Diane Gaston - Meilės supančioti

– Štai, senuk, – paglostė jis Apolono sprandą. – Daugiau niekuo negaliu tau padėti. Lietus turėtų greitai liautis, ir, kol nestojo naktis, leisimės į kelią. Kol kas pasistiprink ir pailsėk, ateisiu pažiūrėti tavęs vėliau.

Per nesiliaujantį lietų Markas nubėgo trobelėn. Apžiūrėjo savo globotinę. Jos skruostai, ačiū Dievui, atgavo spalvą, oda palietus atrodė šiltesnė. Veidas atsipalaidavo, mergina miegojo.

Iš palengvėjimo jis išpūtė orą ir pirmą kartą pajuto pats esąs sušlapęs, sušalęs ir nuvargęs. Išsirengęs iki baltinių ir kelnių, vyras pastatė kėdę kiek galėdamas arčiau ugnies. Reikėtų pakabinti jų šlapius drabužius, kad džiūtų, bet židinio šiluma pernelyg masino. Jis mieliau žiūrėjo į merginą.

Daili, bet kas ji tokia? Veidas ryžtingas, su putliomis lūpomis ir elegantiška nosimi. Patraukliai išlenkti antakiai, vešlios blakstienos. Iš drabužių negalėjo spręsti, kokia jos padėtis visuomenėje. Kokia moteris vaikščiotų per lietų? Ji paminėjo Tinmorų dvarą. Gal ji ten tarnauja?

Jeigu jis pamatytų jos rankas, sužinotų daugiau. Ar jos šiurkščios nuo darbo? Rankos buvo pakištos po antklode. Plaukai susukti į paprastą kuodą, kaip bet kurios kitos moters, kuriai reikėtų nueiti į kaimą. Taip jie niekada neišdžius.

Ištiesęs ranką, Markas ištraukė iš tamsių plaukų smeigtukus ir išvyniojo kuodą. Kaip mokėdamas paskleidė ant pagalvės ir atsilošė.

Gerasis Viešpatie, dabar ji atrodė kaip deivė! Galbūt Afroditė. Meilės, grožio, malonumo deivė.

Ar pabudusi ji užsinorės malonumų? Kraujas smarkiau pasruvo gyslomis.

Toji mintis sušildė jį stipriau negu židinys.

Tesa pabudo nuo griaustinio trenksmo ir nepaliaujamo lietaus šniokštimo. Atsiminė, kaip ėjo. Kaip lietus merkė jos drabužius.

Drabužius!

Mergina pašoko guolyje. Ją dengė tik apklotas.

– Prabudote, – pasigirdo vyriškas balsas.

Jis sėdėjo ant kėdės netoliese. Taip, tas vyras su žirgu. Vadinasi, jai nepasivaideno.

– Kur aš? – perdžiūvusia gerkle sugergždė ji. – Kur mano drabužiai?

– Ištempiau virvę ir pakabinau juos džiūti, – mostelėjo jis, rodydamas jai už nugaros.

Pasisukusi Tesa pamatė savo apsiaustą, suknelę, korsetą ir baltinius, kabančius ant virvės. Greta jos drabužių kabojo vyriška milinė, švarkas ir liemenė.

– Mes trobelėje kažkur netoli Linkolnšyro, bet, velniai rautų, nežinau kur, – toliau kalbėjo vyras. – Smarkiai sušalote. Privalėjau jus sušildyti, antraip… – jis baigė sakinį pečių truktelėjimu.

– Atsivežėte mane čia? – Ir nurengė? Nuo tokios minties jai užsiliepsnojo skruostai.

– Vis šiokia tokia priedanga. Čia buvo sausa, radau malkų ir anglių.

Tesa sumirksėjo ir išpūtusi akis apsidairė. Jie buvo nedidukėje trobelėje, viename kampe kažkas panašaus į indaują. Stovėjo stalas ir kėdės, toji kėdė, ant kurios sėdėjo vyras, guolis pritrauktas arčiau ugnies.

O jai šilta, susivokė Tesa.

Vyras sukrutėjo, židinio šviesa nušvietė jo veidą. Plaukai juodi it varno sparnas, antakiai vešlūs, jau žymėjo ir barzdos šešėlis. Akys – veriamai žydros. Ji niekada nebuvo mačiusi tokio kaip jis vyro, negana to, vilkinčio tik marškiniais ir kelnėmis. Net jo kojos buvo basos.

Tesai užgniaužė kvapą.

– Kas jūs? – Antklodė slystelėjo jai nuo pečių, ir ji geriau ją užsitraukė.

Vyras atsistojo. Buvo aukštesnis negu jos įbrolis – o Edmundas siekė šešias pėdas.

– Aš Markas Glenvilis. – Vyras linktelėjo. – Jūsų paslaugoms. O jūs?.. – kilstelėjęs antakius paklausė jis.

Tesa nurijo seiles.

