Kira Sinclair - Aistros vandenynas

Užvertęs aplanką, Ašeris tyliai švilptelėjo.

– Tau vis maža veiklos.

– Visai ne.

Jis pakėlė akis nuo matinio plastiko aplanko, į kurį Kenedi buvo sudėjusi dokumentus. Tol į ją žiūrėjo, kol ji ėmė gūžtis nuo tiriamo jo žvilgsnio. Bet susitvardė.

Šią Ašerio savybę žinojo jau seniai… jam puikiai sekasi pastebėti žmonių silpnybes ir, atėjus tinkamam metui, jomis pasinaudoti. Ji labai stengėsi neatskleisti jam savo trūkumų. Bet turbūt nepavyko.

Blogiausia, kad jis buvo su ja tą naktį, kai ji patyrė didžiausią gyvenime pažeminimą.

Kad ir kokia darbšti ir sumani ji būtų, toji naktis liks kaip juoda dėmė. Bent jau Ašerio atmintyje.

– Paklausyk, neturėtų būti sunku. Juk žavesio tau netrūksta.

– Ačiū.

Kenedi nekreipė dėmesio į jo lūpose virptelėjusią pasitikinčią šypseną.

– Tave filmuoti bus vienas malonumas. Dabar turi scenarijų. Būk geras, perskaityk jį, kol skrisime.

Gal tai nors kiek atitrauks jo dėmesį ir jis nesibraus į jos asmeninę erdvę.

Jis nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų ilgėliau sulaikydamas žvilgsnį prie V formos marškinėlių iškirptės. Šįryt pasirinkti marškinėliai nebuvo kuo nors ypatingi, bet paprastai darbe ji vilki oficialesnius drabužius. Bet dabar jie vyksta į Bahamų sostinę Nasau, kur, prieš išplaukdami į atvirą jūrą, susipažins su laivo „Amfitritė“ įgula.

Ji nesuks sau galvos, kad apsirengė patogiai, net jei jo žvilgsnis verčia apgailestauti, kad nepasirinko verslo drabužių, kurie, kaip visada, saugotų ją kaip šarvai.

Ašeris palinko artėliau ir jo krūtinė ėmė kilnotis. Ji norėjo pasitraukti, bet protas ėmė pasiduoti kūnui.

O, kaip jis kvepia. Tai buvo vienintelė temstančio proto aiškiai suformuluota mintis.

– Ar tikrai to nori, Kenedi? Manau, galėtume sugalvoti… kaip kelionėje maloniau praleisti laiką.

Ji prisimerkė. Susiūbavo. Kažkaip jos ranka atsidūrė jam ant krūtinės. Plačios, tvirtos ir galingos.

Kerus išsklaidė kažin koks šaižus garsas. Ji krūptelėjo ir atsitraukė, nes skambėjo jos telefonas.

Ašeris pašaipiai trūktelėjo lūpų kampučius ir žaismingai kilstelėjo antakį. Žinojo, kokį įspūdį daro moterims. Nė viena jam neatsispirs.

Susijaudinusi ir susierzinusi Kenedi stvėrė telefoną ir atsiliepė net nepažvelgusi į ekraną.

– Ponia Dahan? Čia Simona iš „Masterso, Dilon ir Kuperio“.

Kenedi išplėtė akis. Širdis pašoko ir nusirito į kulnus.

Šio skambučio laukė keletą savaičių.

Ji pakilo, žvilgtelėjo į Ašerį ir paėjėjo į šalį. Nenorėjo, kad jis girdėtų pašnekesį.

Tada, ieškodama ramaus kampelio, nuėjo į kitą judraus terminalo pusę.

– Sveika, Simona. Malonu jus girdėti. Atleiskite dėl triukšmo, bet esu oro uoste, išskrendu darbo reikalais.

– Ką gi, tada neužlaikysiu. Tik noriu, kad žinotumėte, jog įmonės darbuotojus nustebino anketiniai jūsų duomenys ir pokalbis internetu. Jei jus tebedomina, siūlome jums darbą.

– Taip. Žinoma, – jai sunku buvo sudėlioti sakinį. – Džiaugiuosi tokia galimybe.

„Mastersas, Dilon ir Kuperis“ – svarbiausia reklamos agentūra Ramiojo vandenyno šiaurės rytuose. Šiame regione jie turi svarbių jų verslo paslaugų vartotojų, tokių kaip tarptautinis prekybos kava tinklas, garsios oro linijos, artostogų kelionių bendrovė ir daugelį kitų. Tokia proga pasitaiko tik kartą gyvenime. Būtent tokį darbą įsivaizdavo dirbsianti, kai pasirinko studijuoti rinkodarą.

Dėl tokios galimybės pastaruosius penkerius metus stengėsi kaip įmanydama, sunku patikėti, kad tokia proga pasitaikė ką tik baigus studijas.

Drebančiais pirštais Kenedi smarkiai spaudė telefoną prie ausies, kad girdėtų, ką sako Simona.

– Puiku. Malonu, kad dirbsite mūsų agentūroje. Lauksime po trijų savaičių. Ar laikas jums tinka?

