Diane Gaston - Paslapties sujungti

Išeidama iš miegamojo sutiko Loreną.

Sesuo stabtelėjo jos apžiūrėti.

– Atrodai nuostabiai, Džena. Ta suknelė paryškina tavo akis.

Džena sumirkčiojo. Tikrai? Ji stengėsi atrodyti kuo paprasčiau.

– Ar aš gerai atrodau? – paklausė Lorena. – Nežinojau, kaip apsirengti.

Sesuo irgi pasirinko paprastą suknelę, tik tamsiai žalią. Auskarai buvo su smaragdais, o ant kaklo kabojo smaragdinis pakabutis. Tamsūs atspalviai pabrėžė spindinčią odą.

Lorena atrodė kaip miško būtybė, o jei Lorena miškas, tuomet kas bus Džena? Gal dangus? Ji buvo aukštesnė, o Lorena mažutė. Džena turėjo šviesius plaukus ir žydras akis, o Lorena – raudonmedžio spalvos plaukus ir rudas akis. Nieko keisto, kad žmonės šnabždėjosi, jog jos ne vieno tėvo. Visiškai skirtingos. Viena kaip žemė, kita – kaip oras.

Džena apkabino seserį ir suspaudė glėbyje.

– Tu graži kaip visada. Kartu taip nustebinsime pusbrolį, kad jis pasigailės negražiai su mumis pasielgęs.

Lorena šyptelėjo.

– Kalbi nesąmones.

Džena nutaisė grimasą.

– Gal ir taip, bet tu tikrai graži. – Jos perėjo koridorių ir pažvelgė nuo ilgų laiptų. – O kas jis mums? Ketvirtos eilės pusbrolis?

Lorena atsiduso.

– Sudėtingas galvosūkis. Jo ir mūsų tėvas turi bendrą proprosenelį, o gal net proproprosenelį. Vis pamirštu.

Džena nusijuokė.

– Akivaizdu, kad jam teko geresnioji šeimos pusė.

Susikibusios už parankių seserys patraukė į svetainę, esančią šalia vestibiulio, kur jų jau neabejotinai laukė lordas Tinmoras. Visgi, prieš žengdamos per slenkstį, jos išsiskyrė, ir Lorena į kambarį įėjo pirma, o Džena jai iš paskos. Tinmoras reikalavo, kad būtų laikomasi formalumų.

Tinmoras sėdėjo krėsle atsilaisvinęs kaklaskarę. Kamerdineris, beveik toks pat senas kaip ir grafas, tapšnojo jo kaktą nosine. Tinmoras parodė damoms užeiti, nors jos jau ir taip artinosi prie jo.

Lorena suraukė antakius.

– Kas negerai, sere? Ar jums negera?

Jis parodė į savo gerklę.

– Skauda prakeiktą gerklę ir krečia šaltis. Prasidėjo prieš valandą.

Lorena padėjo savo apsiaustą ir ridikiulį ant sofos ir nusitraukusi vieną pirštinę priglaudė delną prie raukšlėtos, dėmėtos vyro kaktos.

– Tikrai karščiuojate. Ar jau iškvietėte daktarą?

– Taip, ponia, – tarė kamerdineris.

Ji atsitiesė.

– Reikia nusiųsti lordui Penfordui žinutę. Negalėsime atvykti vakarienės.

Vakarienės nebus? Dženai iškart sugedo nuotaika. Ji taip norėjo vėl pamatyti namus.

– Aš negaliu, – pareiškė Tinmoras. – O tu ir sesuo privalote nueiti.

Džena vėl nušvito.

– Ne, – užprotestavo Lorena. – Liksiu su jumis. Noriu būti tikra, kad jumis pasirūpins.

Jis tik numojo ranka.

– Manimi pasirūpins Vikas. Drįstu sakyti, kad jis geriau nei tu žino, kaip tai padaryti.

Tipinis Tinmoras. Žinoma, jo kamerdineris tokiuose reikaluose labiau patyręs nei Lorena, bet nemandagu tai sakyti jai tiesiai į akis.

– Manau, kad turėčiau pasilikti, – pamėgino Lorena kiek griežčiau.

Dabar jos vyras pakėlė balsą:

– Tu ir tavo sesuo nuvyksite vakarienės ir atsiprašysite už mane. Nenoriu įžeisti to žmogaus. Gali būti, kad dar prireiks jo pagalbos, – išrėžė jis ir užsikosėjo.

Prie durų pasirodė liokajus.

– Karieta paruošta, milorde.

– Eikit, – Tinmoras pamojo pirštu vydamas jas šalin kaip palei ausis zyziančias muses. – Neverskite žirgų laukti. Jiems nesveika taip ilgai stovėti.

Iš vėl tipinis Tinmoras. Žirgų sveikata svarbiau nei žmonos jausmai.

Džena paėmė sesers apsiaustą su ridikiuliu ir pasuko prie durų. Lorena po sekundėlės ją pasivijo ir užsimetė apsiaustą ant pečių.

Jos vyras bent jau buvo pernelyg silpnas, kad iškoneveiktų, jog neleido liokajui jos aprengti.

