Lindsay McKenna - Likimo duktė

Maikas linktelėjo.

– Dėl to nėra jokių abejonių. Suprantu, kad nerimaujate jų netekę. Praradusi šventas relikvijas tauta gali pakrikti. Žinau, kad jomis reikia rūpintis. Esu tikras, kad kiekvieną mėnesį šviečiant mėnuliui atliekama ceremonija, kad totemų galia persiduotų klano žmonėms.

Kaja atsiduso ir sunėrė pirštus sau ant kelių.

– Jūs teisus, nors senelė, kuri yra viena seniausių žiniuonių mūsų rezervate, apie tai pasakojo nedaug, – atsakė Kaja pakėlusi į Maiką akis. – Turbūt žinote, kad ši informacija laikoma paslaptyje ir perduodama iš kartos į kartą. Kiekviename klane viena šeima ir tik vienas šeimos narys vienu metu mokomas, kad jam būtų galima patikėti saugoti klano totemą. Tik jie žino, ką daryti ir kaip rūpintis šiomis relikvijomis.

– Puikiai suprantu, – atsakė Maikas. – Tokie daiktai kaip totemai, atkeliavę iš kartos į kartą per tūkstančius metų, yra labai, labai galingi ir reikalauja ypatingos priežiūros. Juos reikia nuolat apvalyti ir garbinti, kad išlaikytų savo energiją.

– Majore, radusi dingusį krištolinį totemą ir grąžinusi jį į Kvalos rezervatą, savo tautai suteikčiau ramybę bei harmoniją. Senelė sakė, kad nuo tada, kai totemus pavogė, daugybė jaunų žmonių įjunko į narkotikus. Ji mano, kad dauguma jų šitaip mėgina susisiekti su Didžiąja dvasia. Kol totemai buvo mūsų žemėje, vykdavo nuostabios dvasingos ceremonijos, kurios pamaitindavo žmonių sielas ir suteikdavo klanui bendrumo jausmą. Dingus totemams, vyksta daug mažiau ceremonijų ir jos nebeturi ankstesnio poveikio. Dėl to dalis jaunų žmonių, mėgindami pajusti tą ypatingą bendrumą, kurį patirdavo per ceremonijas, vartoja narkotikus.

– Suprantu, kaip jums svarbu susigrąžinti šias brangenybes. Netekusi savo totemų tauta iš tiesų gali pakrikti.

– Panašu, kad pirmąjį totemą, krištolinę kaukę, turiu surasti aš. Kitus du vėliau suras kitos moterys.

– Man atrodo, jūs dar dvejojate, ar jo ieškoti.

Kaja prunkštelėjo.

– Aš tikrai ne šventoji! Aš netgi ne žiniuonė. Dėl to nerimauju labiausiai. Senelė sakė, kad Didžioji dvasia išrinko mane šiai kelionei nepaisydama, kad nesu dvasiškai pasirengusi.

Hiustono lūpų kampučius kilstelėjo šypsena.

– Žinome, kad Didžioji dvasia veikia mums nesuprantamu būdu, Kaja, ir kad nė vienas iš mūsų, žmonių, nesame tobulas, – tarė jis plačiai šypsodamasis. – Jeigu neturėtume trūkumų, nebūtume žmonės. Panašu, kad Didžioji dvasia nori veikti per jus, kad surastų pirmąjį kristalą, jūsų klano totemą. Pargabenusi jį namo, savo žmonėms grąžintum harmoniją. Totemas veikia panašiai kaip laivo vairas, neleidžiantis jam nuklysti nuo kurso. Be totemo klano žmonės nebejunta krypties, kuria eiti. Manau, tai jūsų verta užduotis.

Kaja atlošė galvą ir įdėmiai nužvelgė Hiustoną – panorėjusi nuo vaikystės pajusdavo žmogaus aurą. Kartais jai pavykdavo savo energija pasiųsti tarsi radaro signalą. Ji atsimušdavo nuo žmogaus, apie kurį galvoja, ir grįždavo su atsakymu apie jo charakterį ir ketinimus. Žinoma, tai pavykdavo tik tada, kai ji atsipalaiduodavo. Jeigu, užuot nusigręžusi nuo savo šaknų, būtų šį talentą puoselėjusi, žinotų, kad vadas Torvalis ją persekiojo. Deja, buvo visiškai akla, kurčia ir net nenutuokė, kokie jo ketinimai.

Dabar Kaja labai gailėjosi, kad atsisakė dvasinio parengimo, ir plačiai išskėtusi pirštus tarė:

– Majore Hiustonai, turiu prisipažinti. Man atrodo, kad Didžioji dvasia šiai užduočiai pasirinko netinkamą žmogų. Negavau jokio dvasinio parengimo, nusigręžiau nuo savo šaknų dar tada, kai man buvo devyneri… Kai žuvo mano tėvai. Po to patekau pas amerikiečius įtėvius ir išvykau iš rezervato. Ryšius palaikiau tik su senele. Galiausiai ji įtikino Šiaurės Karolinos valdžią, kad leistų man apsistoti pas ją, bet labai pykau ir vis dar pykstu ant savo alkoholiko tėvo. Jis vairavo išgėręs. Kartu su juo automobilyje buvo ir motina. Jie rėžėsi į medį. Vis dar negaliu jam atleisti. Abejoju, ar kada pajėgsiu…

Girdėdamas jos balse skausmą, Maikas nesusilaikė ir atsistojo.

