Lindsay McKenna - Likimo duktė

Kają Alseon supo baisi beribė tamsa. Ji sudejavo ir, apsivertusi siaurutėje lovoje, nusispyrė nuo kojų paklodes. Ne. Ne… Negali būti, kad tai kartojasi! Nuo tada, kai už blogą elgesį buvo pašalinta iš Jungtinių Valstijų laivyno, visas gyvenimas ėmė griūti viršgarsinio naikintuvo greičiu. Ramybės neatnešdavo net miegas; vos užsimerkus imdavo persekioti košmarai.

Sunkiai šnopuodama Kaja pasuko galvą į šoną. Spalis. Ji apsistojo senojoje senelės trobelėje Šiaurės Karolinoje, bet net grįžusi į rezervatą negalėjo apsisaugoti nuo tamsos, kuri ją persekiojo nuo ryto iki vakaro. Tamsa šaukė ją šnypščiančiu balsu. Kajai iš baimės susuko pilvą. Su baime ji susipažino vos prieš kelis mėnesius, kai vyriausiasis leitenantas Rajanas Torvalis apkaltino ją jį užpuolus ir sulaužius nosį. Kaltinimai buvo laužti iš piršto, bet karo lakūnės karjera baigėsi tą pačią akimirką.

Kaja sulaužė jam nosį tik todėl, kad jis mėgino ją pagrabalioti lėktuvnešio lakūnų kambaryje. Torvalis priėjo iš už nugaros ir uždėjęs ranką ant klubų mėgino įsisprausti jai tarp šlaunų. Kadangi Kaja – buvusi Šiaurės Amerikos kikbokso čempionė, negalvodama kilstelėjo alkūnę ir trenkė tiesiai vyrukui į nosį. Ši, žinoma, lūžo. Nelaimei, tuo metu šalia nebuvo jokių liudininkų, tad Torvalis pateikė kaltinimus – esą Kaja užpuolė aukštesnio rango pareigūną. Jis buvo vyriausiasis leitenantas, o ji tik jaunesnioji. Paprastai taryba mieliau patikėdavo aukštesnio rango pareigūnais, o Kaja pareigomis jam neprilygo, tad gėdingai grįžo į gimtinę – Kvalos rytų čerokių rezervatą netoli Čerokio Šiaurės Karolinoje – išsilaižyti žaizdų. Jos senelė Aivė Sanderson, vyresnioji rezervato žiniuonė, priėmė ją į savo kuklią trobelę Didžiuosiuose Dulsvuosiuose kalnuose atsigauti.

Kaja buvo kilusi iš žinomos ir gerbiamos žiniuonių šeimos. Jos motina garsėjo talentu gydyti. Kaja nepaprastai troško nuplauti gėdą, kurią užtraukė savo šeimai.

Kaja apsivertė ant šono ir prispaudė skruostą prie senos pūkinės pagalvės. Praėjus dienai nuo grįžimo į rezervatą, senelė liepė kopti į kalną ir paklausti Didžiosios dvasios, ką turėtų daryti su savo gyvenimu. Ir šis… šis košmaras ją persekiojo kiekvieną naktį nuo tada, kai nusileido į kalno papėdę. Kaja keturias dienas ir naktis be maisto ir vandens meldė sapno, kuris padėtų rasti gyvenimo tikslą, bet tas sapnas buvo panašesnis į košmarą.

Kaja sudejavo. Ją apsupo sūkuriuojanti tamsa. Ne! O, ne! Ties smilkiniais plaukai buvo permirkę prakaitu. Visas veidas rasotas. Kaja apsivertė dar kartą, sugniaužė ir atgniaužė kumščius. Atrodė, kad gali apčiuopti audros debesis. Širdis daužėsi į šonkaulius. Tamsa dusino, per ją nieko daugiau nesimatė. Baimė buvo tokia gaji, kad burnoje jautėsi rūgštus jos skonis. Kaja dar niekada nebuvo patyrusi nieko panašaus.

Ėmė rodytis, kad ji sukasi ratu tarsi įtraukta tornado. Sapnas visada šitaip prasidėdavo. Ką daryti? Kaip nuo jo pabėgti? Kaja išgirdo švilpiant jos kūną mėtantį vėją. Jis laikė jos galūnes kaip godžios rankos. Kur jis ją neša? Kur?

Kaja dejuodama užsimetė ant galvos pagalvę ir apsivertė ant pilvo. Ak, jei tik pavyktų pabėgti nuo šio košmaro! Deja. Tirštoje, apčiuopiamoje tamsoje sužibo kažkas balta. Kaip ir anksčiau balta šviesa ėmė artėti, kol prieš akis pasirodė rankomis raižyti krištoliniai totemai. Vienas labai priminė kaukę, kurią Kaja matė dėvint čerokių žiniuonius, Spalvų klano narius. Kaukė buvo perregima, su plyšeliais akims. Ji turėjo uždengti viršutinę veido dalį. Skersai jos buvo išraižytas žaibo zigzagas. Kitas krištolinis totemas priminė vilko galvą. Kaja žinojo, kad jis priklauso Vilko klanui, iš kurio buvo kilę visi vadai. Paskutinis priešais ją pasirodė akinamai švytintis Batatų klano krištolas – septynkampė žvaigždė. Šis klanas rūpinosi šventuoju krištolu – septyniais kvarcinio kristalo totemais, sukurtais prieš šimtus metų ir priklausiusiais čerokių tautai. Batatų klanas turėjo saugoti krištolą.

