Sharon Kendrick - Keršto spąstuose

Kažkas buvo ne taip. Džesika pajuto tai vos tik įžengusi į pastatą. Ore tvyrojo laukimo ir jaudulio nuotaika. Tarsi pasikeitimas būtų fizinis.

Džesikos gerklę suspaudė baimė. Nes žmonėms nepatiko pokyčiai. Nors tai buvo beveik vienintelis tikras dalykas gyvenime, niekas jų nelaukė. O ji juk buvo iš tų, kurie visa širdimi nekentė pasikeitimų.

Išoriškai pagrindinis prabangių juvelyrinių dirbinių parduotuvių tinklo biuras atrodė taip pat. Tos pačios minkštos sofos, kvapios žvakės ir tviskantys sietynai. Tie patys plakatai su spindinčiais papuošalais, paguldytais tamsaus aksomo klostėse. Ant sienų kabėjo akį traukiančios nuotraukos, kuriose moterys svajingai žvelgė į sužadėtuvių žiedus, o beprotiškai patrauklūs sužadėtiniai neatitraukė akių nuo jų pačių. Čia kabėjo net plakatas su pačia Džesika, kuriame ji stovėjo atsirėmusi į sieną jūros fone ir mąsliai žvelgė į tolį, o jos riešą puošė įspūdingas laikrodis iš platinos. Džesikos žvilgsnis trumpam užkliuvo už šio plakato. Bet kas į jį pažvelgęs pamanytų, kad sniego baltumo palaidinukę vilkinčios ir glotnius plaukus į uodegėlę susirišusios moters gyvenimas – puikus ir ramus. Ji ironiškai šyptelėjo. Kaip klydo tie, kurie sakė, kad kamera niekada nemeluoja.

Žvilgtelėjusi į savo blyškios odos batus, kuriems pavyko atlaikyti kelionę iš Kornvalio sausiems, Džesika priėjo prie priimamojo sekretorės, dėvinčios naują palaidinę gilia iškirpte, lankytojų akims atveriančią jos pūpsančią krūtinę. Džesika sumirksėjo. Užuodė naujų baldų kvapą, susimaišiusį su gardenijų aromatu, sklindančiu nuo degančių žvakių. Net ir didžiulė rožių puokštė ant puošnaus stiklinio stalo atrodė kitaip.

– Labas, Siuze, – pasisveikino Džesika ir pasilenkė pauostyti rožę, kuri, pasirodo, visiškai nekvepėjo. – Man paskirtas susitikimas trečią valandą.

Siuzė pažvelgė į savo kompiuterio ekraną ir nusišypsojo.

– Taip, tikrai taip. Malonu tave matyti, Džesika.

– Man irgi smagu čia būti, – tarstelėjo Džesika, nors tai nebuvo tiesa. Mergina, visa esybe pasinėrusi į gyvenimą kaime, į Londoną atvykdavo tik tada, kai tai būdavo būtina. O šiandien kaip tik tokia diena – į susitikimą ją pakvietė mįslingu elektroniniu laišku, kuris sukėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Todėl jautėsi šiek tiek sutrikusi. Būtent todėl nusimetė džinsus ir megztinį ir stovėjo priimamajame apsirengusi savo miesto drabužius ir santūriai šypsodamasi, kaip iš jos buvo tikimasi. Ir nors viduje širdis plyšo dėl to, kad Hana išvyko… ką gi, netrukus išmoks su tuo susitvarkyti. Gyvenime buvo tekę tvarkytis ir su baisesniais dalykais.

Nuo lietpalčio nusibraukusi kelis lietaus lašelius Džesika pašnibždomis paklausė:

– Gal tu žinai, kas čia vyksta? Kodėl mane staiga iškvietė, jei fotografuotis naujam katalogui turiu pradėti tik vasaros pradžioje?

Siuzė apsidairė kaip žmogus, matęs per daug filmų apie šnipus.

– Iš tikrųjų žinau, – Siuzė trumpam stabtelėjo. – Turime naują bosą.

Džesika vis dar šypsojosi.

– Tikrai? Pirmą kartą apie tai girdžiu.

– Nieko keisto, kad negirdėjai. Sudarytas rimtas perėmimo sandoris – viskas labai slapta. Naujasis savininkas yra graikas. Tikras graikas. Ir tikras plevėsa, – Siuzės akys patamsėjo. – Ir labai pavojingas.

Džesika pajuto, kaip pasišiaušė smulkūs plaukeliai ant sprando, tarytum kažkas šaltais pirštais būtų perbraukęs jos odą. Kaskart išgirdusi žodį graikas neturėtų taip reaguoti, tačiau negalėjo to suvaldyti. Anksčiau būdavo dar blogiau: kaskart, paminėjus ką nors graikiško, širdis pasrūdavo krauju. Elgėsi kaip Pavlovo šuo, kuriam, suskambus varpeliui, prasidėdavo seilėtekis. Kaip tie kvaili šunys, kurie tikėjosi būti pamaitinti, tačiau jiems prieš nosį padėdavo tuščią dubenėlį. Kaip apgailėtina! Džesika pažvelgė į Siuzę ir priverstinai nerūpestingu balsu tarė:

– Tikrai? Pavojingas narsuolis?

