Barbara Dunlop - Pavogta nuotaka

Nors Trentas negalėjo tuo patikėti, regis, Kristė ir Vernas nuoširdžiai myli vienas kitą.

– Jam labai pasisekė, – pasigirdo vieno iš pabrolių, stovinčių ant katedros laiptų, balsas, jis prikaustė Džeksono dėmesį.

– Aš jai beveik pasakiau tiesą, – mestelėjo kitas pabrolys. Jis atrodė gerokai jaunesnis už kitus. Turėjo išraiškingas rudas akis – skiriamąjį Gerhardų šeimos bruožą. Jis buvo aukštesnis už kitus pabrolius ir neabejotinai jaunesnis už Verną. Šio pabrolio šukuosena buvo lyg roko grupės muzikanto.

– Kam to reikia? – įsiterpė trečiasis pabrolys. Šis vyras buvo žemas, pliktelėjęs, be to, kreivai užsirišęs kaklaraištį. Džeksonas atpažino Verno svainį.

– Nemanai, kad ji nusipelnė žinoti? – paklausė jaunesnis pabrolys.

– Kurių galų? Kristė – tikras saldainiukas, – pareiškė plikis. – Ar matėt jos kūną? O, brolyti!

– Taip, vien jos užpakalis ko vertas, – šaipydamasis pridūrė kitas pabrolys.

– Nieko sau, – burbtelėjo Džeksonas. Galbūt Gerhardai ir yra pasakiškai turtingi, tačiau nieko neišmano apie geras manieras.

– Tai kam Vernui reikia Greisės? – žvalgydamasis aplink kalbėjo jaunesnis pabrolys. – Jis privalo nutraukti tą šlykštų romaną.

– Nori, kad jis pasitenkintų viena moterimi? – paklausė kažkuris pabrolių.

– Iki pat gyvenimo galo? – valiūkiškai pridūrė kitas.

– Taip, net man būtų labai sunku su viena paukštyte. Kartais reikia ramios merginos, sykiais – tikros ristūnės, – prunkšdamas kalbėjo storulis.

– Taip, kaip tik dėl šios priežasties tu duodiesi su Leise Heniberi.

– Leisė ir jos iškilumai…

Kiti pabroliai pratrūko juoktis.

– Vernui labai pasisekė, – kraipydamas klubus atžariai tarė pirmasis pabrolys.

– Be jokios abejonės, – sutiko plikis. – Kristė – tikra dama, o Greisė – mergužėlė laisvalaikiui.

– Kristė viską sužinos, – neatlyžo keistai susišukavęs pabrolys.

– Jei neišpliurpsi, nesužinos, – įspėjamai pagrasino pirmasis.

Džeksonas norėjo pats viską pasakyti Kristei. Regis, Vernas – tikras kiaulė. Jo draugužiai – neką geresni.

– Kad ir kaip ten būtų, Greisė – laikinas žaisliukas, – išrėžė storulis.

– Taip, jis gali susirasti ir geresnę, – pritarė plikis.

– Dėdė Manfredas jau trisdešimt metų į meilužes renkasi tik dvidešimt penkerių metų mergužėles.

– Meilužei tai per daug, tokio amžiaus turi būti žmona.

Visi pabroliai, išskyrus patį jauniausią, nusijuokė. Jis susiraukė ir tėškė:

– Kristė ypatinga.

– Nieko panašaus, – pasakė pirmasis pabrolys tapšnodamas jaunėliui per nugarą. – Tu dar jaunas, naivus. Be to, visoms tavo merginoms irgi buvo po dvidešimt penkerius metus.

– Bet aš jų neapgaudinėjau.

– Kol kas.

– Verčiau susikaupkime.

Akies krašteliu Džeksonas pastebėjo, kaip prie šaligatvio sustojo du balti limuzinai. Pabroliai taip pat išvydo automobilius, todėl tvarkingai išsirikiavo prie katedros laiptų, juokas ir nerūpestingos šnekos nutilo.

Vadinasi, Vernas neištikimas Kristei. Kaip galima taip žiauriai elgtis su būsima žmona? Tiesa, Džeksonui tai neturi rūpėti. Galbūt Kristė ką nors įtarė ir nusprendė nekreipti dėmesio? O gal mergina nėra tokia protinga, kaip visi mano, ir tiesiog nieko nepastebėjo? Bet greičiausiai viskas daug paprasčiau – gali būti, jog Kristė teka už Verno tik dėl pinigų ir jo ištikimybė jai nėra svarbi.

