Marguerite Kaye - Širdies paslaptys

– O, madmuazele Marmion, tikiuosi, gerai išmiegojote. Junkitės prie mūsų.

Seras Čarlzas atsitraukė kėdę ir atsistojo. Selestė sustingusia mandagia šypsena nepajėgė atplėšti akių nuo antro svečio. Jam po kaklu buvo parišta skepetaitė, o ne tvarkinga kaklaskarė. Vyras buvo nusiskutęs, bet kažkodėl atrodė apžėlęs.

– Džekai, čia madmuazelė Marmion, dailininkė, apie kurią tau pasakojau. Ji atkeliavo iš paties Paryžiaus nutapyti mūsų sodų būsimoms kartoms, kol Eleonoros kraštovaizdžio specialistas dar jų nepalietė. Panele, leiskite pristatyti jums savo brolį Džeką, šiuo metu gyvenantį pas mus.

Vyras atsistojo, pirma Selestei šovusi mintis – sprukti. Džekas šypsojosi šykščia, šalta šypsena, taip žmonės šypsosi visiškai svetimiems, tačiau Selestės neapgausi. Ji įsikibo į nupoliruotą varinę durų rankeną, nes keliai linko – vyras iš ežero atėjo per kambarį jos pasitikti. Nuogas vyras iš ežero, kuris, kaip paaiškėjo, yra sero Čarlzo brolis. Mon Dieu , ji ir anksčiau buvo mačiusi nuogą vyrą, bet skruostai raudonai degė dėl to, kad tapo jo kančios liudininke. Pamatė jį nuogą, visiškai atsidengusį visai kitokia prasme. Pasijuto tarsi peržengusi uždraustą ribą. Prisivertusi paleido durų rankeną ir pasitiko ramų vertinantį tamsiai rudų akių žvilgsnį. Kas ją apsėdo, kad spoksojo į jį? Kodėl, po galais, nedingo vos pastebėjusi?

Vyras ištiesė jai ranką. Ar pastebėjo, kokie lediniai jos pirštai?

– Madmuazele Marmion. Enchanté . Malonu susipažinti. Dar kartą, – pridūrė pusbalsiu ir merginai abejonių neliko – jis ją atpažino.

– Pone Tresteinai, – jos balsas užlūžo. Mergina atsikrenkštė. – Labai malonu.

– Tikrai? – Džekas palydėjo ją prie stalo, atitraukė kėdę. – Beje, madmuazele, rytais mėgstu maudytis vienas.

Jis kalbėjo abejingu tonu, tačiau Selestė išgirdo grėsmingą vos tramdomo pykčio natą. Drebančiomis rankomis paėmė sidabrinį kavinuką. Nors taip trokštamos kavos įsipilti sugebėjo neišlaistydama, visą laiką jautė, kad Džekas Tresteinas ją stebi kaip tik šito tikėdamasis. Ji padarė klaidą, tačiau nesileis bauginama.

– Pasinaudojau proga prieš pusryčius šiek tiek pasidairyti po nuostabias apylinkes, – tarė pasisukusi į serą Čarlzą.

– Nuostabu, pritariu jūsų sumanymui. – Seras Čarlzas pasitrynė rankas. – Ar radote kokį įkvėpimo šaltinį, madmuazele?

– Taip, pasakykite mums, ar dairydamasi matėte ką nors įdomaus? – šiurkščiai įsiterpė Džekas Tresteinas.

Selestė jam nusišypsojo.

– Ežeras įdomiai atrodė.

– Neabejoju, kad susižavėjote, – nemirksėdamas pažvelgė į ją Džekas, – bet gal verčiau gėrėkitės juo šviečiant popiečio saulei?

Tonas, be abejo, grėsmingas. Selestė sukaupusi jėgas užgniaužė kylantį pyktį. Ji tikrai labai nusižengė, bet šitas vyras begėdiškai mėgaujasi jos sutrikimu. Mergina linktelėjo ir gurkštelėjo kavos, kad šiurkščiai neatsikirstų.

– Na, – tarė seras Čarlzas ir dirstelėjo į brolį akivaizdžiai suglumęs dėl tokio šio priešiškumo. – Na, gal Džekas ir teisus, popietės saulė atvers visai kitokį vaizdą. Ką tu manai, mano meile?

Tarsi nevilties pilnas sero Čarlzo žvilgsnis į žmoną Selestę sudomino. Ledi Eleonora iškart perėmė pokalbio vadžias, leidosi į ilgą ir detalų pasakojimą apie laukiančius pokyčius, kuriuos suplanavo kraštovaizdžio specialistas, apie eskizus, kuriuos galėtų nupiešti Selestė – akivaizdu, kad turi patirties keisti pokalbio temą. Džekas Tresteinas sėdėjo atsilošęs krėsle ir nekreipė dėmesio į kumpio bei kiaušinių pridėtą lėkštę, pašaipiai sekė pakeistą temą ir kartu suprato, kad jo į pokalbį neįtraukė dėl ankstesnių įžeidimų.