Sapne visi trys daiktai, trys kvarco kristalai, lėtai sukosi jai prieš akis. Tada priartėjo pirmasis kristalas, Spalvų klano kaukė. Ji apskriejo Motiną Žemę ir nusileido Australijos viduryje. Antrasis kristalas, septynkampė žvaigždė, nuskriejo į Pietų Ameriką. Paskutinysis kristalas, kuris atrodė kaip vilko galva, šovė į dangų ir dingo Honkongo saloje.

Balsas be perstojo šnabždėjo:

– Surask Spalvų klano kaukę…

Kaja žinojo, kad turi ją surasti ir pargabenti namo, bet ją stabdė baimė.

Košmaro viduryje Kaja ėmė šauktis senelės. Senelė buvo gerbiamiausia rezervato žiniuonė ir viena iš nedaugelio žmonių Kajos gyvenime, kurie ją mylėjo ir saugojo. Dabar Kaja šaukėsi jos pagalbos.

Iš lėto mirksintys žaibai jai prieš akis vijosi į tornadą, kuris grėsmingai artinosi. Pilkus sunkius debesis perskrodė žaibas. Griaustinio dievybės ėmė kelti tokį triukšmą, kad jis virpino krūtinę kaip mušami būgnai. Kiekviena kūno ląstelė virpėjo, tarsi Kaja bet kurią akimirką galėtų suskilti į milijonus dalelių.

– Surask Spalvų klano kaukę… – į ausį vėl sušnabždėjo balsas.

Taip, čiupk ją!

Kaja ištiesė ranką siekdama virš Australijos pakibusios kaukės, pirštais mėgindama paliesti švytintį kristalą, dejuodama palinko į priekį, bet kad ir kaip stengėsi ją suimti, kaukė kabojo ore per kelis colius nuo jos pirštų galiukų. Neįmanoma! Kaja išsigandusi pajuto, kaip per ją nuvilnija kristalo energija. Tarsi akmuo būtų įmestas į skaidrų, ramų vandenį. Kaja aiškiai juto kiekvieną raibuliuką. Ši energija buvo pernelyg stipri.

Tuomet iš tirštų debesų iškilo antrasis kristalas, septynkampė žvaigždė, ir sužibo jai prieš akis.

– Pasiųsk moterį gyvatę, kad ją grąžintų. Ji suras ją Peru… – sušnabždėjo balsas. Kaja dejuodama apsivertė ant nugaros.

Galiausiai dar kartą pasirodė trečiasis kristalas – vilko galva.

– Pasiųsk laukinę moterį, kad ją grąžintų. Ji suras ją saloje, kurioje gyvena geltonieji žmonės… – vėl sušnabždėjo balsas. Skaidraus krištolo vilkas sukosi Kajai prieš akis švytėdamas baltai auksine šviesa. Visi trys kristalai sužibo virš Motinos Žemės veido ir dingo lygiai taip pat kaip anksčiau. Tada prasidėjo tikrasis siaubas.

Motiną Žemę vijosi pabaisa žmogaus veidu. Neseniai vienas vyras sugriovė Kajai gyvenimą ir sukėlė baisų skausmą, bet šis veidas, kurį dabar matė prieš akis, kėlė panišką baimę. Vyras atrodė mažiausiai aštuoniasdešimties metų, pliktelėjusiu viršugalviu, žilais plaukais ir žaliomis akimis, primerktomis kaip medžiojančios pumos. Atrodė, kad jis persekioja Motiną Žemę. Kaja jautėsi bejėgė, bet žinojo, kad, norėdama išgelbėti krištolinius totemus, turi jį įveikti. Tik kaip tai padaryti? Ji stovėjo beginklė, aplink siautėjo audra. Kaja atsistojo kikboksininko poza iškėlusi rankas, plačiai pastačiusi kojas, kad neprarastų pusiausvyros, pasiruošusi kovai su šiuo galingu vyru.

Vyro veidas buvo baisus, oda sukritusi ir nukarusi, akys kaip kiaurymės kaukolėje. Jis atsidavė mirtimi, nuo puvėsių dvoko ją pykino. Jis troško jos mirties. Jis norėjo trijų kristalų, kuriuos ji matė, galios. Kaja buvo tikra, kad, jei pamėgintų iš jo atimti bent vieną kristalą, jis ją nužudytų.

Visa šlapia nuo prakaito Kaja staiga suriko ir atsisėdo lovoje. Atsibudusi pritraukė kelius prie krūtinės ir delnais užsidengė veidą. Ji vis dar sunkiai kvėpavo, bet stengėsi susivokti erdvėje. Vėsus kambario oras dabar buvo tikra palaima.