Marguerite Kaye - Širdies paslaptys

– Madmuazele, prašau nesijaudinti, – apimtas nevilties prabilo seras Čarlzas. – Mano brolis nenorėjo pasakyti… Jūs klaidingai supratote, juk taip, Džekai?

– Visiškai klaidingai. Man visai nekliudo, kad jūs prancūzė, – tarė jis tokiu tonu, kad nebeliko abejonių, jog jam vis dar trukdo Selestės šnipinėjimas. – Kartoju, aš jau nebe kariškis, madmuazele.

– Bet neseniai buvote? – persigandusi, prisiminusi siaubingus pranešimus, kuriuos buvo skaičiusi, Selestė visai užmiršo Džeko Tresteino nemandagumą. – Jūs buvote Vaterlo? Mon Dieu , aišku, buvote. Jūsų ranka, – sušuko ji nesuvokdama, kaip galėjo būti tokia kvaila, kad nesuprato.

– Iš kur jūs žinote apie Džeko ranką?

Seras Čarlzas piktai dėbtelėjo. Selestė aiktelėjo. Nesugalvojo nieko, kaip galėtų pasiteisinti.

– Madmuazelė tikrai pastebėjo, kad labiau naudojuosi kaire ranka, – netikėtai pridengė jos neapdairumą Džekas Tresteinas. – Ji menininkė, todėl pastabesnė už kitus.

Selestę nustebino jo šypsnys. Atrodo, kad vyro nuotaika keičiasi kaip vėjas. Kai šypsosi, jis visai kitoks. Nepanašu, kad šypsotųsi dažnai. Jis – mūšių užgrūdintas karys. Ir tie siaubingi randai. Suvokusi, kad visų trijų akys įsmeigtos į ją, Selestė atsakė:

– Taip, – energingai linktelėjo. – Mesjė Tresteinas pataikė kaip pirštu į akį.

Jis kiek palenkė galvą pritardamas ir vėl jai šyptelėjo, šį kartą nušvito ir tamsiai rudos akys, o Selestė pajuto kvailą dėkingumą.

– Na, – tarė seras Čarlzas, gavęs žmonos pritarimą, – diena prasideda. Po pietų mieste turiu susitikti su savo advokatu, madmuazele Marmion, bet pamaniau, kad galėčiau greitai parodyti mūsų naujojo sodo planus, kad žinotumėte, kurios vietos keisis labiausiai. Jas ir prašytume įamžinti drobėse, taip sakant. Kaip manote?

– Jei nelabai turi laiko, Čarli, leisk man pasirūpinti madmuazele Marmion.

Dabar jau seras Čarlzas aiktelėjo.

– Tu, Džekai?

Ledi Eleonora papūtė lūpas.

– Nemanau, kad sumanymas labai jau geras.

Tačiau jos vyras tuojau atsigavo.

– Ką tu, mieloji, juk mes amžinai drąsiname Džeką užsiimti kokia nors naudinga veikla, kad greičiau sveiktų.

Žmona neatrodė įtikinta.

– Džekui prireiks nemažai laiko, o negalite neigti, su visa derama pagarba, kad jis šiuo metu nėra pats kantriausias vyras. Kaskart, kai mūsų mažasis Robertas paprašo…

– Mes perspėjome sūnų neįkyrėti dėdei. Kai Džekas jausis gerai ir bus pasirengęs, pats papasakos sūnėnui apie Vaterlo, – atsakė seras Čarlzas trindamas rankas ir susinervinęs kreivai dėbtelėjo į brolį. – Džekas vis dar sveiksta po sunkių sužalojimų, meile mano, – švelniai subarė. – Jam dabar dar šiek tiek trūksta… kantrybės.

– Kaip tik tai ir sakau, – atsiliepė Eleonora. – Madmuazelei Marmion, be abejo, kils dar daugiau klausimų nei Robertui, nors ir apie pakeitimus, dvarą…

– Į kuriuos aš atsakysiu geriau nei kas kitas, – įsiterpė Džekas Tresteinas, – juk čia augau.

Seras Čarlzas plačiai nusišypsojo.

– Puikiai pasakyta. O vedžiodamas madmuazelę pats turėsi progos geriau apžiūrėti apylinkes, nes norėčiau, kad madmuazelė nutapytų keletą platesnių dvaro panoramų. Galbūt tau patiks gyvenimas kaime, pažiūrėk, gal kur netoliese rasi, kas tave sužavėtų. Labai siūlyčiau.

Paskutiniai sakiniai buvo ištarti entuziastingai, viltingai, o sutikti su pašaipa. Akivaizdu, šiuo klausimu jie nesutars.

– Galbūt, Čarli, – atsakė Džekas Tresteinas. – Nutinka keistų dalykų.

– Nuostabu! Tada sutarta, jei tik madmuazelė neprieštarauja?

Selestė visai nesuprato Džeko Tresteino. Vieną akimirką jis niršta ant jos, o kitą pridengia, o dar po minutėlės siūlosi su ja pasivaikščioti, pabūti jos draugijoje. Jis įnoringas, švelniai sakant, bet vis tiek jo šypsena žavi, o kūnas jaukia Selestės mintis – jau labai ilgai jokio vyro kūnas jos taip neblaškė. Nuo tada… Tačiau apie tai ji negalvos.

