Diane Gaston - Paslapties sujungti

Džefersas atrodė priblokštas.

– Žinoma. Jie aštuonkampėje svetainėje.

Jis ir Lorena patraukė per vestibiulį.

– Palaukite! – sušuko Džena.

Ji stovėjo vidury vestibiulio ir stebeilijo į gipsines lubų puošmenas. Tas raštas buvo taip gerai pažįstamas – rozetės, paauksuoti lipdiniai ir grifai, menantys prosenelio dienas Indijoje. Kodėl niekada jų nepiešė? Kodėl nenutapė blyškių kreminių, žalių ir baltų atspalvių?

– Eime, – nekantriai tarė sesuo. – Jie mūsų jau laukia.

Džena dar kartą nužvelgė lubas ir nusekė seseriai iš paskos, bet joms einant į svetainę vis tiek truputį atsiliko stengdamasi įsiminti kiekvieną detalę. Marmuriniai laiptai su žydrais turėklais, mažyčiai staliukai ir krėslai vis dar stovėjo tose pačiose vietose, ant sienų kabojo gerai pažįstami paveikslai.

Jie priėjo svetainės duris. Džena svarstė, ar viduje kas nors bus pasikeitę.

– Ledi Tinmor ir panelė Samerfild, – atidaręs duris pranešė liokajus.

Atsistojo du jauni džentelmenai. Vienas iš jų, žinoma, buvo Rosdeilas, apsirengęs kaip dera oficialiai vakarienei. Dabar buvo dar panašesnis į kunigaikščio įpėdinį. Kitas vyras buvo coliu ar dviem žemesnis ir šviesesnis nei Rosdeilas. Jo plaukai buvo rudi, o akys – žydros.

Džefersas pristatė juos vienus kitiems:

– Miledi, panele Samerfild, leiskite pristatyti lordą Rosdeilą…

Markizas nusilenkė.

– Ir lordą Penfordą.

Bet Penfordas toks jaunas!

Jis žengė artyn.

– Pusseserės, kaip malonu pagaliau su jumis susipažinti, – jo balse nebuvo nė lašo džiaugsmo. Jis sumirkčiojo tarsi nustebęs, kad pamatė Loreną, ir nerangiai atkišo ranką. – O kur lordas Tinmoras, ponia?

Lorena nuraudo. Jai tai nebūdinga. Gal ji ir santūri, bet tikrai ne drovi. Nebent Tinmoras tiek ją uja, kad jai nejauku svetimų žmonių draugijoje. O gal ji lygiai taip pat kaip ir Džena nustebo, kad Penfordas ne jų tėvo metų?

– Lordas Tinmoras negaluoja, – tarė Lorena duodama Penfordui ranką. – Liga nesunki, bet jis nusprendė verčiau likti namuose.

Penfordas greitai atitraukė ranką.

– Džiaugiuosi, kad priėmėte mano kvietimą, – atsakė jis, ir Lorenai per petį be jokio susidomėjimo žvilgtelėjo į Dženą. – Ir jūsų sesuo. – Paspaudė Dženai ranką. – Panelė Samerfild.

Nepalenkiamas storžievis. Džena prisivertė jam nusišypsoti.

– Vadinkite mane Džena. Juokinga, kad elgiamės taip oficialiai. Mes juk šeima.

– Džena, – pakartojo jis automatiškai ir vėl atsigręžė į Loreną.

– Jei norite, galite į mane kreiptis Lorena, – sumurmėjo ji.

– Lorena, – burbtelėjo jis. – Draugai mane vadina Delu.

Bet tai nebuvo leidimas tą patį daryti ir Lorenai su Džena.

Į priekį žengė Rosdeilas.

– Ak. – Rodos, Penfordas jį užmiršo. – Per Kalėdas pas mane viešės draugas Rosas.

– Ponia. – Rosdeilas nusilenkė Lorenai ir, atsisukęs į Dženą, mirktelėjo. – Panele Samerfild.

Ji vos susitvardė nesukikenusi.

– Prisėskime. – Penfordas atkišo Lorenai parankę ir palydėjo prie šviesiai rožinio brokato sofos su tokiais pačiais krėslais, kuriuos šiam kambariui išrinko jų motina. Jis pasodino ją į vieną iš krėslų, o pats atsisėdo į kitą.

Markizas irgi parodė Dženai sėstis.

Ji sudvejojo.

– Ar pirma galiu apsižvalgyti po kambarį?

– Žinoma, – atsakė Penfordas.