– Aš Tesa Samerfild. – Ji suraukė kaktą pagalvojusi, kad reikėjo prisistatyti tiesiog kaip panelė Samerfild. Lorena dabar ledi Tinmor, tad ji tapo vyriausia iš netekėjusių seserų.

Tesa apsičiupinėjo plaukus. Palaidi! Kas nutiko jos kuodui?

– Aš ištraukiau segtukus. – Vyras – Glenvilis – vėl atsisėdo. – Aš jus ir nurengiau, panele Samerfild, nes buvote visa sušalusi. Duodu jums džentelmeno žodį, jeigu reikia. Žmogus nuo šalčio gali ir numirti.

Jis iš tiesų buvo džentelmenas: tai rodė jo kalbėsena ir laikysena.

– Nieko neprisimenu, – papurtė galvą ji.

– Šalčio padariniai. Požymis, kad buvo būtina kuo greičiau jus sušildyti. – Jo gilus ir lygus balsas skambėjo raminamai.

Nepažįstamoje vietoje su nepažįstamu vyru, nuoga – ji turėtų būti labiau išsigandusi. Tačiau Tesai gerokai baisiau buvo valandų valandas klaidžioti šaltame lietuje.

– Turiu jums padėkoti, pone, – sumurmėjo ji. – Regis, esu skolinga jums išgelbėtą gyvybę.

Tarytum gindamasis jos žodžių, vyras nusuko akis.

– Atsitiktinumas. Mums pasisekė, kad užėjau šią trobelę. Žemių prižiūrėtojo namukas, spėju, naudojamas tik tada, kai jam tenka darbuotis šiame krašte.

Mergina darkart apsižvalgė po kambarį.

Vyras vėl atsistojo.

– Ar jūs alkana? Pripyliau virdulį, galiu užkaisti arbatos.

Ji linktelėjo.

– Arbatos mielai išgerčiau.

Jis pakabino virdulį virš ugnies ir pasiekė netoli kėdės pastatyto balnakrepšio.

– Jūsų žirgas! – ji prisiminė arklį.

Vyras vėl nusišypsojo.

– Apolonas.

Ar vargšas gyvulys lietuje?

– Veskite jį čionai.

Vyras raminamai mostelėjo ranka.

– Nesibaiminkite. Apolonas šiltose ir sausose arklidėse, turi sočiai vandens ir šieno. Jau buvau jo apžiūrėti, atrodė visiškai patenkintas. Po kelių minučių vėl nueisiu. – Jis atsinešė balnakrepšį prie stalo, pasikuitė viduje, ištraukė skardinę ir vaškinio popieriaus paketėlį.

Kai atsukęs nugarą jis pasuko prie indaujos, Tesa pakilo nuo gulto ir stipriai įsisupusi į apklotą nuėjo patikrinti savo drabužių. Suknelė tebebuvo šlapia, tačiau baltiniai beveik išdžiūvę.

– Pone Glenvili? – ji nusitraukė baltinius nuo virvės.

Jis pasisuko.

– Taip?

Ji stovėjo prispaudusi baltinius prie krūtinės.

– Gal malonėtumėte pabūti nusisukęs? Aš… noriu apsivilkti baltinius.

Netaręs nė žodžio, jis vėl atsuko jai nugarą ir sustojo veidu į langą.

Markas matė jos atspindį lange. Nelabai gražu taip elgtis, bet nepajėgė atsispirti. Iš nugaros jos figūra atrodė taip pat viliojamai kaip ir iš priekio.

Žiūrėdamas nepadarys nieko blogo.

Tik tiek, kad juto, kaip atsiliepdamas atgyja jo kūnas. Jis vėl ėmė ieškoti puodelių ir arbatinuko. Arbatinuką rado, bet vietoje mažų puodelių teko tenkintis dviem dideliais žmogaus pavidalo moliniais ąsotėliais.

– Jau galite žiūrėti, – žemu balsu pasakė ji.

Ar ji žino, kaip gundomai skamba jos balsas?

– Ar baltiniai sausi? – stengdamasis nutaisyti nerūpestingą balsą paklausė Markas, nors kaip tik bandė numaldyti esminius troškimus.

– Dar drėgnoki, bet apsirengusi jaučiuosi geriau. – Tesa tebebuvo apsisiautusi antklode.

Kilstelėjęs jis parodė jai ąsotėlius.

– Turėsime tenkintis šitais. Koks velnias žino, kam jie čia padėti? – Vyras pastatė juos ant stalo. – Ar jūs nieko prieš, jei arbatos reikės palaukti? Reikėtų pažiūrėti, kaip žirgas.

– Apolonas? – prisiminė vardą Tesa. – Žinoma, kad ne prieš. Jausčiausi bjauriai, jeigu jūsų žirgas per mane nukentėtų.

Ar tai sarkazmas? Markas dėbtelėjo į merginą, bet jos veide buvo matyti tik rūpestis.

Rūpinimasis jo žirgo gerove gundė beveik taip pat kaip jos nuogos atspindys ir žemas balsas.

Nusikabinęs nuo virvės milinę, užsimetė ją ant pečių.