Suvokusi, kad jie laukia atsakymo, Selestė papurtė galvą:

– Ne, aš visiškai neprieštarauju.

– Kodėl pasisiūliau savanoriu?

Džekas nesitikėjo, kad toks bus pirmas intriguojančios panelės Marmion klausimas, o juk reikėjo tikėtis. Akivaizdu, kad jos intelektas aštrus ir akis pastabi. Jis nežinojo, ar taip yra dėl to, kad ji dailininkė, kaip pats pasakė norėdamas padėti pasiaiškinti, kaip pamatė jo ranką.

Keisčiausia tai, kad vos per kelias minutes po pažinties ji jau sugebėjo paveikti jo elgesį. Džekas negalėjo nepastebėti, kaip permainingas jo temperamentas veikia Čarlį ir Eleonorą, tačiau ypatingai atsargus brolio bendravimas padėjo jiems visiems nekreipti dėmesio.

Iki dabar. Džekas nejaukiai gūžtelėjo:

– Dėl sužeidimų buvau kiek be nuotaikos. Tai mažiausia, ką galiu padaryti.

Tokio paaiškinimo užteks. Turės užtekti, nes nieko geresnio nesugalvoja, dėl savo elgesio Džekas sutrikęs ne mažiau už kitus. To jis nenorėjo pripažinti, nes tai reikštų, kad yra ir slaptų priežasčių – o jų nėra. Bent jau tokių, apie kurias norėtų prisipažinti Čarliui. Ar bet kam kitam.

Toks paaiškinimas taip pat leido ignoruoti faktą, kad jo impulsyvaus elgesio priežastis galėjo būti ir pati madmuazelė Marmion. Jei čia būtų mažutis plinkantis prancūzas ožiška barzdele, ar ir jam Džekas taip noriai būtų pasiūlęs paslaugas? Aišku, kad ne, bet tai jau antras dalykas, kurio jis nenorėtų pripažinti. Džekas jai piktai šyptelėjo.

– Jei jums labiau patiktų ledi Eleonoros palyda…

– Ne, – kiek paskubėjo Selestė – visai kaip jis ir tikėjosi, – tikrai ne. Ledi Eleonora negali apsispręsti, į mane dera žiūrėti kaip į aukštesnės kokybės tarnaitę ar kaip į žemesnio luomo viešnią.

– Išduosiu nedidelę paslaptį apie Eleonorą, – tarė Džekas. – Ji – jauniausia iš keturių vikaro, gyvenančio už kelių parapijų, dukterų, ir nors tai niekam nerūpi išskyrus ją pačią, Eleonora dabar šiek tiek persistengia vaidindama dvaro ledi. Nebūk jai per griežta. Mano brolis su ja laimingas, ir man to pakanka. Bent jau turėtų pakakti.

– Būkite atsargus, mesjė, kitaip galiu pamanyti, kad po grubia išore slepiate jautrią sielą. – Panelė Marmion susiraukė. – Todėl grįšiu prie savo klausimo. Kitaip nei ledi Eleonora, jūs per pusryčius savo jausmus man išsakėte labai aiškiai. Prisipažinsiu, esu sutrikusi – nesuprantu, kodėl dabar pasisiūlėte leisti laiką mano draugijoje.

Kitaip nei Čarlis ir Eleonora, madmuazelė nelinkusi, taip sakant, slapstytis krūmuose.

– Jūs kalbate apie tai, kad įsižeidžiau, kai jūs šį rytą mane šnipinėjote.

Mergina krūptelėjo, bet jo žvilgsnį atlaikė.

– Nešnipinėjau. Suprantu, kad mano įsiveržimas nebuvo mielas, bet taip nutiko netyčia. Kad ir kaip būtų, aš labai atsiprašau. Jūsų vietoje, aš irgi būčiau…

Ji nutilo išraudusi, bet jau per vėlu. Džekas jau įsivaizdavo ją nuogą skrodžiančią ežero vandenis, o madmuazelė Marmion, be abejo, tai suprato.

– Nebegalvokite apie tai, – tarė Džekas beviltiškai stengdamasis taip ir daryti. – Jūsų atsiprašymas priimtas, su sąlyga, kad daugiau taip nebenusižengsite.

– Dėkoju. Pažadu, kad ateityje vengsiu vaikščioti apie ežerą rytais.

Selestė jam nusišypsojo ir vyrui atėmė žadą. Ji tikrai labai miela su tais šviesiais plaukais, tomis brendžio spalvos akimis. Merginos oda daili, nepriekaištinga, bet ne grietinėlės baltumo kaip Anglijos rožės, ji šviesiai rusva, nubučiuota saulės ir šilta. Ir dar jos lūpos. Saldžiai rožinės. Kiek per plačios, kad būtų laikomos idealiomis, bet labai tinkamos bučiuoti. Ją bučiuoti – kaip atsikąsti saldaus prisirpusio persiko minkštimo. Tokio, kurie užauga tik Ispanijos karštyje, o ne kieto kartoko mažo vaisiaus, kurie kabo ant šakų palei Čarlio sodo sieną. Ją bučiuoti reikštų pasinerti į sausą tikrųjų pietų karštį. Ją bučiuoti tarsi paragauti kitokio pasaulio.