Ledi Eleonora akimirksnį atsikvėpė nuo vienos temos ir griebė kitą.

– Matau, gėritės mūsų valgomuoju, – pasakė Selestei, kuri iš tiesų spoksojo į savo lėkštę. – Be abejo, manote, kad jis – tikras kontrastas visam namui. Tikra tiesa, bet mes, seras Čarlzas ir aš, atnaujindami namus jautėme pareigą išlaikyti bent vieną kambarį originalų. Žinote, sienos iškaltos ispaniška Kordobos oda. Manau, kad ji siekia šešioliktojo amžiaus pabaigą. Kai mes su seru Čarlzu nusprendėme…

– Jūs nepanaši į menininkę.

Ledi Eleonora pasišiaušė:

– Na jau, Džekai, aš kaip tik pradėjau…

– …istorijos pamoką, – baigė Džekas. – Galėtumėte palaukti bent jau, kol pavalgysime.

Jos malonybė įdėmiai nužiūrėjo pilną svainio lėkštę.

– Tai ar jūs, gerbiamasis, išvis planuojate tuos pusryčius valgyti?

– Eleonora, mano meile, nėra reikalo… jei Džekas nealkanas, nebūtina…

– Ak, dėl Dievo meilės, broli, nereikia apie mane ant pirštų galiukų vaikščioti.

Paskui stojo ilga nejauki tyla, kurią galiausiai nutraukė pats Džekas Tresteinas.

– Prašau atleisti, Eleonora, – sausai atsiprašė. – Šį rytą ne ta koja iš lovos išlipau.

– Visiems pasitaiko. Nereikia atsiprašinėti, broli, tai yra… neabejoju, kad Eleonora…

– Atsiprašymas priimtas, Džekai, – tuojau atsakė Eleonora ir spustelėjo vyro ranką.

Selestė gurkštelėjo dar kavos. Džekas Tresteinas pasmeigė šakute mažutį gabalėlį kumpio, bet neketino valgyti.

– Prisipažinsiu, kad ir madmuazelės Marmion nesitikėjau, – raminamai šypsodamasis tarė seras Čarlzas. – Suprantate, vertinu jūsų profesionalumą, bet tikėjausi vyresnio, labiau patyrusio žmogaus.

– Man dvidešimt penkeri, sere Čarlzai.

– Ak, atleiskite, nenorėjau… Moters amžiaus neklausiama.

– Nesivaržau savo amžiaus, mesjė. Pirmą užsakymą gavau prieš septynerius metus iš grafo de Sent Verano. Didžiuojuosi galėdama pasakyti, kad nuo tada išgyvenu iš piešimo.

– Ar ir kiti jūsų užsakymai panašūs į mūsų? – pasidomėjo ledi Eleonora.

Selestė linktelėjo.

– Net labai. Prancūzijoje daugelis didelių namų per Didžiąją revoliuciją buvo užgrobti ir nuniokoti. Šeimos, kurioms pavyko atgauti nuosavybę, samdė mane nutapyti atkurtus sodus, atgavusius pirmykštį grožį.

– O štai mudu, mano brangioji, priešingai, įgaliosime madmuazelę Marmion nutapyti mūsų dvarą prieš jį pakeisdami, – nušvito seras Čarlzas akivaizdžiai patenkintas netipišku poelgiu.

– O jūs, mesjė Tresteinai, – paklausė Selestė, pasisukusi į jo brolį, – liksite čia ir stebėsite pokyčius?

– Net nenumanau, madmuazele. Bet nesuprantu, kodėl tai turėtų jus jaudinti.

– Iki pat dabar mūsų Džekas tarnavo armijoje, profesionalus kariškis, – paskubomis įsiterpė seras Čarlzas.

Selestės žandikaulis nepadoriai nukaro.

– Jūs kareivis!

– Papulkininkis, – išdidžiai patvirtino seras Čarlzas ir atsargiai dirstelėjo į tylintį brolį.

– Tikrai, – prisijungė ledi Eleonora nutaisiusi rimtą veidą. – Džekas buvo vienas geriausių grafo Velingtono karininkų. Kelis kartus paminėtas depešose.

– Dar daugiau nei kelis kartus paminėta, kad Džekas jau nebe kariškis, – rūsčiai žiūrėdamas pareiškė Džekas Tresteinas. – Bet kokiu atveju, manau, kad madmuazelė Marmion labiau žavisi Napoleonu nei Velingtonu, Eleonora.

Randai. Turėjo suprasti, kad tai karo žaizdos. Dabar aiškus ir jo priešiškumas. Kiek metų kariauja Britanija ir Prancūzija? Selestė atsistūmė kėdę pasirengusi keltis.

– Atleiskite. Nė nepamaniau, kad… Aš taip džiaugiausi patekusi čia, į Angliją, buvau tokia laiminga, kad baigėsi mūsų šalių priešiškumas, kad net nesusimąsčiau, jog esu – bent neseniai buvau – o jūsų akyse, mesjė, be abejo, tebesu priešas.