis mėnesius, kai Europoje šėlo karas, apie tai nebūtų nė pagalvojęs. Tai kodėl gi ryžosi dabar ir kodėl vakar ji pajuto, kad jo nusiteikimas visiškai netvirtas?

Nepaaiškinamai vis kratanti lova staiga pakrypo. Pusiau įmigęs Risas stvėrėsi už krašto, nesugraibė ir ėmė slysti žemyn, kol batuota koja į kažką atsirėmė. Auliniai lovoje? Džentelmenas visuomet bent jau batus nusiauna.

– Kur, po perkūnais?..

– Važiuojame iš Vest Hilo į Dartfordą. Kelionės vadove įspėjama, kad kelias nepaprastai status. – Dalykiškas balsas jį prabudino greičiau negu nepatogi lova.

– Tėja? – Risas atsisėdo, nusibraukė nuo akių plaukus ir sudejavo pamatęs saulės šviesą. Jei tai sapnas, jis nepaprastai nemalonus. – Ką, po velniais, darai mano fajetone?

– Sakei, kad galiu vykti su tavimi į kelionę po Europą. Juk vakar nebuvai toks apsvaigęs, kad neprisimintum, ką pažadėjai? – Tvarkinga, nekrintanti į akis su savo purvo rudumo drabužiais, paprasta kaip Londono žvirblelis ir visiškai tikra Altėja žvelgė į jį nepritariamu žvilgsniu.

– Turėjau vilties, kad tai buvo košmaras. Ko taip į mane dėbsai? – Risas sulankstė lovą taip, kad galėtų atsisėsti. – Burnoj kaip arklių pritrypta.

– Ir nenuostabu – vakar buvai kaip negyvas. Siūlau liepti vadeliotojams sustoti, kad galėtum papusryčiauti. Mes užkandome Šutershile.

Atkirsti, kad už kelionę atsakingas jis ir pats nuspręs, kur stoti, reikštų leistis į vaikystės laikų kivirčus. Nors, tiesą sakant, Tėja niekada nesikivirčydavo. Ir nezyzdavo. Tiesiog išpūsdavo tas savo neišraiškingas rudas akis, o jis pasijusdavo ją apvylęs. Kalbant atvirai, jam tikrai norėjosi ko nors užkąsti ir išmaukti kvortą juodos kavos, o tada, jeigu pasiseks, kas nors vožtels jam per galvą, ir jis, pamiršęs galvos skausmą, panirs į palaimingą užmarštį.

Risas nuleido langą ir persisvėręs laukan riktelėjo:

– Sustokite prie sekančios padorios užeigos!

– Tai bus Buliausužeiga , – suraukusi kaktą Tėja tyrinėjo kelionės vadovą.

– Kad juos kur, tuos pavadinimus! Ką, po velniais, man reikės su tavimi daryti? – Jis turėjo būti visiškai girtas, kad pasidavė tai mergiotei. Atmintyje iškilo blausūs prisiminimai apie klaikų vyrišką kostiumą.

– Nuvežti pas krikštamotę, – staiga įtariai prisimerkė ji, – kaip žadėjai.

– Tu manimi pasinaudojai, – atkirto Risas.

– Ar moterys dažnai tavimi naudojasi? – maloniai pasiteiravo ji.

– Kai man sekasi, – subambėjo Risas, ir Tėja nusijuokė. Kaip jis galėjo pamiršti tą valiūkišką juoką? Vyras prikando lūpą, kad pats nenusišypsotų. – Apie tokius dalykus kalbėtis nedera, o apie situaciją išvis patylėsiu. Jeigu pasklis kalbos, tu sužlugdyta. – Jis įdėmiai įsispitrėjo į merginą. – Tu jau nebe vaikas. – Nejaugi? Net ir dosniai vertinant, ji atrodė vos septyniolikos.

– Taip, nebe vaikas. O dėl sužlugdymo… – Tėja patraukė pečiais, fajetonas ėmė riedėti lėčiau. – Tik į naudą. Tada tėtis liausis bandęs ištekinti mane už kokio nors sukto, pinigus medžiojančio… Noriu pasakyti, tada galėsiu gyventi kaip noriu, o ne pamažu virsti senmerge!

Kas jai darosi? Kiekviena mergina trokšta gauti vyrą, ir taškas. Kodėl Tėja tvirtina priešingai?