Siuzė papurtė raudonų plaukų kupetą.

– Ne, seksualus ir pavojingas, ir tai žino, – žybtelėjus telefono aparato lemputei Siuzė nuspaudė jį idealiai sutvarkytu nagu. – Netrukus pati suprasi.

Kildama liftu į viršutiniame aukšte esantį biurą Džesika mąstė apie Siuzės žodžius. Mielai būtų pasikeitusi vietomis su ta mergina. Nes naujojo boso žavesys nubėgs nuo jos kaip vanduo nuo žąsies. Per savo gyvenimą buvo sutikusi vyrų, skleidžiančių testosterono debesis. Tačiau nudegė pirštus. Lifto veidrodžiuose matė savo atvaizdą. Iš tikrųjų buvo tik vienas vyras, nudeginęs ją visą, kūną ir sielą. Todėl Džesika vengė pavojingų vyrų ir viso to, kas buvo su jais susiję.

Liftas sustojo ir pirmas dalykas, kurį Džesika pastebėjo, buvo tai, kad ir čia viskas pasikeitė. Daugiau gėlių, bet visur tuščia ir keistai tylu.

Tikėjosi pamatyti nedidelę vykdomųjų direktorių delegaciją ar išgirsti fanfaras, tačiau nebuvo net paprastai čia sėdinčios bauginamai atrodančios padėjėjos, saugančios įėjimą į šventovę. Džesika apsidairė. Durys į kompanijos vadovo biurą buvo atidarytos. Ji pažvelgė į laikrodį. Lygiai trys valandos. Ar tiesiog eiti į vidų ir prisistatyti? Ar likti čia ir laukti, kol kas nors išeis ir pamatys ją čia? Akimirką Džesika abejojo, tačiau staiga iš biuro pasigirdo balsas su ryškiu akcentu, kuris jos oda nuslydo it medumi išteptas žvirgždas.

– Nestovėk ten, Džese. Užeik. Laukiau tavęs.

Džesikos širdis stabtelėjo. Šmėstelėjo mintis, kad protas su ja žaidžia. Priminė sau, kad visi Viduržemio jūros regiono vyrų balsai skamba panašiai ir kad tai tikrai negali būti jis. Nes kaip galėtų iš karto atpažinti balsą, kurio nebuvo girdėjusi metų metus?

Bet ji klydo. Oi, kaip klydo .

Džesika pasuko balso link, įėjo pro duris ir sustingo didžiulio kabineto centre. Ir nors galvoje mainėsi galybė painių minčių, o kūnas staiga įsitempė, mergina niekaip nebūtų galėjusi paneigti už stalo sėdinčio vyro tapatybės.

Tai tikrai buvo jis.

Lukas Sarantosas, sėdintis Londono fone ir atrodantis kaip savo turtus stebintis karalius. Didžiulis, susimąstęs ir viską kontroliuojantis. Jo lūpas iškreipė ironiška šypsena. Ilgas kojas buvo ištiesęs po stalu, o rankomis užsirėmęs ant plataus stalo, lyg pabrėždamas, kad viskas čia priklauso jam. Sukrėstai Džesikai pro akis nepraslydo prabangus tamsiai pilkos spalvos kostiumas, idealiai prigludęs prie galingo kūno. Nieko negalėjo suprasti. Juk Lukas dirbo asmens sargybiniu. Aukščiausios klasės asmens sargybiniu, dėvinčiu drabužius, kurie padėdavo išnykti minioje, o ne joje išsiskirti. Ką jis veikė čia šitaip apsirengęs?

Iš pat pradžių Lukas jai buvo draudžiamas vaisius ir to priežastį buvo nesunku pastebėti. Žmonėms įbauginti užtekdavo deginančio jo juodų akių žvilgsnio. Tokio žmogaus Džesė dar niekada nebuvo sutikusi ir turbūt jau niekada nebesutiks. Jis privertė ją geisti dalykų, kurių nemanė norinti, o kai jai tai suteikė, privertė norėti dar daugiau. Lukas buvo tikra bėda. Džesika tai suprato.

Vaizdas priešais Džesę tai liejosi, tai tapdavo toks ryškus, kad beveik skaudėjo akis. Norėjo, kad pamačiusi Luką jaustų tik abejingumą. Kad jis būtų tik blausus ankstesnio gyvenimo ir praėjusio laiko prisiminimas.

Svajok nesvajojusi.

Lukas sėdėjo atsirėmęs juodame odiniame krėsle, kuris atspindėjo šviesą kaip jo vešlūs plaukai, bangelėmis gulantys ant sprando. Tačiau jo šypsena nebuvo linksma. Jis žvelgė į ją šaltai vertindamas. Džesika jautėsi tarsi varstoma šiaurinio vėjo. Skvarbus juodų akių žvilgsnis vėrė ją kiaurai ir akimirką pajuto galinti nualpti. O tai nebūtų taip jau blogai. Jei susmuktų ant grindų, turėtų dingstį pasprukti nuo kabliuko, ant kurio užkibo. Jis būtų priverstas iškviesti medikus, o šių buvimas čia praskiestų jo visa apimančią įtaką.