Kenedi ėmė vaikštinėti pirmyn atgal, nes jaudinosi, nenustygo vietoje ir reikėjo išsikrauti, kad neimtų spiegti į ragelį ir neišgąsdintų tos vargšelės kitame laido gale.

Bet ji apsidžiaugė per anksti, nes kai atsisuko, jos ir Ašerio žvilgsniai susidūrė. Jis įtemptai stebėjo ją iš kitos terminalo pusės ir tai sukėlė jai dar vieną adrenalino pliūpsnį.

Pažvelgusi į jį, pagalvojo apie kliūtis, kurias jai teks įveikti.

– Kaip minėjau per pokalbį, dabar vykdau svarbų projektą ir negaliu taip paprastai jo palikti, bet iki to laiko jis turėtų būti baigtas.

– Puiku, nes jums darbo pradžios data labai svarbi. Ponas Mastersas, ponia Dilon ir ponas Kuperis kuria naują bendrovės skyrių ir ketina jus įtraukti į darbo grupę. Pirmasis jos susirinkimas vyks po trijų savaičių, jie reikalauja, kad visi dalyvautų.

Kenedi nurijo seiles, pilve sukirbėjo nerimas. Trys savaitės nėra ilgas laiko tarpas, nes teks persikelti į kitą šalies kraštą, be to, daugiausia laiko teks būti laive Karibų jūros viduryje. Bet tikrai neatsisakys tokios geros progos.

– Tai neturėtų sukelti sunkumų.

– Puiku. Išsiųsiu jums elektroninį laišką, kuriame viską paaiškinsiu išsamiau, ir dokumentus, kuriuos jums reikės užpildyti. Saugios kelionės, netrukus susisieksime.

Kenedi išlemeno atsisveikinimą.

Būtų gerai, jei ji turėtų laiko susidėlioti sąrašą, kruopščiai perkratyti visas smulkmenas, paplanuoti. Bet tuojau sės į lėktuvą, o tada tiesiai į laivą ir į atvirą jūrą. Turėti laiko tikra prabanga.

Kad nereikėtų kankintis sėdint greta Ašerio, verčiau ji kai kam paskambins.

Pirmiausia paskambino Džeksonui. Jis žino apie jos pokalbį dėl darbo, bet nusprendė to nesakyti verslo partneriams, kol galutinai nepaaiškėjo. Laimei, ten, kur jis dabar yra, vėlyva popietė. Deja, jis neatsakė į skambutį ir dėl to ji paliko jam žinutę. Ne taip norėjo jam pranešti šią naujieną, bet turint omenyje skirtingas laiko zonas ir labai didelį atstumą, jai nieko kito neliko.

Tada paskambino tėvams, kurie apsidžiaugė, kad ji gavo darbą, bet nusiminė, kad taip greitai išvyks. Įkalbėjusi mamą išrūšiuoti ir supakuoti kai kuriuos jos daiktus, Kenedi vis dar zvimbiančia ir svaigstančia galva užbaigė pokalbį.

Kad ir kas nutiktų, jei tikisi suspėti nuvykti į Sietlą, dokumentinis filmas turi būti pabaigtas laiku.

Prabėgo keletas mėnesių, kai jis plaukiojo „Amfitrite“, tad pabūti gryname ore jam buvo smagu. Ašeris, mėgaudamasis ligi soties, stipriai į plaučius traukė jūros oro. Saulė svilino jam odą, skatindama giliai kvėpuoti.

Dirbti paplūdimyje, o ne biure – geriau ir būti negali. O paplūdimių pasitaikė įvairių. Teko matyti nuostabiausių pasaulio kampelių… ir baisiausiai žmonių nuniokotų vietovių.

Bet visa tai jau praeityje ir jis nė kiek nesigaili. Tarnauti specialiosios paskirties kariniame dalinyje – garbė. Šeimos tradicija. Geriausia, ką galėjo nuveikti gyvenime.

Užaugo girdėdamas pasakojimus apie savo didvyrį tėvą. Vėliava, kuri buvo įteikta jo senelei prie tėvo karsto, kabo virš jo lovos.

Pagalvojus, gyvenimas pasisuko gera linkme… net jei buvo dienų, kai jautėsi visai išsekęs.

Tikros šeimos jis neturi, nes iš mamos nieko negirdėti jau dvidešimt septynerius metus. Bet kam jam šeima. Palaiko broliškus ryšius su kitais specialiosios paskirties dalinio kariais, o du vyrai jam tapo itin artimi. Ir pakanka, kad turi Džeksoną, Knoksą ir kitus „Tridančio“ komandos narius.

Jis klausėsi, kaip vanduo ramiai pliuškena į laivo korpusą. Ir maloniai blaško mintis apie jam gresiančią nesėkmę.

Vėlyvą popietę jiems tolstant nuo Nasau, ryškiai oranžinė saulė jau leidosi link horizonto. Po keleto valandų jie priplauks nardymo vietą. Įgula buvo užsukusi į uostą papildyti atsargų, paimti į laivą Kenedi, jo ir filmo kūrybinės grupės, kuri sutiko juodu prieplaukoje.