– O taip nutiks prieš tavo tėvui mane nušaunant ar po to? – pasiteiravo Risas, kai fajetonas sustojo ir atsiskubino arklininkas. Risas pravėrė dureles. – Ne, žirgų pamainos mums nereikės, tik norėčiau papusryčiauti.

– Gerai pagalvojus, aš irgi noriu, – Tėja nušoko žemėn jam nespėjus pasiūlyti rankos. – Bandelės su šonine ir šiltos kavos užteko vos užkandai.

Ji nuleido storą vualį, tad Risas neturėjo ką prikišti, bet jai grįžus, kaip jis spėjo, iš tualeto, pakišo po privataus salono durų rankena kėdę.

– Labai išmintinga, – sėsdamasi pastebėjo Tėja. – Jeigu čia būtų vaidinamas farsas, kas nors būtinai įsiveržtų pro duris, vos man pakėlus vualį ir pradėjus valgyti. Ir, žinoma, per kokį nors siaubingą sutapimą tas žmogus mane atpažintų ir būtų paskalų nešiotojas. Tada su bizūnu atlėktų tėtis…

– Ar dažnai žiūri komedijas? – Risas įsipylė dar kavos ir įsidėjo cukraus. Jam reikėjo gerai pasistiprinti.

– Pastaruoju metu – ne, – atsakė Tėja, pernelyg smarkiai kaukštelėdama per kiaušinio viršų. Pažiro lukšto gabaliukai, Risas susiraukė. – Tėtis puikiai žino, kokia man kančia būti toli nuo Londono, nesilankyti galerijose, teatruose ir bibliotekose. Laukiu nesulaukiu, kada nuvažiuosime į Paryžių!

Risas priminė sau, kad verkšlenti nevyriška.

– Gal turi kokią draugę Kento ar Sasekso apylinkėse? Ką nors, pas ką galėtum apsistoti?

– Tu pažadėjai! – Tiesa. Tai, kad buvo girtas, – ne pasiteisinimas. Džentelmenas negali laužyti duoto žodžio. Be to, jis jai skolingas. Ne už tą įvykį su spyna, kurį miglotai prisiminė aptarinėjus praėjusią naktį, bet už ilgus metus draugystės, kurios kulminacija buvo toji akimirka bažnyčioje, kai ji įspraudė jam į ranką nosinaitę, pažvelgė tomis akimis, kurios suprato jo skausmą, ir trumpai apkabino.

Tada Tėja nepasakė nieko ir beveik iškart paleido jį iš glėbio, tarytum būtų žinojusi, kad pernelyg didelė užuojauta jį palauš. Šešiolikmetė mergina pasiūlė jam vienintelį dalyką, kurį galėjo, – savo supratingumą ir ramų buvimą šalia, kuris padėjo neišskysti. Tas giedrų akių žvilgsnis rodė, kad ji kliovėsi, jog jis pasielgs tinkamai; taip ir buvo.

Kas būtų nutikę, jeigu jos nebūtų buvę šalia? Ar jis būtų leidęsis vytis, iškvietęs savo geriausią draugą dvikovon? Paleidęs į jį kulką ir sugriovęs tris gyvenimus?

– Taip, tiesa. Gerai, savo žodžio neatsiimsiu.

– Ačiū. – Jos ranka keliant puodelį mažumėlę virpėjo, bet daugiau ji niekuo neišsidavė baiminusis išgirsti atsisakymą.

Ji visuomet buvo narsi. Risas įsipylė dar kavos, kad ji nesuprastų, jog jis pastebėjo, ir pajuto kirbant kaltę. Nereikėjo jos pamiršti. Tačiau džentelmenui nedera rašyti laiškus jaunai merginai.

– Kodėl tu?.. – paklausė Tėja ir nutilo. – Nesvarbu.

– Kodėl vakar buvau girtas? Velnias žino. Metai staiga pasirodė labai ilgas tarpas, ir aš pradėjau abejoti, ar tikrai to noriu, ar tai tebuvo įgeidis. Pirma įtikinėjau save, kad nusipelniau atostogų, – Risas jau norėjo nebaigti sakinio, bet Tėjai jis visada galėdavo pasisakyti viską, – prieš pradėdamas ieškoti žmonos debiutančių pokyliuose.