Kira Sinclair - Aistros vandenynas

– Daugiau neturiu iš ko rinktis, – aišku, tai galėjo būti suprasta kaip prašymas padėti, bet Kenedi Dahan ne tą turėjo galvoje. Visiškai ką kita.

Ji neatitraukė akių nuo priešais sėdinčio vyro, pasiryžusi imtis visko, kas būtina, kad tik priverstų jį bendradarbiauti. Nors buvo už Ašerį Reinoldsą buvo visa pėda žemesnė ir bemaž šimtu svarų lengvesnė, prireikus parklupdytų jį ant kelių.

Vyresnysis jos brolis, irgi atitarnavęs jūrų ruonis, per tuos metus daug ko ją išmokė.

Ašeris tingiai nusišypsojo.

– Ach, keksiuk, abu žinome, kad yra ne taip. Esu tikras, kad jei ko nors įsigeisi ir gražiai paprašysi, net pats velnias tau mielai padės.

Kenedi prisimerkė. Jai Ašeris Reinoldsas ir yra tas velnias, bet nė neketina jo prašyti, gražiai ar dar kaip nors. Ji reikalauja. Nesvarbu, kad jis jos viršininkas – ar vienas jų, vis vien bus priverstas daryti tai, ko šįkart jai reikia.

Pro langą už Ašerio nugaros liejosi jį glamonėjantys Floridos saulės spinduliai, o tai matyti buvo kartu ir malonu, ir ne. Ji pajuto jų šilumą ir staiga panoro būti kuriame nors iš gražiųjų Džeksonvilio paplūdimių, o ne biure ginčytis su šiuo neviltį keliančiu vyriškiu.

Bet gerais norais pragaras grįstas. Giliai atsidususi Kenedi priėjo arčiau. Kaip visada jis drybsojo krėsle, ant kelių pasidėjęs belaidę klaviatūrą ir užsikėlęs kojas ant rašomojo stalo kampo. Jai buvo sunku suprasti, kaip tokia poza jis tiek daug nuveikia. Bet jam pavyksta.

Kenedi turi tai pripažinti, nors jai šiek tiek pikta. Jam puikiai sekasi verslas. Ir, esant kitokioms aplinkybėms, mielai iš jo pasimokytų.

Numetusi jo kojas, apautas juodais motociklininko batais, nuo rašomojo stalo, Kenedi su pasimėgavimu stebėjo, kaip jis loštelėjo krėsle, o pėdos trinktelėjo į grindis.

– Jei jau rimtai, juk supranti, kad turėsi tai padaryti, tiesa?

Jis piktai dėbtelėjo į ją žaliomis kaip samanos akimis ir ji pasijuto lyg sugautas ir prie lentos smeigiamas drugelis.

Šleptelėjusi ant rašomojo stalo kampo, kur ką tik atsirado vietos atsisėsti, Kenedi susikryžiavo ant krūtinės rankas ir įsitaisė patogiai. Šio susirėmimo ji nepralaimės.

– Patinka tau ar ne, bet rytoj išvykstame į Bahamus.

– Kada ėmei įsakinėti, mažyte? Juk ant tavo užmokesčio čekių vis dar pasirašau aš.

– Klysti, ant jų pasirašinėja Džeksonas, bet net jei pasirašinėtum tu, vis vien tau teks vykti. Man reikia, kad šioje dokumentinėje juostoje filmuotumeisi tu.

Kenedi kalbėjo šiurkštokai, bet sakė tiesą. Jis išties jai reikalingas. Žūtbūt.

Prieš keletą mėnesių jos brolis Džeksonas rado nuskendusį Pilietinio karo laikų laivą, dingusį daugiau nei prieš šimtą penkiasdešimt metų. Džeksonui, Ašeriui ir Knoksui priklausanti povandeninių paieškų ir gelbėjimo darbų įmonė „Tridantis“ gavo išskirtinę teisę tą laivą išžvalgyti. Jei gandai apie laivu gabentą auksą pasitvirtins, jiems niekada nebeteks sukti galvos dėl įmonės lėšų. O dabar ji tikisi, kad dokumentinis filmas apie „Tridančio“ radinį ir laivo „Chimera“ vertingo krovinio iškėlimą patrauks žiniasklaidos dėmesį ir atsiras naujų klientų.

– Taip nemanau, – Ašeris tęsė žodžius švelnia, lyg išlaikytas viskis, pietiečio tarsena. – Pasirink kitą vaikiną. Iš komandos, kuri daug laiko dirba po vandeniu. Rajaną, Chuaną ar Dreiką.

Jam dar nepradėjus vardyti, ji jau purtė galvą.

– Ne, ne ir dar kartą ne. Kino įmonei buvau pažadėjusi Džeksoną. Turėjau imtis šiokių tokių taktinių gudrybių, kad jie vietoj jo priimtų tave. Visa laimė, kad patrauklus tavo veidas atsvers aštrų liežuvį.

– Na jau. Tuoj parausiu.