– Aš tikrai nenoriu ten važiuoti, – sušnabždėjo Lorena.

– Nebijok, lordu Tinmoru bus puikiai pasirūpinta. – Džena netgi džiaugėsi, kad jis jų nelydės.

– Ne dėl to. Aš nenoriu ten važiuoti.

– Kodėl?

Džena nekantravo vėl pamatyti senuosius namus. Kompanija jai buvo nesvarbi.

– Nes nuliūsiu, – sumurmėjo Lorena.

Dievulėliau. Ar Lorena ir taip neliūdna? Kodėl ji negali pasidžiaugti apsilankymu namuose be Tinmoro palydos? Kartais Dženai bendraujant su ja pritrūkdavo kantrybės, bet dabar ji paėmė seserį už rankos ir užjaučiamai spustelėjo.

Pakeliui į Samerfildą jos kalbėjosi mažai. Kas žino, ką galvojo Lorena, bet Džena pati stebėjosi, kad taip jaudinasi dėl susitikimo su Rosdeilu.

Markizu Rosdeilu.

Jeigu jis tikisi, kad titulas padarys jai įspūdį, labai klysta. Džena nebus viena tų grobuoniškų panelių, kurių prisižiūrėjo per sezoną Londone. Jos visos kiek galėdamos stengėsi įtikti tam, kurio titulas aukščiausias.

Karietai privažiavus namų vartus, seserys nepaisydamos šalčio iškišo galvas pro langus. Medaus spalvos akmuo, iš kurio buvo pastatytas namas, buvo toks savas, toks gražus. Džena namą buvo mačiusi tik iš toli, bet ir iš arti jis neatrodė pasikeitęs. Tik aplinka, bent jau ta, kurią matė, prižiūrėta geriau nei anksčiau. Žemę vis dar dengė plonas sniego sluoksnelis.

Karietai sustojus priešais namą, Džena pamatė jų laukiantį pažįstamą veidą.

– Bekeri! – sušuko ji mojuodama pro langą.

Senasis liokajus atidarė dureles ir nuleido laiptukus.

– Miledi, – tarė Lorenai gana santūriai, padėdamas jai išlipti.

– Malonu tave matyti, Bekeri, – atsakė Lorena. – Kaip laikotės? Kaip sveikata?

– Sveikata puiki, ponia, – tarstelėjo jis.

Tada išsišiepęs ištiesė ranką Dženai.

– Panele Džena.

Ji iššoko laukan ir greitai jį apkabino. Kam rūpi, ar galima apkabinti tarną? Juk jie pažįstami visą gyvenimą.

– Kaip aš tavęs pasiilgau! – sušuko ji.

Vyriškio akyse suspindo ašaros.

– Be jūsų namai ne tokie kaip anksčiau.

Jis greitai susitvardė ir palydėjo Loreną su Džena pro arką ir laiptais prie durų. Kažkada viename kelionių gide buvo toks namo aprašymas:

Itališko stiliaus Samerfildų dvarą su įėjimu pirmame aukšte pastatė Džonas Karas, Roberto Adamo amžininkas.

Dženai labai patiko žodis itališko .

Priėjus prie durų, jos atsidarė.

– Džefersai! – Džena įvirto į vestibiulį ir apsikabino liokajų, kuris būdavo šalia jos dažniau nei tikras tėvas.

– Panele Džena, kaip malonu jus matyti. – Vyras suspaudė ją glėbyje, bet greitai paleido ir nusilenkė Lorenai. – Miledi, malonu, kad apsilankėte.

Lorena šiltai paspaudė Džefersui ranką.

– Džiaugiuosi tave matydama, Džefersai. Kaip čia reikalai? Viskas gerai? Kaip sveikata?

Jis linktelėjo.

– Naujasis šeimininkas padarė daug darbų, kuriuos seniai reikėjo padaryti, bet be jūsų, mergaitės, čia labai tylu.

Džefersui jos vis dar buvo mažos mergaitės su prijuostėmis. Džena palietė jo ranką.

– Vis tiek nebūtume pasilikusios amžinai.

Senukas liūdnai nusišypsojo.

– Tai tiesa, bet vis tiek… – sumirkčiojo jis ir pasisuko į duris. – Ar lordo Tinmoro nesulauksime?

– Jis labai apgailestauja, – paaiškino Lorena, – bet susirgo.

– Liūdna girdėti. Tikiuosi, nieko rimto?

– Nieko rimto, – atsakė Lorena gręždamasi per petį. – Manau, galite pranešti lordui Penfordui, kad atvykome.

Kaip liūdna. Sesuo elgėsi taip, tarsi lordas Tinmoras ją stebėtų ir galėtų sudrausminti, kad nederamai elgiasi su tarnais. Šiuos tarnus jos pažinojo visą gyvenimą. Tai buvo žmonės, kurie nuoširdžiai rūpinosi jų gerove, ir, nors Tinmoras buvo labai toli, Lorena vis tiek negalėjo atsipalaiduoti ir leisti sau su jais šnektelėti.