– Labai užjaučiu, Kaja, nieko apie tai nežinojau. Tau ši netektis turėjo atnešti didelį sielvartą. Juk buvai dar labai jauna.

Kajos širdį suspaudė skausmas. Fiziškai ji galėjo apsiginti geriau nei bet kas kitas, bet skausmo, kurį juto netekusi motinos, išvengti nepajėgė. Savo mamą Džanetą Alseon ji tiesiog dievino ir labai brangino jos prisiminimą.

– A… ačiū, majore, vertinu jūsų užuojautą…

– Vadink mane Maiku ir kreipkimės vienas į kitą tu. Panašu, kad puodelis kavos tau būtų ne pro šalį. – Jis parodė į spintelę sau už nugaros, kur ant šildytuvo stovėjo kavinukas.

Kaja linktelėjo ir nusišypsojo.

– Taip, dabar mielai išgerčiau kavos. Ačiū…

Maikas nuėjo prie kavinuko ir pripylė du puodelius.

– Su grietinėle ir cukrumi?

– Juodą ir be cukraus.

Jis šyptelėjo.

– Kaip tikra laivyno lakūnė, – tarė paduodamas jai vieną puodelį ir vėl prisėdo ant stalo krašto. Kajai gurkšnojant garuojančią kavą, įtampa atslūgo, ji truputį atsipalaidavo.

– Taigi, kiek suprantu, nori, kad Persėjas finansiniais ir logistikos ištekliais paremtų tavo misiją surasti šiuos tris totemus?

Persėjas buvo organizacija, kurią įkūrė Maiko viršininkas Morganas Treihernas. Tai buvo slapta kariškių komanda, kuri į pagalbą ateidavo tada, kai valdžia kištis negalėdavo.

– Būtent, – atsakė Kaja įdėmiai, stebėdama jo tamsų veidą. Matė, kad Maikas įtemptai galvoja, bet ir toliau gurkšnojo kavą. – Net nenutuokiu, kaip reikės rasti kitas dvi moteris. – Ji pasitrynė surauktus antakius. – Galbūt vėliau, radusi pirmąjį totemą, sapne pamatysiu ir jas. Tiesą sakant, nežinau, ko tikėtis…

Maikas šiltai nusišypsojo.

– Iš patirties galiu pasakyti, kad tos, kurioms lemta juos surasti, sulauks tokios pačios vizijos kaip tu ir imsis darbo, bet kol kas dėl to nesijaudinkime. Judėkime po žingsnelį, gerai? Pirmiausiai reikia aptikti Spalvų klano kaukės pėdsakus.

– Pinigų neturiu. Nedideles santaupas, kurias turėjau, atidaviau advokatui, kad gintų mane nuo kaltinimų, bet bylą pralaimėjau… ir viską praradau – ir gerą vardą, ir šeimos garbę. Užtraukiau jiems gėdą. Užtraukiau gėdą visai tautai ir negaliu gyventi slegiama tokios naštos, o dėl visko juk kaltas Torvalis. Kai dabar apie tai galvoju, man atrodo, kad jis pavydėjo. Jis ėmė mane persekioti po to, kai numušiau tuos du naikintuvus. Negalėjo pakęsti minties, kad moteris lakūnė savo sąskaitoje turi du taškus, o jis – nulį.

Maikas linktelėjo ir tarė:

– Nelaimei, tokių vyrų pilna visame pasaulyje, ne tik kariuomenėje.

– Žinau ir todėl jaučiuosi priversta įvykdyti šią misiją. Nemanau, kad nėra geresnių už mane, bet krištolinę kaukę sapnuoju kiekvieną naktį. Ji Australijoje. Žemyną atpažįstu. Savo vizijoje matau žemę ir labai senos aborigenės veidą. Žinau, kad ji savo genties žiniuonė, ir jaučiu, kad ji žino, kur paslėptas mano klano totemas.

– Tau reikia lėšų, Kaja.

Ji įdėmiai pažvelgė Maikui į akis.

– Ar gali man padėti? Atsilyginti negalėsiu. Dirbti Persėjui nenoriu. Labiau už viską trokštu skraidyti, bet po atleidimo už blogą elgesį manęs nesamdys nė vienos komercinės oro linijos.

– Žinau, – sumurmėjo Maikas. Žydrose kaip kalnų ežerai akyse jis matė nepakeliamą skausmą. – Klausyk, leisk man dėl šios misijos pasitarti su Morganu. Mums toks prašymas kiek neįprastas. Paprastai padedame žmonėms, esantiems užsienio šalyse, kuriems negali padėti ambasados ar įprastos politinės procedūros. Dažnai dirbame po priedanga, bet čia visai kas kita. Šiuo atveju ieškotume ne žmogaus, o daikto, krištolinio totemo. Mano viršininkas nedaug teišmano apie Amerikos čiabuvių dvasinį gyvenimą ir kažin, ar tiki tokiais dalykais.