– Kiek suprantu, jūs čia gyvenote, – tarė Rosdeilas nesitraukdamas nuo jos nė per žingsnį.

– Taip, sere, – atsakė ji kiek per linksmai.

Kol kas Rosdeilas neatskleidė, kad jie jau pažįstami. Jis mandagiai stovėjo šalia, kol ji apžiūrinėjo dar vienas gipsu puoštas lubas. Jų raštas atkartojo aštuonkampį kilimą ant grindų. Čia irgi niekas nepasikeitė, kiekvienas baldas savo vietoje, nė viena vaza neperkelta ant kito staliuko, neperstatyta nė viena porceliano statulėlė. Džena pažvelgė į senelės portretą virš židinio. Ji sėdėjo idiliškame sode papudruotais plaukais ir šilkine suknia.

– Nuostabus paveikslas, – pastebėjo Rosdeilas.

– Mūsų senelė. – Nors nei Džena, nei Lorena nebuvo į ją panašios. – Nutapytas Geinsboro.

– Tikrai? – tarstelėjo sužavėtas jis.

Dženai tas paveikslas visada patiko, bet labiausiai ją žavėjo, kaip Geinsboras pavaizdavo dangų ir žalumą, – jie atrodė gaivališki ir galingi.

– Pilstau raudonąjį vyną. Ar norėtumėt, Džena? – paklausė Penfordas.

– Taip, ačiū, – atsakė ji, bet pasijuto lyg iškviesta.

Ji priėjo ir atsisėdo ant sofos. Rosdeilas prisėdo šalia.

– Ar kambarys praėjo jūsų patikrą? – paklausė Penfordas kiek sarkastiškai ir padavė jai taurę vyno.

Ar jis pyksta, kad ji skiria daugiau dėmesio kambariui nei jame susirinkusiems žmonėms? Kaip nemandagu! Argi nenatūralu, kad ji nori apžiūrėti namus, kuriuose užaugo?

– Viskas kaip prisimenu, – atsakė ji, tarsi jis būtų paklausęs nuoširdžiai. – Prisipažinsiu, kad labai noriu pamatyti visus kambarius. Labai skubėjome išsikraustyti. – Kai jis liepė susikrauti daiktus.

Penfordas sustingo ir atsisuko į Loreną, nekreipdamas į Dženą dėmesio.

– Ar ir jūs norite apžiūrėti namus?

Lorena įsistebeilijo į tašką priešais.

– Aš jau susitaikiau ir pamiršau.

– Įsivaizduoju, kad Tinmorų dvaras daug įspūdingesnis nei Samerfildo, – pastebėjo jis.

Didesnis ir šaltesnis , – pagalvojo Džena.

– Išties didingas, – atsakė sesuo.

Džena atsisuko į Rosdeilą.

– Įsivaizduoju, šalia namų, kuriuose užaugote jūs, Samerfildo ir Tinmorų dvarai atrodytų kaip nuomininkų kotedžai.

Jis kilstelėjo antakius. Tegu žino, kad ji žino, kas jis toks.

– Nepasakyčiau, – jis žybtelėjo akimis. – Tik didesni.

– Rosas užaugo Kesingtone, – Penfordas paaiškino Lorenai. – Ar teko apie jį girdėti?

Ji išpūtė akis. Dabar ir Lorena žino Rosdeilo padėtį. Palauk, kol Lorena pasakys Tinmorui, kokį susitikimą praleido.

– Taip, žinoma, – atsakė Lorena atsisukdama į Rosdeilą. – Jis Safolke, ar ne?

– Taip, – atsakė Rosas. – Dideli rūmai. – Jis nusišypsojo. – Tėvui kada reikėtų užsakyti, kad kas nors juos nutapytų.

Jis pasilenkęs į priekį įsipylė dar vyno ir brūkštelėjo Dženai per koją.

Akivaizdu, kad slapta juokauja. Kaip smagu turėti paslaptį ir niekam jos neatskleisti.

– Ar žinote, kad aš tapau? – tarė ji apsimestinai nekaltai. – Kartais tapau ir pastatus.

– Tikrai? – mandagiai įsiterpė Penfordas. – Kaip smagu, kad jūs tokia išsilavinusi.

Džena laukė, kol jis paklaus Lorenos, kokie jos pasiekimai. Didžiausias Lorenos pasiekimas buvo rūpinimasis broliu ir seserimis, bet jis nepaklausė, o Lorena niekada tuo nepasigirtų.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.