Netrukus prasivėrė vieno automobilio durys ir iš jo išlipo pamergės. Kito limuzino vairuotojas greitai pribėgo prie galinių durelių ir padėjo išlipti nuotakai.

Kristė atsistojo ant šaligatvio ir atlošė pečius. Mergina atrodė tiesiog nuostabiai. Kaštonų spalvos plaukai papuošti kaspinėliais, ant sprando susukti į įmantrų kuodą, palaidos garbanėlės lengvai krito ant veido. Kreminės spalvos pečiai buvo nuogi. Balta suknelė tobulai aptempė Kristės krūtinę ir liemenį, išryškindama nepriekaištingą merginos fūgūrą. Įmantrūs nėriniai bei brangūs papuošalai žėrėte žėrėjo saulėje.

Džeksonas nesvajojo vesti. Bet jei vieną dieną sumanytų įsipareigoti, jo nuotaka atrodytų būtent šitaip. Staiga Džeksonas dar labiau įtūžo ant Verno Gerhardo. Gal jis išprotėjo? Jei Džeksonas bent kartą permiegotų su Kriste, gyvenime nepažvelgtų į jokią kitą moterį.

Linksmos pamergės tvarkingai išsirikiavo taisyklinga eile, limuzinų vairuotojai sėdo į automobilius ir nuvairavo juos į stovėjimo aikštelę.

– Na štai, – pasakė viena pamergė tvarkydama Kristės šukuoseną ir reikliai apžiūrinėdama makiažą.

– Viskas gerai? – neramiai pasiteiravo Kristė.

– Kuo puikiausiai.

Kristė giliai įkvėpė.

Pamergės lydėjo nuotaką link pagrindinių katedros durų. Džeksonas norėjo prieiti prie Kristės ir pasiūlyti parankę, bet susilaikė.

Kristė pastebėjo Džeksoną. Ji klausiamai įsižiūrėjo į vyrą, lyg bandytų jį atpažinti. Tada jųdviejų žvilgsniai susitiko ir Džeksonas pajuto švelnius virpuliukus ties saulės rezginiu.

Kristės akys buvo žalios, bedugnės ir kažkaip paslaptingai žibėjo prieš saulę. Ši mergina atrodė sąžininga, dora. Staiga Džeksonas suprato, jog Trentas sakė tiesą. Kristė nieku gyvu nesitaikstytų su vyro neištikimybe, vadinasi, ji nieko nežino apie Verno ir kažkokios Greisės santykius.

Džeksonas norėjo garsiai tai išrėkti ir išgelbėti Kristę. Mergina to nežino ir ruošiasi padaryti klaidą. Galbūt didžiausią klaidą gyvenime.

Galbūt Džeksonas turėtų išdrožti visą tiesą tiesiog čia ir dabar, visų akivaizdoje. Tada Kristė bent jau sužinotų, už ko ruošiasi tekėti. Džeksonui nė motais, kad taip sugriautų Verno Gerhardo vestuves. Taigi, Džeksonas greitai sudėliojo žodžius ir jau ketino prabilti.

Bet staiga viena pamergė kažką sušnabždėjo Kristei. Nuotaka nusijuokė, atitraukė žvilgsnį nuo Džeksono, todėl šis nespėjo nieko pasakyti.

Dailiai apsirengusių merginų būrelis užlipo katedros laiptais. Džeksonas pražiopsojo puikią progą.

Jis pasipurtė. Metas važiuoti. Džeksonui čia daugiau nebėra ką veikti – jis niekuo negalėjo padėti Trentui, nebent viltis, jog šis klydo. Žinoma, Gerhardai – siaubinga šeimynėlė ir, jei jie tikrai suuodė apie deimantų kasyklą, Kristė turės nemenkų bėdų. Bet tai jau ne Džeksono rūpestis. Jis padarė, ką galėjo. Nerado jokių neginčijamų įrodymų, jog Gerhardai – niekingi nusikaltėliai.

Atsainiai besišnekučiuojančios pamergės išsirikiavo ant katedros laiptų. Kristė trumpam stabtelėjo, patikrino, ar nepametė auskarų, pirštais palietė kaklo papuošalą ir tvirčiau suėmė didžiulę gėlių puokštę.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.