– Ša, – murmtelėjo Kenedi ir trinktelėjo smailiu bato galu jam į blauzdą. Spyris nebuvo stiprus, kad paliktų mėlynę ar kokią žymę. Bet jam krūptelėjus, ji negalėjo nuslėpti pasitenkinimo.

– Pasiskųsiu tavo tėčiui, – juokais suinkštė Ašeris.

– Pirmyn. Už tai jis mane tik dar labiau mylės.

Ašeris irzliai suniurzgė ir tai buvo ženklas, kad jis nebejuokauja.

– Porą savaičių Džeksonas gali perduoti darbus Lorelei.

– Žinai, kad dabar jie abu mums reikalingi.

Netinkamas laikas. Be jokių abejonių. Bet Kenedi jau nebeturi jėgų apgailestauti dėl naujausio Džeksono ir Lorelės atradimo – keleto artefaktų, rastų Viduržemio jūros dugne. Jie visi pernelyg sureikšmina tikimybę, kad naujasis radinys teikia vilties, jog gali būti rastas dingęs senovinis miestas. Kadangi jie buvo įdėję daug pastangų, kad įgytų teises į „Chimerą“, dėl naujojo radinio negalėjo jomis rizikuoti. Turėjo jo neviešinti, kol bus pasirašyti dokumentai. O Džeksonas privalėjo likti vietoje, kad gintų jų teises.

– O kaip Knoksas?

Kenedi akimirką pajuto nusivylimą, bet atsiduso, ir tas jausmas pradingo. Dirbti su Knoksu būtų vienas malonumas. Kartu dalyvautų ir Eiverė Volš, jūrų archeologė, per daugelį metų sukaupusi naudingos patirties.

Bet juos abu patiesė gripas.

– Niekas kitas, tik tu, Ašeri. Neversk manęs paskambinti Džeksonui ir Knoksui.

Tik šie du vyrai galėtų priversti Ašerį daryti tai, ko jis nenori. Per tuos dvejus metus, kiek jį pažįsta, Kenedi nė karto negirdėjo jo kalbant nei apie kokius kitus draugus, nei apie šeimą. Visas jo gyvenimas sukasi tik apie „Tridantį“. Jis net nelaiko jokio naminio gyvūno.

Ašeris pasilenkė į priekį ir perkėlė klaviatūrą nuo kelių ant rašomojo stalo.

– Privalai manimi pasikliauti, jei sakau, kad turi susirasti ką nors kitą.

Nuo tos akimirkos, kai suprato, kad be Ašerio neturi iš ko rinktis, ji žinojo, kad jam sumanymas nepatiks. Nujautė, kad atsikalbinės, ginčysis, neatmetė galimybės, kad labai supyks.

Tačiau nesitikėjo, kad nuoširdžiai į ją pažvelgęs ramiai paaiškins, kad jis šiam darbui netinka. Kokį akimirksnį net patikėjo, kad jis turi svarių priežasčių atsisakyti.

Tada susivokė, su kuo turi reikalą, ir liovėsi bereikalingai nerimavusi. Jis apsimetinėja ir tiek.

Kenedi pasilenkė ir patapšnojo Ašeriui skruostą.

– Ką jau padarysi, nare, vienas už visus, – ji pasisuko ir nuėjo.

Stabtelėjusi prie durų, dar žvilgtelėjo per petį.

– Lėktuvas kyla devintą ryto. Jei teks tavęs ieškoti, labai pasigailėsi.

Ašeris liovėsi gniaužęs krėslo ranktūrius. Kraujas plūstelėjo į pirštus.

Pajuto kylant įtampą. Vien nuo minties apie tai, ko ji prašo…

Pirmiausia įsitempė pečiai ir nugara. Tada skrandyje pajuto spazmus, lyg kokius jūrinius mazgus. Suspaudė gerklę. Ėmė džiūti burna. Liežuvis visai nebeklausė ir nebetilpo burnoje.

Pasireiškė gerai pažįstami sutrikimo požymiai, kurių, kad ir kaip stengtųsi, niekaip nepavyksta įveikti. Taip jo kūnas atsiliepia į įtampą. Nuo tada, kai buvo šešerių.

Pojūčiai įprasti. Košmariški kaip vaikystėje. Prisiminimai ir patyčios. Pažeminimas ir sumišimas. Visi įdėmiai spokso, kai jam pinasi kalba, kai sunku žodžiais perteikti paprasčiausią mintį.

Juk jis tarnavo specialiosios paskirties dalinyje. Buvo pats šauniausias. Vertė paklusti teroristus, darė sprogmenis nekenksmingus, nedvejodamas stojo ginti kitų. Bet tas nelemtas sutrikimas kankina jį taip ilgai ir jis niekaip jo nesutramdo.

Metams bėgant tobulai išlavino taktiką, kaip to išvengti, išmoko sėkmingai išsisukti iš padėčių, kai gali išryškėti jo kalbos defektas. Net geriausi jo draugai nenujaučia, kad jis turi sunkumų.

Ir nenori čia nieko keisti.